Tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ nėra tik eilių skaitymai, aplodismentai ir apdovanojimai. Tai ir ilgos kelionės sugedusiais autobusais, veidrodžiu plaukiantys debesys, improvizacijos ant obelų šakų, pažintys, saulėti vyšnių sodai, dingę kaklaraiščiai ir ypatingi pokalbiai, kurie išlieka atmintyje ilgiau nei pats renginys. Todėl ilgamečių festivalio dalyvių paprašėme prisiminti ryškiausias, keisčiausias arba brangiausias festivalio akimirkas, rašoma festivalio „Poezijos pavasaris“ pranešime žiniasklaidai.
„Vienas įsimintinesnių PoPa – kai susipažinom su Giedre Kazlauskaite! Buvo 2014-ieji ir dar tebegyvavo filologyno skaitymai „Ant laktos“. Tuo metu jau buvau perskaičiusi Giedrės „Heterų dainas“ – bet tik todėl, kad tuometinė mano bičiulė labai domėjosi Giedre, jos kūryba ir buvo man išūžusi ausis, kokia Giedrė Kazlauskaitė ypatinga.
Pamenu, važiavau traukiniu į sodybą ir skaičiau „Heteras“ – man jos padarė įspūdį, nors, prisipažinsiu, ties kažkelintu eilėraščiu pagalvojau – cha, gal ir aš taip galėčiau! Poezijos iki tol niekada nerašiau, bet vėliau, jei ir mėginau, norėjosi pamėgdžioti Giedrę. Aišku, išėjo šnipštas, bet kai atėjom su minėta bičiule į skaitymus filologyno kiemely ir skaityti išėjo Giedrė, supratau, kad matau ypatingą žmogų.
Giedrei beskaitant, jos dvimetė Sofija kažkur nuklydo. Po skaitymų atvedžiau jai vaiką, susipažinom. Giedrė su jai būdingu smalsumu žvelgė į mane – „kitą“, jos bato padas buvo atsiklijavęs ir, pamenu, tą akimirką pagalvojau, kad privalome tapti draugėmis. Paskui ėjom visos vaikščioti po Vilnių, viskas aplink žaliavo ir žydėjo, į dangų kilo oro balionai, o mes vis šnekėjom. Net nepamenu, apie ką – gal motinystę, gal šiaip apie viską. Tebešnekam iki šiol. Kelinti metai puoselėju tradiciją prieš kiekvieną PoPa Giedrei padovanoti po suknelę – šiemet dovanosiu raudoną.“
Eglė Frank, rašytoja, „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktorė
„Nesu poetė, o vis atsiduriu tarp poetų, todėl turiu pasiaiškinti: „Poezijos pavasaryje“ telpame visi – ir visi mūsų vaidmenys. Festivalyje teko ir almanachą sudaryti, kitų sudarytus kritikuoti, o kelionėse vesti renginius, skaityti vertimus ir girti premijuotus poetus. Panašiai ir poetams: esu mačiusi, kaip prieš skaitymus jie, pasilenkę prie skydinių, trumpam tampa elektrikais, o po kelių minučių, lempų apšviesti, – beveik dievais. Tas pats jų eilėraštis, skaitomas skirtingose vietose, vis kitaip paveikia auditoriją, kartais ne visai patogiai.
Dažniausiai su „Poezijos pavasariu“ nukeliauju į atokesnes Lietuvos vietas. Ar bus nuotykių, priklauso ne nuo poezijos, o nuo to, kaip sutaria autobusiuke sutupdyti jos paukščiai – poetai su vairuotoju. Sykį vienas vairuotojas, dvi dienas vežiojęs po renginius Klaipėdos rajone, tarp festivalio renginių sutiko turistauti: pakeliui lipom į piliakalnius, apžvalgos bokštus, perėjom beždžionių tiltą, įveikėm pažintinį taką, aplankėm bažnyčias ir lurdą, pabaidėm bebrą ir stirną. Visur pabuvom, visur suspėjom. Po visų renginių, jau saldžiai nusikalusių, jis paklausė „O tai mes nevažiuojam prie jūros?“ Aišku, pasuko vairą į šoną. Melnragėje pabraidėm, paragavom lauktuvių giros su sūriu... ir grįžome laiku.
