Gegužės 21 d. Šiaulių kultūros centro galerijoje „Laiptai“ įvyko fotografo Sauliaus Saladūno parodos atidarymas, nukėlęs žiūrovus daugiau kaip pusę amžiaus į praeitį – į tuos laikus, kai autoriaus vaikystę ženklino nerūpestingos vasaros dienos pas močiutę kaime, rašoma organizatorių pranešime žiniasklaidai.
Paroda „Atminties rekonstrukcija po 55 metų apie babą ir save“ atveria prisiminimus, kurie išlieka gyvi net ir prabėgus dešimtmečiams, o juos išsaugoti ir naujai permąstyti padėjo fotoaparato blykstė, bent iš dalies atkurdama ano laikmečio vaizdinius.
S. Saladūnas praėjusių metų rudenį šventė dvigubą jubiliejų – 75-ąjį gimtadienį ir šešis dešimtmečius ištikimos draugystės su fotoaparatu. Nors aplinkybės ne kartą bandė jį pakreipti kitu keliu, tačiau nuo pirmojo kadro, kuriame įamžinta jo močiutė, iki šiuolaikinių ekologinių performansų S. Saladūnas lieka ištikimas fotografijai. Jam fotografija – gyvenimo būdas, leidžiantis kalbėtis su praeitimi, permąstyti dabartį ir kviesti žiūrovą susimąstyti.
Praeities miražai ir jų santykis su dabartimi atsispindi ir parodoje „Atminties rekonstrukcija po 55 metų apie babą ir save“. Fotografijose fiksuojami ne tik konkretūs vaizdai, bet ir jų nuotaika, pojūtis, vidinis santykis su tuo, kas kadaise išgyventa.
Fotoaparatas čia tampa įrankiu, leidžiančiu sugrįžti prie praeities fragmentų ir juos iš naujo permąstyti – tarsi atkuriant tai, kas jau seniai išnykę fizinėje erdvėje, tačiau išlikę atmintyje: žydinčios laukinių gėlių pievos, tolumoje šmėžuojantis medžių horizontas, močiutės sodyba ir kelias, vedantis link jos. Jų jau seniai nebėra, tačiau jie vis dar gyvi autoriaus prisiminimuose.
„Mano prisiminimai kyla iš laikotarpio, kai man buvo maždaug penkeri, šešeri ar septyneri metai. Todėl ir fotografiją norėjau kurti vaiko akimis – ne įmantrią, ne sudėtingą, be specialių rakursų, o paprastą. Kai esi vos metro ūgio, fotografuoji tai, ką matai. Tačiau kaip nufotografuoti tai, ko jau nebėra? Nebeliko nei tų vietų, nei paties vaikystės jausmo. Tad kodėl neatkūrus atminties ir šiek tiek nesumelavus?“ – parodos atidarymo metu pasakojo autorius.
Parodą pristatęs filosofas Jurgis Dieliautas atkreipė dėmesį, kad į S. Saladūno fotografijas derėtų žvelgti ne kaip į dokumentinį pasakojimą, bet kaip į daugiasluoksnę patirties erdvę, kurioje susipina atmintis, vaizduotė ir dabarties žvilgsnis. Pasak jo, šis fotografijų ciklas yra savita biografinė rekonstrukcija, kurioje atsiskleidžia augimo, suaugimo ir vidinės kaitos įtampa, tampanti nenutrūkstamu vizualiniu pasakojimu.
„Tikra fotografija nėra pataikavimas tikrovei – tai bandymas pamatyti, kiek daug sluoksnių ir prasmių ji savyje talpina. Fotografui svarbu turėti savotišką sietą, per kurį būtų galima persijoti tikrovę jos nedarkant ir nežalojant, o atskleidžiant ją visoje pilnatvėje. Būtent tokį susitikimą su tikrove matome S. Saladūno darbuose“, – sakė J. Dieliautas.
Vakaro metu galerijoje netrūko jautrių prisiminimų, pokalbių apie fotografiją ir jos galią išsaugoti tai, kas trapu bei laikina. Parodos lankytojai buvo kviečiami ne tik stebėti fotografijose užfiksuotus vaizdus, bet ir ieškoti asmeninio santykio su savo pačių prisiminimais. Fotografijų ciklas skatina apmąstyti, kaip laikas keičia žmogų, aplinką ir pačią atmintį, tačiau kartu parodo, kad net ir išnykę dalykai gali išlikti gyvi vidiniame žmogaus pasaulyje.
Paroda veiks iki birželio 13 d. Organizatorius – Šiaulių kultūros centras.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
