Vakar šalies vadovas Gitanas Nausėda įsitraukė į diskusiją dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo Vilniuje. BNS jis teigė, esą poetas jau yra sau pasistatęs tokį paminklą, kurio „joks 21 amžiaus ideologinis inkvizitorius nebenugriaus“. Po prezidento pasisakymo viešojoje erdvėje kilo nuogąstavimų, ar tokie G. Nausėdos teiginiai negalėtų virsti konkrečiais veiksmais, ribojančiais žodžio laisvę ir skatinančiais tik vieną galimą istorijos interpretacijos būdą.
Prezidentas vakar BNS apgailestavo, kad diskutuojama ne apie paminklą ar jo estetines subtilybes, o pačią Just. Marcinkevičiaus asmenybę.
„Gaila, kad tokie dalykai skaudina jo artimuosius ir kiekvieną kartą mes atliekame jų atžvilgiu savotišką žudymo aktą tokiomis diskusijomis“, – sakė prezidentas.
Taip pat skaitykite
Nerija Putinaitė: prezidentas atstovauja institucijai, o ne savo asmeninei nuomonei
Politologė, VU TSPMI dėstytoja Nerija Putinaitė savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje sureagavo į prezidento pasisakymą. Anot jos, tokia G. Nausėdos pozicija „peržengia visas įsivaizduotas ribas“.
Mokslininkė tyrinėja sovietmetį ir yra analizavusi Just. Marcinkevičiaus trilogiją ir jos galimą sovietiškumą. Savo įžvalgas mokslininkė yra aprašiusi knygoje „Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“.
LRT.lt politologė teigė, kad G. Nausėdos pasisakyme mato grėsmę ir akademinei, ir žodžio laisvei.
„Prezidentas yra valstybės vadovas. Čia nėra jo asmeninė pozicija, jo pasisakymai nereiškia, kad jis išsako tik asmeninę poziciją, čia yra ir institucinė pozicija. Todėl, manau, tai yra labai pavojingas precedentas. Prezidentas galėjo pasakyti, kad jis vertina Just. Marcinkevičių, bet jis labai aiškiai suskirstė diskusijos dalyvius į tuos, kurie yra tarsi teisingi, ir tuos, kurie yra „inkvizitoriai“. „Inkvizitoriai“ buvo pasmerkti kaip tokie, kurie neturėtų kištis“, – sakė N. Putinaitė.
N. Putinaitė baiminasi dėl akademinės laisvės.
„Jeigu paprastas žmogus taip pasako, tai yra viena. Paprastai, kai prezidentai ar valstybės vadovai išsako tokias griežtas pozicijas, dažniausiai seka įvairios iniciatyvos, veiksmai. Vadinasi, tokius dalykus galima sureguliuoti valstybės mastu. (...) Seime esame matę iniciatyvų kontroliuoti, kaip galima būtų interpretuoti istoriją, jos nebūtinai galiausiai įgavo kūną, bet matau aiškų pavojų ir akademinei, ir diskusijų laisvei, ir žodžio laisvei“, – LRT.lt teigė N. Putinaitė.
Anot politologės, svarbu suprasti, kad šalies vadovas, eidamas šias pareigas ir kalbėdamas viešai, jau nebėra tik asmuo, bet atstovauja institucijai.
„Vieši pasisakymai nėra asmeniniai pasisakymai, o atstovauja institucijai“, – sakė N. Putinaitė.
Savo socialinio tinklo paskyroje N. Putinaitė klausė, ką galėtų reikšti tokie prezidento G. Nausėdos pasisakymai.
„Kai valstybės vadovai (šiuo atveju – prezidentas) brutaliausiu būdu įsikiša į visuomenės diskusiją, liečiančią sovietinę atmintį, sovietmečiu veikusias asmenybes ir jų vertinimą, pateikia vienareikšmę poziciją, pasmerkdamas tuos, kurie išsako kitokią nuomonę, tai kaip tą suprasti? Ar rudenį Prezidentas teiks įstatymą (buvo toks Tautos istorinės atminties įstatymo projektas), kuris draus akademikams laisvai rašyti kritinius darbus ir analizuoti sovietmetį? Nustatys literatūros aptarimo ribas ir matricą? Pateiks, kokia praeities interpretacija yra teisinga, o visas kitas užkardys? Ką visa tai reiškia?“ – feisbuko paskyroje rašė N. Putinaitė.
Taip pat skaitykite
Filosofas Paulius Gritėnas: prezidentas turėtų jausti atsakomybę kalbėdamas
LRT.lt kalbintas filosofas P. Gritėnas sako, kad šalies vadovas yra linkęs įvairias diskusijas sumenkinti ir diskusija dėl Just. Marcinkevičiaus paminklo nėra išskirtinis atvejis.
