„Dabar daryti kautynes ir spręsti tai kaip labai aktualų šios dienos klausimą Lietuvai yra dėmesio nukreipimas nuo tikrai svarbių, aktualių ir galbūt Lietuvai gyvybiškai svarbių klausimų“, – ginčus dėl paminklo Justinui Marcinkevičiui LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ komentavo profesorius V. Landsbergis. Anot Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, poetą dera prisiminti, o jo atminimo įamžinimo formų gali būti įvairių.
– Pone Landsbergi, pirmadienį minėsime 30-ąsias Medininkų tragedijos metines, tada omonininkai nužudė 7 Lietuvos pareigūnus, o dabar matome galvažudžių gaują Baltarusijoje už Lietuvos sienos, jie atvyko padėti Lukašenkai arba padėti Putinui. Ar matot paralelių tarp šių dviejų įvykių?
– Tai ne tiktai įvykių, visa sistema yra ta pati. Tai yra teroristinė valstybė be jokių žmoniškumo ar kokių nors tarptautinių principų, daro, ką nori, kiek jai yra leidžiama. Kartais jai per daug leidžiama.
– Lietuvos vadovai ramina, kad su grupuotės „Wagner“ atėjimu nieko naujo neatsitiko, kad saugumo situacija tokia pat, esą jau žinome, kokia tai kaimynė ir ko tikėtis. O jums pačiam ramu dėl situacijos su „Wagner“?
– Aš nemanau, kad yra visiškai taip. Kai atsitiks, tada jau kalbėsim: o mes manėm, kad nieko neatsitiko. Jeigu susidaro tokia nauja padėtis, kai gali atsitikti, vadinasi, jau atsitiko.
Būtų geriau, kad jų čia nebūtų. Tegu jie nešdinasi kur nors į Afriką, jie ten turi kasyklų, visokių savo korupcinių valstybėlių, ir tegu nešdinasi, jeigu jie nereikalingi Putinui Rusijoje. Bet galbūt Putinas jų bijo, o galbūt Putinas kaip tik nori juos sukiršinti su Europa, pavyzdžiui, per Lietuvą, ir kad arba jie ką nors sunaikintų, arba jie būtų sunaikinti, bet ne Putino rankomis.
Mes nežinome, ką tie nusikaltėliai tom galvom vienoje ir kitoje pusėje iš tikrųjų galvoja. Bet nieko gero, kad jie čia atsiranda ir kažkokie spėliojimai prasideda, kas dabar bus. Nereikia mums tų spėliojimų, bet jeigu yra, tai reikia pasiruošti.
– Manote, Lietuva turėtų aktyviau ruoštis galimai grėsmei iš „Wagner“?
– Aš manau. Pastebėjau kažkokią žinią, kad vokiečiai siunčia savo karius į Lenkiją. Taip pat dėl tos grėsmės, nes ten prie Lenkijos sienos. Bet tai yra ir prie Lietuvos sienos. Tai čia reiktų kalbėti ir su vokiečiais apie tą jų brigadą arba kokį nors tos brigados avansą. Arba koks jų pasirengimas skubiai atsirasti Lietuvoje, jeigu „kompozitorius Vagneris“ pradeda eiti per sieną.
– Profesoriau, noriu pacituoti Jungtinių Valstijų ambasadorių Lietuvoje poną Gilchristą, jis vakar, kalbėdamas Lietuvos televizijai, pasakė, kad, jo manymu, „Lukašenka pasirengęs aukoti Baltarusijos suverenitetą, kad tik patenkintų Putino interesus“. Jūsų vertinimu, kiek toli pasirengęs eiti Lukašenka?
– Lukašenka jau labai seniai paaukojo Baltarusijos suverenitetą ir (darė – LRT.lt) viską, ko tiktai Putinas norėjo, na, kai kur šiek tiek derėjosi. Bet iš Lukašenkos nėra ko tikėtis, ir aš manau, kad dabar Lukašenka irgi galvoja: o kas bus, jeigu sukils baltarusių tauta, jeigu sukils prieš jį, kas jį gins? O jam galbūt kaip tik ir naudinga, kad Prigožino visa gauja būtų ir, esant reikalui, jį patį gintų kaip jo nusikaltėlių gvardija. Jeigu jo paties žmogžudžiai omonininkai pasirodytų nepakankami arba nepatikimi, tai štai bus dar „Wagner“.
– Pone Landsbergi, noriu pakalbinti kita tema – Lietuva ūžia dėl paminklo poetui Justinui Marcinkevičiui. Jūsų akimis, paminklo poetui reikėtų ar ne šiuo metu Vilniuje?
– Justinas yra vertas, dera jį pagerbti, prisiminti. Aš pats jį dažnai prisimenu ir pagalvoju apie jo tam tikrą likimą – savotišką, keistą. O dabar tas tam tikras sambrūzdis dėl konkretaus paminklo... Kažin, ar pats svarbiausias, kuo mes dabar turėtume užsiimti. Ateis laikas ir bus išspręstas dalykas.