O kartais užtenka vieno netikėto sustojimo. Tai nutiko, kai „Poezijos pavasaris“ dėl pandemijos vyko vasarą. Per skaitymus Žagarės dvare klausytojai pakvietė į svečius – pasiskinti vyšnių. Festivalio programa visada įtempta, bet nedvejodami laiką tarp skaitymų paskyrėme sodui ir po vyšnių medžiais, pamiršę kalbos barjerus, su svečiu iš Vengrijos ir šeimininkais aptarinėjome gyvenimą. Nesigailiu, nes pati vasaros akis turbūt buvo įsikūnijusi tose uogose ir saulėtame sode.
Man „Poezijos pavasariai“ atminty išlieka dėl panašių akimirkų. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors panašaus į dieną Žagarėje pasikartos, bent jau ne tokiame „Poezijos pavasaryje“, koks jis būna tradiciškai pavasarį. Regis, pirmą kartą pandemijos laike radau šį tą gražaus.“
Neringa Butnoriūtė, literatūros kritikė
„Sentimentaliai, pompastiškai, bet visiškai nuoširdžiai prisipažinsiu, jog kartais atrodo, kad Poezijos pavasaris (ranka nekyla sprausti šį žodžių junginį į kabutes) man buvo šventė nuo gilios vaikystės. Gal todėl, kad namuose tėvas su bičiuliais dažnai ir labai gyvai aptarinėdavo, ar vertas vienas ar kitas poetas šio festivalio laureato vardo, ar nelabai, kad ieškodamas knygų nuolat aptikdavau ir ilgai vartydavau senus, kaip reikiant suskaitytus almanachus, o gal dėl to, kad paauglystėje ne kartą Sarbievijaus kieme pūčiau birbynę, sveikindamas iškilmingo baigiamojo vakaro dalyvius.
Nuolat dalyvauti festivalyje kaip dainuojamosios poezijos atlikėjas pradėjau nuo 2009-ųjų. Visuomet laikiausi nuomonės, kad geriausia dainuojamosios poezijos vieta yra tarp skaitomos poezijos, kadangi žiūrovas-klausytojas gauna progą šiek tiek pailsėti nuo skaitymų, nenutoldamas nuo poezijos.
Važinėjant po įvairius renginius ne kartą kilo techninių problemų, sprendžiant gitaros ir balso įgarsinimo klausimą. Visada tas problemas vienaip ar kitaip išspręsdavome, tačiau kartą vienos mokyklos kieme padėtis ne juokais susikomplikavo. Organizatoriai pasirūpino puikia garso stiprinimo aparatūra, moderniais, belaidžiais mikrofonais, tačiau nepagalvojo, kad mikrofonams gali reikėti ir stovų. Atnešė iš rūsio seną, aprūdijusį, menantį tolimus, užmarštin nugrimzdusius laikus, tačiau kategoriškai atsisakiusį stovėti.
Laikas lėkė, renginys artėjo, įtampa augo. Viena mokytoja net pasisiūlė man dainuojant tą mikrofoną palaikyti, tačiau neprireikė. Pasirodymą išgelbėjo obelis! Laidą permečiau per šaką ir dainavau į kabantį mikrofoną. Šiek tiek pakilus vėjui, šis svyravo, su juo svyravau ir aš. Besvyruodamas ir prisiminiau kaip kadaise tyliai, bet nelabai gražiai pasijuokiau iš poeto Eugenijaus Matuzevičiaus.