„Tokia prezidento, kaip aukščiausio valstybės pareigūno, pozicija kelia tam tikrą pavojų, kad ne tik kad jis skeptiškai žiūri ir nepalaiko viešų diskusijų, kurios yra gana aukšto lygio, jose dalyvauja intelektualai, akademikai, jis šias diskusijas sumenkina svaidydamasis tokiais epitetais kaip „inkvizitoriai“, „persekiotojai“ ir panašiai“, – LRT.lt sakė P. Gritėnas.
Šią tendenciją pašnekovas įžvelgė ir anksčiau.
„Prezidentas, kalbėdamas apie savo pirmuosius metus poste ir apie viešąją erdvę, pareiškė, kad jis neskaito spaudos, neklauso kritikų. (...) Man atrodo, kad demokratija iš esmės yra apie nuomonių įvairovę, kritiką ir jos išklausymą, įvertinimą. Kai prezidentas pareiškia, kad tokie dalykai yra ne tik kad nereikalingi, bet ir kenksmingi, tai kelia grėsmę nuomonei visuomenėje, kas yra kritika ir kas yra diskusija“, – LRT.lt teigė P. Gritėnas.
Anot filosofo, prezidentas yra autoritetas ir turi didelį žmonių pasitikėjimą.
„Šioje situacijoje prezidentas turėtų kalbėti jausdamas atsakomybę už bendrą diskusijų lygį Lietuvoje“, – sakė P. Gritėnas.
Filosofo teigimu, demokratijoje reikalingas įvairių perspektyvų ir nuomonių išklausymas.
„[Skirtingų nuomonių] prezidentas neakcentuoja. Dažniausiai, kai jis susiduria su skirtinga nuomone, matyti jo sutrikimas, mąstymas apie savo reitingus ir savo vaidmenį tose diskusijoje. Drąsos dalyvauti ir paskatinti kitokių nuomonių raišką stokojama“, – teigė jis.
Anot P. Gritėno, jeigu galvotume apie Just. Marcinkevičių kaip vieną iš Sąjūdžio figūrų, tai turime prisiminti, kad jis gynė žodžio laisvės, kritikos, visuomenės, kurioje galima kalbėti laisvai ir interpretuoti savaip, idealus.
„Būtų klaida vertinti vienareikšmiškai“, – teigė filosofas.
Ainius Lašas: prezidentas yra politikas, politikai gali turėti savo nuomonę
LRT.lt kalbintas Kauno technologijos universiteto (KTU) politologas, Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas su griežta pozicija G. Nausėdos pasisakymo atžvilgiu nesutinka.
„Prezidentas gali užimti poziciją įvairiais klausimais ir pasisakyti griežtai. Manau, kad prezidentas puikiai išmano savo elektoratą ir dažnai pasisako „kultūrinių karų“ kontekste: tiek turint galvoje LGBT+ klausimus, tiek vakcinas, tiek šeimos politiką“, – LRT.lt sakė A. Lašas.
Tiesa, pašnekovas pripažįsta, kad mes, kaip visuomenė, tikimės iš prezidento „pakilimo virš politikos“, abiejų pusių pamatymo.
„Matėme, kad profesorius Vytautas Landsbergis pasisakė kur kas „prezidentiškiau“, nes sugebėjo pamatyti abi puses, pamatyti situaciją plačiau ir pasižiūrėti iš šono“, – sakė A. Lašas.
LRT.lt primena, kad prof. V. Landsbergis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ nebuvo linkęs Just. Marcinkevičiaus teisti.
„Žinote, tada daug dalykų buvo arba tos komunistinės valdžios, vietininkų valdžios užsakymu daroma, arba jų pageidavimu. Visa kultūra buvo pakreipta tarnauti tai sistemai, tai ideologijai, o kultūros žmonės kai kada taip ir išsprūsdavo, arba padarydavo ką nors ir vieniems, ir kitiems. Kaip Biblijoje: ir Dievui, ir ciesoriui. Tai ir Justinas neišvengė to, ir daug kas neišvengė“, – sakė prof. V. Landsbergis.
A. Lašas, paklaustas, ar galima būtų traktuoti prezidento G. Nausėdos pasisakymą kaip grėsmę žodžio laisvei, teigė, kad pavojaus nemato.
„Matyčiau politinį veiksmą, o prezidentas yra politikas, politikai gali turėti savo nuomonę. Prisiminkime ir prezidentę Dalią Grybauskaitę: ji taip pat išsakydavo savo griežtas pozicijas įvairiais klausimais“, – sakė politologas.
Taip pat skaitykite
Paminklas kelia diskusijas apie sovietmetį
Lietuvos rašytojų sąjunga pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, kurį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.
Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo neseniai atsinaujino eseistui, mokytojui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas“, viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.
Vilniaus meras Valdas Benkunskas tvirtino, kad savivaldybė prieš uždegdama žalią šviesą tokiam menininko įamžinimui lauks visuomenės sutarimo.
Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) išleido apie 50 eilėraščių rinkinių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.
Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų prieštaringai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.
Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