Yra, aišku, visokių pasipriešinimų figūriniams paminklams, taip pat vietos klausimas prie Rašytojų sąjungos. Bet ta Rašytojų sąjunga tai yra Sniadeckių rūmai, tai istorinė vieta pačioje Vilniaus širdyje, tai nėra vien Rašytojų sąjungos valda, kurioje jie vienam ar kitam rašytojui gali statyti paminklus. Jie gali siūlyti, be abejo, bet yra du susiję klausimai. Vienas yra galbūt ir Justinas, kaip asmuo, ir atgimimo laikotarpis. Justinas buvo labai svarbus.
Bet aš girdėjau taip pat mintį, kad galėtų būti grupinis paminėjimas, pavyzdžiui, trijų atgimimo poetų: Justino, Marcelijaus ir Sigito. Kokia forma? Vienas mano pažįstamas pasiūlė medžius. Kad tie medžiai būtų aiškūs, kam skiriami, jie auga ir ilgai augs, ir visada primins tuos tris poetus – tai gali būti visai priimtinas dalykas.
Dabar tie trys poetai ir trys vardai. Tai, žinoma, turėtų būti koks nors skverelis, gal kaip Romano Gary skverelis, būtų ypatinga Vilniaus vieta. Ir trys skirtingi lapuočiai. Aišku, manau, be pušies. Lapuočiai galėtų būti ąžuolas, uosis, beržas ir visi žinotų ir prisimintų tuos tris vardus.
Visokių minčių gali kilti, bet vienas dalykas man aiškus, kad dabar daryti kautynes ir spręsti tai kaip labai aktualų šios dienos klausimą Lietuvai yra dėmesio nukreipimas nuo tikrai svarbių, aktualių ir galbūt Lietuvai gyvybiškai svarbių klausimų.
– Pone Landsbergi, o kaip jūs vertinate iš principo poeto nuopelnus Lietuvai? Aš supratau jūsų pagarbą jam už tai, ką jis darė Sąjūdžio metais, Nepriklausomybės metais, tačiau kaip vertinate jo veiklą sovietmečiu? Jūs ironiškai paminėjote pušies medį, turbūt minėdamas apysaką „Pušis“, kuri, kaip manoma, buvo parašyta sovietų valdžios užsakymu.
– Žinote, tada daug dalykų buvo arba tos komunistinės valdžios, vietininkų valdžios užsakymu daroma, arba jų pageidavimu. Visa kultūra buvo pakreipta tarnauti tai sistemai, tai ideologijai, o kultūros žmonės kai kada taip ir išsprūsdavo, arba padarydavo ką nors ir vieniems, ir kitiems. Kaip Biblijoje: ir Dievui, ir ciesoriui. Tai ir Justinas neišvengė to, ir daug kas to neišvengė.
Aš dabar esu parašęs nemažą studiją apie tą okupuotos šalies žmonių priverstinį kolaboravimą. Galima vadinti kolaboravimu, galima vadinti priverstiniu egzistavimu okupacijos sąlygomis, kurios nepriklausė nuo mūsų, mums buvo primestos. Ir žmonės vienaip ar kitaip gyveno, statėsi namus, šeimas kūrė, vaikus gimdė – gyvenimas vyko su iškreipimais. Ir tai yra taip pat to laikotarpio faktas – ir iškreipimai, ir gera valia, ir geros pastangos, ir prisitaikymai, ir pataikavimai, ir kai kada išdavystės, ir tiesioginis tarnavimas smurtaujančiam okupantui. Visko yra buvę. Apie tai dar nėra parašyta išsamių studijų, istorinių studijų nėra, nekalbant apie grožinę literatūrą.
– Pone Landsbergi, pedagogas eseistas Vytautas Toleikis apie Marcinkevičių sako, kad „tai iškiliausias lietuvių tarybinis poetas“, o prezidentas Nausėda tvirtina, kad Marcinkevičiaus nuopelnų nepaneigs joks inkvizitorius. Kuri nuomonė jums artimesnė?
– Man labai keista ta sąvoka „tarybinis“. Ką reiškia ta sąvoka? Ar ji nusako laikotarpį? Būtent okupacinį laikotarpį. Tada galima sakyti „tarybinis“, galima sakyti „sovietinis“.
Čia vienas mąstytojas dabar labai daug prirašė apie tai, koks didelis skirtumas tarp žodžių „sovietinis“ ar „tarybinis“. Aš tai nematau skirtumo, svarbu turinys. Ar turinys yra laikotarpis, ar turinys yra žmogaus elgsenos, jo veiksmų kokybė? Ar tai buvo tarybiniai veiksmai? Ar tai buvo tarybinė literatūra, tarnaujanti būtent okupacinei sistemai?
Manau, kad labai dažnu atveju tai nebuvo grynas, toks aiškus vaizdas. Okupacinė valdžia pasidžiaugdavo, kad kontroliuoja rašytojus, kad rašytojai numeta pataikavimo arba tarnavimo duoklę sistemai, o tada jiems leidžiama laisviau kur nors kitur pasireikšti. Na, o rašytojai galbūt sutikdavo su tuo, kad kai kada reikia atiduoti duoklę ciesoriui, bet užtat jiems leidžiama kai ką ir Dievui padaryti. Čia labai didelių tyrinėjimų erdvė ir, žinoma, visur galėtų būti sąžinė tų žmonių, kurie tada buvo. Bet jų beveik neliko. Jie savo išpažinčių, gilių, tikrų išpažinčių net nėra parašę, deja.