Vietos poetų ar dainuojamosios poezijos atlikėjų pasirodymai visuomet pagyvina skaitymus, tačiau kartais jie būna – kalbant taktiškai ir korektiškai – pernelyg nuoširdūs. „Na, mielieji poetai ir literatai, dabar pasakykite, kas sukūrė šios dainos žodžius?“ – kartą nusprendė patikrinti Poezijos pavasario svečių erudiciją vieno miestelio dainų autorius ir atlikėjas. Kadangi žinančių nebuvo, po keleto perklausimų svečiams galutinai „pasidavus“, jis atskleidė paslaptį. Veide švytėjo ironiška šypsenėlė, aiškiai bylojanti „anokie jūs poetai, anokie jūs literatūrologai, jeigu nežinote tokių paprastų dalykų“.
Nemėgstu svaidytis „grafomano“ etikete, kartais abejoju, kas yra didesnis grafomanas: nedidelio miestelio gyventoja, iš visos širdies apdainuojanti pražydusias darželio gėles ar ilgesingai prisimenanti savo pirmąją meilę, šiandieninėmis socialinėmis ydomis pasipiktinęs garbaus amžiaus moralistas, tiesiai šviesiai sukaltais rimais auklėjantis „ištvirkusį jaunimą“, ar „tikrasis poetas“, besistengiantis žūtbūt išstenėti keletą sentencijų, kadangi „iki trečiadienio“ reikia užpildyti būsimą knygą.
Kelmas nematė tų grafomanų, tačiau periferijos šviesuliai kartais kaip reikiant pagyvina skaitymus. Viename vidutinio didumo mieste susitarėme skaityti kuo trumpiau, dainuoti ne per daug, kadangi dalyvių buvo nemažai ir renginys galėjo per daug užsitęsti. Pagrindiniai skaitymai neužsitęsė, tačiau pradėjo skaityti vietos poetai. Vienas paskaitė porą eilėraščių ir, publikai smagiai plojant, šiek tiek pamindžiukavo, bet sutelkęs valios pastangas prisivertė neskaityti trečio. O simpatiška ponia su eilėmis iš serijos „gėlės pradėjo žydėti ryškiau, kai tave pirmą kartą aš pamačiau...“ įsitvirtino scenoje ilgam.
Po renginio tvarkydamas savo muzikinį ūkį, pro langą pamačiau ją nuvažiuojančią dviračiu. Napoleonas Bonapartas ant žirgo po Austerlico mūšio turėjo panašiai triumfuoti. Nors, ko gero, karvedys atrodė kukliau, nes buvo kaip reikiant pavargęs.“
Povilas Girdenis, dainuojamosios poezijos atlikėjas, istorikas
„Tai buvo labai seniai, tada, kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų. „Poezijos pavasario“ paukšte papuoštas autobusėlis išvažiavo iš Vilniaus į Tauragę. Nuvažiavus gal šimtą kilometrų mūsų transporto priemonė sugedo. Vairuotojas atsidarė kapotą ir ėmė krapštytis. Krapštėsi labai ilgai. Lauke ne pavasariškas, o rudeniškas oras – šaltas gūsingas vėjas ir smarkus lietus. Kai lėtai pajudėjome į priekį, pamatėme, kad vėluojame į Tauragę dvi valandas. Buvo sutarta, kad tauragiškiai mus pasitiks prie miesto ribos.
Aišku, mes jau nebesitikėjome, kad mūsų lauks. Bet didelei visų nuostabai, jau artėdami prie Tauragės miesto ženklo pamatėme dvi lietaus permerktas figūras. Mergina su tautiniais drabužiais, vyras su akordeonu. Sustojome ir nedrąsiai ėmėme lipti iš autobusėlio. Jautėmės labai nesmagiai ir tikėjomės pačių blogiausių „sveikinimo“ žodžių. Mums iškišus galvas pasigirdo saulėta melodija. Į renginį vėlavome daugiau nei pusvalandį ir galvojome, kad žmonės jau bus išsiskirstę. Ir vėl didžiulis nustebimas: atėję į renginio vietą radome 70 –80 mūsų laukiančių žmonių.“
Vytautas Kaziela, poetas
„Prisiminimai, kuriuos turiu iš „Poezijos pavasario“ – gana blankūs – greitai galėsiu sakyti, kad praėjo pusė mano gyvenimo nuo tada, kai pirmą kartą atsidūriau šiame festivalyje. Man „Poezijos pavasaris“ siejasi su poete Ieva Gudmonaite (dabartinis jos vardas Ishvari Prema) – su ja susipažinau gegužės mėnesį ir vykau į festivalio jaunųjų skaitymus vienu dviračiu (vėlavome ir vos tilpome į salę).
