Jaunosios kartos režisierius Jonas Kuprevičius apie teatrą kalba kaip apie nuolatinę pamoką. Jo kūrybiniame kelyje nėra vienos aiškios formulės. Kiekvienas spektaklis jam tampa nauju bandymu suprasti žmogų, jo būsenas ir tai, kas scenoje gali būti ne tik pasakyta, bet ir iš tikrųjų išgirsta, rašoma teatro „Utopia“ pranešime žiniasklaidai.
Šįkart režisierius atsigręžia į Sofoklio „Antigonę“ – kūrinį, kuris, pasak jo, į sceną sugrįžta tada, kai visuomenei vėl tenka rinktis tarp paklusimo ir pasipriešinimo. Premjerą Teatras „Utopia“ pristatys jau birželio 10–11 d. „Kablyje“.
Su J. Kuprevičiumi kalbamės apie režisieriaus amatą, darbą su aktoriais, nepriklausomo teatro laisvę ir spektaklio „Antigonė“ istoriją, kuri po daugiau nei dviejų tūkstančių metų vis dar kalba apie žmogų, valdžią ir vidinį tiesos pojūtį.
– Jonai, esate jaunosios kartos režisierius. Kaip šiandien pats apibūdintumėte savo kūrybinį kelią: ar jis labiau apie ieškojimą, riziką, ar jau apie aiškėjantį režisūrinį balsą?
– Pastaruoju metu vis labiau suvokiu, kad visi mano darbai labai skirtingi, tačiau juose yra ir panašumų, atsikartojimų, lyg savotiškų mano paliktų savitumo ženklų. Naujas spektaklis – tai ir nauja rizika, ir ieškojimas. Ir taip, manau, bus visada. Savo kūrybinėje biografijoje kol kas neįžvelgiu aiškaus režisūrinio braižo ar balso, tačiau kiti įvardija, kad kuriu poetišką teatrą. Tomis retomis akimirkomis, kai pasižiūriu į savo kūrybą iš šalies, tą galiu pastebėti.
Tik ta poezija vis kitokia. Kaip ir žmogus – kaskart, rodos, vis kitoks, nors ir tas pats. Būtent šiandien šis kūrybinis kelias man atrodo kaip viena sudėtinga pamoka, sudaryta iš daugybės mažyčių, neretai pasikartojančių pamokėlių, kurios savo gyvenime iki galo dar nesupratau.
– Baigėte režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Gintaro Varno kurse, o dabar kuriate ir jo įkurtame teatre „Utopia“. Ką iš šios kūrybinės mokyklos jaučiate atsinešantis į savo darbus?
– Pirmiausia – suvokimą, kad režisūra yra amatas. Kiekvienas procesas prasideda nuo abėcėlės, tam tikrų įrankių, kuriuos pritaikau; tik po to prasideda kūryba. O svarbiausia, ko ši mokykla mane išmokė – galvoti apie aktorių ir jo perteikiamą mintį. Dažnai net vengiu metaforinės teatro kalbos, teatrinių stebuklų kūrimo tam, kad atsiskleistų aktoriai, kurie iš tiesų ir yra didžiausi stebuklai scenoje. Taip pat atsinešu pagarbą minčiai, tekstui, kuris turi būti išgirstas, negali sunykti. Gerai pagalvojus, viskas, ką kuriu, turbūt ir yra tos mokyklos tęsinys, tik jau sava interpretacija.
– Režisieriaus darbas žiūrovui dažniausiai matomas tik per galutinį rezultatą. Kas Jums pačiam yra svarbiausia repeticijų salėje?
– Visų pirma, teatre beveik nėra „galutinio rezultato“. Premjera – tik pagrindinio kūrybinio etapo pabaiga, po kurios spektakliai auga toliau, tik jau esamuose rėmuose. O tai, ko žiūrovas nemato… Repeticijose man svarbiausia yra laisvė nežinoti, klysti, keistis, nepasiduoti. Spektaklį atidavus aktoriams, to beveik nebelieka, nes nebegali kažko stabdyti ir vietoje pergalvoti. Taip pat labai svarbus santykis tarp aktorių ir režisieriaus – atvirumas ir nuoširdumas, bebaimis nėrimas į visas žmogiškųjų santykių peripetijas, sugebant vienas kitą priimti ir suprasti.
– Dirbote skirtinguose teatruose bei formatuose – nuo Kauno kamerinio teatro iki Jaunimo teatro „Black Box“ programos. Ką tokios skirtingos patirtys pakeitė Jūsų požiūryje į sceną ir žiūrovą?
– Tie keli metai darbo profesionaliose scenose labiausiai išmokė suvokti, kad režisierius visų pirma turi galvoti apie tai, ką patirs žiūrovas, ir išmokti pats juo būti. Žvelgti į spektaklį kaip žiūrovui – patirti jį kaip pirmą sykį – viena sunkiausių užduočių šiame darbe, nes tai reikalauja savęs kaip režisieriaus atsisakymo. Taip pat supratau, kad nėra žiūrovo, matančio spektaklį taip pat, kaip kitas. Visi turime skirtingus žvilgsnius į pasaulį, todėl man pasidarė įdomu teatre ieškoti to, kas galėtų būti universalu ir kalbėtų bent daugumai. Matyt, dabar bandau tai atrasti ir išmokti.