Ieva buvo pirmas žmogus, kuris man dovanojo savo eilėraščius, ir aš tuos prirašytus lapus labai saugojau. Su Ieva tą pačią gegužę kažką valgėme jos namų balkone pasidėjusios veidrodį lyg stalą – tuo stalo paviršiumi plaukė kamuoliniai Karoliniškių debesys. Šito festivalio metu pirmą kartą skaičiau ir savo eilėraščius – tie skaitymai vyko Gedimino prospekte esančioje kavinėje.
Buvo karšta diena ir žmonės ten būrėsi turbūt labiau ne pasiklausyti eilių, o užsisakyti šaltos kavos – per tuos grūdamus ledus iki šiol taip ir liko neaišku, ar mus (skaitančius) bent kažkas girdėjo. Prisimenu, kad per festivalio uždarymo renginį tada ėmė lyti, o šalia manęs stovėjęs kunigaikštis Vilgaudas. Pagautas įkvėpimo, vis sušukdavo kokią nors skambią frazę. Buvo 2012 metų gegužė.“
Austėja Jakas, poetė
„Iš daugybės „Poezijos pavasario“ išvykų įspūdingiausia man liko 2015 metų kelionė su Marcelijum Martinaičiu ir jo žmona Gražina į Lenkijos lietuvių kraštus, Punską ir Seinus. Keliavom mūsų automobiliu keturiese. Pirmyn važiuojant Marcelijus daugiausia tylėjo, kada ne kada pritardamas ar papildydamas Gražiną Martinaitienę, kuri buvo Lietuvos religinės dailės ir kultūros enciklopedija. Grįžtant namo visą kelią klausėmės Marcelijaus kalbų apie literatūrą ir gyvenimą. Buvau redagavusi jo eseistikos knygas, taigi – ir apie redaktoriaus godas.
Einam kažkur prie Imbrado per gūdų mišką, tylu, net baugu. Staiga labai garsiai, piktai suloja šuo (ar šuo?). Ko infarkto negavom. Dairomės – nieko, tik Marcelijus Martinaitis ramiai pėdina už nugaros Algiui Baltakiui. Tuomkart buvo ir papasakota, kad panašus atvejis kadais ištiko Maskvos Raudonojoj aikštėj, mūsų rašytojams nežinia ko ten besilankant. Tikresnio šuns lojimo nebuvau girdėjusi. O Imbrade, vietoje, kurią žmonės laiko šventa, Martinaitis pirmas nusiavė ir įbrido upėn prie švento šaltinėlio.
2008 metų „Poezijos pavasario“ išvyka į Karaliaučiaus sritį su Daiva Čepauskaite, Valdu Kukulu, ne kaži kaip besijaučiančiu, ir Antanu AJ. Nepamirštama, kaip prie eskalatoriaus ar ne prekybos centre Valdas bijojo ant jo stotis, vos įtikinom, kad nieko blogo nenutiks. Atrodė, tokį daiktą pirmą kartą mato. Prie jūros jis tarsi atsigavo, veidas pašviesėjo. Po tos kelionės daugiau, regis, nesimatėm. Kitą kartą Valdą pamačiau karste.
2017 metų „Poezijos pavasario“ išvykoj į Anykščių kraštą buvo skaitymai prie Puntuko. Būrelis poetų skaitė akmeniui, nes iš žiūrovų buvom tik mudvi su Rūta Dubauskaite ir dar kažkoks priklydęs senukas.
Labai įsiminė, kaip Sergejus Kanovičius skaitė savo eiles vaikų darželyje Vokiečių gatvėj, tada dar stovėjusiame buvusios Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje.
Gerokai seniau Vilkyškiuose mes su Antanu lydėjom „Poezijos pavasario“ svečią – vokiečių poetą Michaelį Augustiną. Jis norėjo surasti senelio ir tėvo gimtinę – suradom tuos namus. Vaikštinėjam po kiemą, ir staiga Michaelis pamato kažką žemėj žvilgant. Pakapstė, ištraukė – tamsiai mėlyna stiklinė rašalinė, kokios buvo mokyklose tarpukariu, o gal ir seniau. Michaelio akyse ašaros – sakė, čia gali būti mano tėvo vaikystės daiktas. Nieko apie tai nežinantis Ernestas Noreika, tais laikais gal dar nė ne poetas, vėliau kone lygiai tokį epizodą aprašė puikiame eilėraštyje.“
Palmira Mikėnaitė, redaktorė
„Iš „Poezijos pavasario“ man labiausiai įstrigę kiek pašėlę naktiniai skaitymai – su įvairiausio plauko frykais, fluxiškais poetais ir netikėtais performansais. Štai Agnė Žagrakalytė deklamuoja šmaikščius erotinius tekstus, štai Julius Žėkas su dambreliu „bir bir bar bar“, kažkas, pavadinkime jį Fakyru, atsineša magnetolą kaip akompanimentą. Ir pats skaičiau, regis, Kutulajaus istorijas. Tąkart gavau Ričardo Šileikos prizą už „Pamatines Kutulajaus istorijas“ – Gedimino prospekto grindinio plytą. Iki šiol ją saugau pas tėvą, Šeškinėje, balkone.
Kitas ryškus prisiminimas – 2014 metų „Poezijos pavasaris“ Kriaunų seniūnijoje, Antano Strazdo gimtuosiuose Margėnuose. Poetus iš Vilniaus vietiniai pasitiko su duonos kepalais ir vainikais. Prie Antano Strazdo atminimo akmens buvo pastatyta didelė scena, suolai, daug vietos žiūrovams. Moksleiviai ir Kriaunų gyventojai į renginį buvo vežami autobusais – gal ne visi savo noru, bet susirinko gausiai. Skaitėme eilėraščius – neaiškius, klausėmės vietinių poetų, kurių kūryba buvo per daug aiški.
Renginys truko ilgai, tačiau buvo gera vaikščioti ratais aplink, stebėti žmones ir vis besikeičiančią nuotaiką. Kartu su Ričardu Šileika buvome eksponavę fotografijas – jos kabėjo tarp stulpų ant virvių, plaikstėsi vėjyje. Žiūrovų buvo pilna – ne vienas autobusas. Buvo karšta. Ričardas dar išdalino visiems mėlynas gumines pirštines ir paprašė jas užsimauti. Žmonės prakaitavo, bet pirštinių nenusimovė. Vakare, Kriaunų bibliotekoje, pas organizatorę Audronę, vyko vaišės ir šokiai – grojo Eugenijus Raugas. O improvizacijos persikėlė į apžvalgos aikštelę virš Sartų ežero. Buvo tikrai smagu.
Dar vienas prisiminimas – 2016 metais kartu su Juliumi Žėku vedėme naktinius skaitymus. Gal prisimenate istoriją apie dingusius kaklaraiščius nuo vadinamojo „Žėko tilto“? Tai buvome mes. Tuos kaklaraiščius išdalinome poetams kaip prizus. Visi džiaugėsi, visi buvo laimingi.“
Darius Jurevičius, fotografas, performanso menininkas
Tekstą parengė Jurga Tumasonytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