– „Teatras Utopia“ yra nepriklausomas teatras, neturintis pastovios scenos. Ką režisieriui suteikia tokia kūrybinė aplinka?
– Teatras neturi ne tik pastovios scenos, bet ir aktorių, o tai reiškia, kad režisierius turi galimybę surinkti trupę būtent tam pastatymui. Tai suteikia progą aktoriams, ar jie būtų laisvai samdomi, ar kokios nors trupės nariai, susiburti ir bent trumpam tapti šio teatro dalimi – šiuo atveju, utopistais. O režisieriui – surinkti išskirtinai sau artimesnius kūrėjus, tikint, kad šie jį supras. Kaip jau minėjau, kiekvienas darbas reiškia riziką, tačiau nepriklausoma scena, kurioje esi pats sau vadovas, reiškia ir lengvumą dirbant, nes susidaro sąlygos valdyti procesus taip, kaip atrodo geriausia.
– Šiuo metu „Teatre Utopia“ režisuojate „Antigonę“ – vieną stipriausių klasikinių tekstų. Nuo ko Jums prasidėjo šio spektaklio kūrimas?
– Tiesą pasakius, Sofoklio „Antigonę“ jau studijų metais paliečiau du kartus, kurdamas skirtingas šios tragedijos ištraukas, taigi visuomet žinojau, kad ateis diena, kada režisuosiu ir visą spektaklį. O būtent šis pastatymas pradėjo gimti dar 2025-ųjų vasarą, kai pirmą kartą pajutau, kad pasaulis keičiasi, ir pradėjau įsivaizduoti, kas galėtų įvykti po trečiojo pasaulinio karo, jei toks būtų. Atrodė logiška, kad dabar įsivyraujanti technokratija ir galimas jos įsigalėjimas po kelerių metų yra tam tikras atspindys tokio pasaulio, prieš kurį tragedijoje kovoja Antigonė, kad atėjo laikai, kai vis labiau reikės tokių herojų. Dabar šis spektaklis bus ne tik apie Antigonę, bet ir Kreontą, suklydusį valdovą – jo tragedija yra ne mažiau įdomi nei pagrindinės herojės.
– „Antigonė“ yra kūrinys, kuris nuolat sugrįžta į sceną skirtingais laikais. Kaip manote, kodėl ši istorija vis dar kalba šiuolaikiniam žmogui?
– Visų pirma, „Antigonė“ nėra tik senovės graikų tragedija, tai archetipinis konfliktas tarp prigimtinės teisės, žmogiškumo, sąžinės, šeimos meilės, ir pozityviosios teisės – valstybės įstatymų, tvarkos, galios. Šiandieniniame globaliame, technokratiškame pasaulyje tampame bejėgiais prieš milžiniškas institucijas ar ideologijas. Antigonė tampa individo simboliu – žmogaus, kuris turi stuburą, primenantį, kad egzistuoja dalykai, kurie yra aukštesni už politizuotą tiesą ar ideologinį susiskaldymą. Jos laikysena rodo, kad net vienas žmogus, neturintis jokios fizinės galios, gali mesti iššūkį visai valstybės mašinai, jei ši pažeidžia fundamentalias vertybes.
Antigonė „sugrįžta“ į sceną, nes mes vėl susiduriame su tuo pačiu esminiu pasirinkimu: paklusti ir išlikti saugiam, ar pasipriešinti ir rizikuoti net savo gyvybe tam, kad išliktų vidinis, visiems žmonėms bendras tiesos pojūtis, kurį, tikiu, kiekvienas turime, tik ne visi juo sekame. Čia įdomus ir jau minėtas Kreontas – žmogus, tvirtai besilaikantis savo įsitikinimų, aklas valdovas, neklausantis nieko, suformuotas dogmatiškų politinių tiesų.
Tokiu tapti rizikuoja bet kuris, atėjęs į valdžią, kad ir kokia mažytė ji būtų. Jis, beje, nėra tiesiog blogietis. Labiau tragiškas valstybingumo įkūnytojas. Jo drama kyla iš baimės, kad be absoliučios tvarkos įsivyraus chaosas. Kreonto tragedija – tai savo klaidų supratimas per vėlai.
– Pabaigai: ką norėtumėte, kad žiūrovas patirtų ateidamas į šią „Antigonę“, ir kodėl, Jūsų manymu, verta pamatyti šį spektaklį?
– Visados siekiu net tragedijose užčiuopti ir patirti jų lengvumą, kokį nors išsilaisvinimą, net jei tai tampa persmelkta ironija. Nesu linkęs žaisti katarsio sąvoka, tačiau tikiuosi, kad tam tikri šio spektaklio momentai suteiks galimybę žiūrovo vidiniam pasauliui kiek prasiskleisti, galbūt palengvėti.
Spektaklį „Antigonė“ žiūrovai galės išvysti jau birželio 10–11 dienomis kultūros vietoje „Kablys“.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
