Neseniai Prancūzijoje nuskambėjo įspūdinga byla. Cemento gamybos milžinės „Lafarge“ aukščiausiems vadovams – kelerių metų laisvės atėmimas ir ne tik. Pačiai bendrovei skirta maksimali, pagal Prancūzijos teisę, bauda už terorizmo finansavimą. Kas tiksliai įvyko ir ko gali pasimokyti Lietuvos įmonių vadovai, kalbant apie atsakomybės ribas?
2026 m. balandžio 13 d. Paryžiaus teismas buvusiam „Lafarge“ vadovui Bruno Lafont skyrė šešerių metų laisvės atėmimo bausmę ir nurodė ją pradėti atlikti nedelsiant. Buvusiam generalinio direktoriaus pavaduotojui Christianui Herrault buvo skirti penkeri metai nelaisvės, pačiai bendrovei – maksimali pagal Prancūzijos teisę 1,125 mln. EUR bauda už terorizmo finansavimą, o solidariai su keturiais vadovais – dar 4,57 mln. EUR muitinės bauda už tarptautinių sankcijų pažeidimą.
Apie „Lafarge“ bylą detaliai – kiek vėliau, o dabar – proga iš naujo pažvelgti į tai, kaip Lietuvos įmonių valdymo organų nariai supranta savo atsakomybės ribas.
Fiduciarinės pareigos – įprastas atsakomybės matas
Lietuvoje valdymo organų nariai savo galimą atsakomybę už priimamus sprendimus dažniausiai vertina pagal fiduciarines pareigas – įsipareigojimą veikti rūpestingai, sąžiningai ir lojaliai bendrovės interesams. Tai natūraliai lemia įmonės intereso prioritetizavimą: vadovas klausia savęs, ar sprendimas naudingas bendrovei, ar jis priimtas surinkus informaciją ir be interesų konflikto.Tokį požiūrį palaiko ir nuo 2013 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taikoma verslo sprendimo taisyklė (angl. business judgment rule). Kasacinio teismo praktikoje ši taisyklė įvardijama kaip prezumpcija, „skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus“.
Logika paprasta ir ekonomiškai pagrįsta: jei vadovai asmeniškai atsakytų už kiekvieną nepasiteisinusį sprendimą, niekas nesiimtų protingos komercinės rizikos, o tai žlugdytų suinteresuotumą imtis iniciatyvos ir skatintų šešėlinį vadovavimą bendrovėms.
Tačiau ši apsauga turi aiškias ribas. Pagal kasacinio teismo praktiką verslo sprendimas privalo būti teisėtas – priimtas nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir fiduciarinių pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad „verslo sprendimu laikomas toks vadovo (ar valdybos) veiksmas, kurio atlikimas nebuvo susijęs su imperatyvų, nustatytų įstatymuose ir įmonės dokumentuose, įvykdymu“.
Kitaip tariant, ten, kur įstatymas įsakmiai nurodo, kaip elgtis, vadovo veiksmų laisvė baigiasi – ir verslo sprendimo taisyklės apsauga nebeveikia. Teismų praktikoje tai suformuluota nedviprasmiškai: „vien tik imperatyvių teisės normų nesilaikymo faktas <...> yra pakankamas paneigti verslo sprendimo priėmimo taisyklės prezumpciją“, o siekiant didinti įmonės pajamas ir pelningumą „privalo būti laikomasi reikalavimo užtikrinti įmonės veiklos teisėtumą“.
Svarbu pabrėžti, kad „Lafarge“ atvejis ir kasdieniai įmonės valdymo klausimai nėra atskiri pasauliai. Terorizmo finansavimo draudimas, darbuotojų sauga ar aplinkosauga – savo padariniais tai iš esmės panašios imperatyvios taisyklės, dėl kurių vadovo veiksmų laisvė baigiasi iš esmės panašiai. Skiriasi pažeidimo mastas, visuomeninis atgarsis, tačiau ne teisinė logika: kur įstatymas įsakmiai nustato, kaip elgtis, verslo sprendimo taisyklė nebeapsaugo.
Todėl ne mažiau svarbu nei fiduciarinės pareigos yra konkrečios viešosios teisės taisyklės, kurių privalu laikytis vadovaujant įmonei: darbuotojų sauga, aplinkosauga, konkurencijos teisė, licencijavimo ir sankcijų režimai. Nuo 2022 m. atitiktis sankcijų keliamiems reikalavimams mūsų regione įgauna išskirtinę reikšmę. Jų pažeidimas vadovui gali kainuoti gerokai daugiau nei nepasiteisinusi verslo strategija.
Keletas Lietuvos pavyzdžių
Lietuvoje tokių pavyzdžių jau yra – ir ne tik civilinės atsakomybės plotmėje.
„Akvasanita“ byla. Kauno įmonės vadovui už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus, dėl kurių du darbuotojai susirgo plaučių silikoze ir mirė, pirmosios instancijos teismas skyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę (jos vykdymą atidedant). Kauno apygardos teismas 2025 m. bausmę sušvelnino, pakeisdamas ją 14,5 tūkst. EUR bauda, tačiau kaltinamasis nuosprendis liko galioti – konstatuota, kad vadovas, neorganizavęs profesinės rizikos vertinimo ir neužtikrinęs saugių darbo sąlygų, nevykdė jam nustatytų pareigų.
„Ekologistikos“ byla. Po 2019 m. gaisro Alytuje įmonės vadovui skirta daugiau nei trejų metų laisvės atėmimo bausmė (atidedant vykdymą), o iš jo ir jo vadovautų įmonių priteista per 6,6 mln. EUR žalos atlyginimo, baudų ir civilinių ieškinių – už sistemingą aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimą ir kitas veikas.
Abiem atvejais vadovai veikė, tikėtina, įmonės ekonominio intereso logika. Abiem atvejais tai neapsaugojo nuo asmeninės baudžiamosios atsakomybės.
„Lafarge“: teismai pasiekia ir tolimas jurisdikcijas
Atskiro dėmesio vertos situacijos, kai valstybių teismai imasi vertinti įmonių veiksmus, atliktus nutolusiose užsienio jurisdikcijose. Paryžiaus teismo 2026 m. balandžio 13 d. nuosprendis – chrestomatinis pavyzdys.
Teismas nustatė, kad „Lafarge“ per dukterinę bendrovę „Lafarge Cement Syria“ 2013–2014 m. sumokėjo beveik 5,6 mln. EUR džihadistų grupuotėms, tarp jų – teroristine organizacija pripažintai „Islamo valstybei“ (ISIS) ir „Jabhat al-Nusra“, bei tarpininkams, kad už 680 mln. JAV dolerių pastatyta gamykla šiaurės Sirijoje toliau veiktų. Mokėta už žaliavų prieinamumą ir laisvą sunkvežimių bei darbuotojų judėjimą per grupuočių kontroliuojamas teritorijas. Kitos tarptautinės bendrovės iš Sirijos pasitraukė dar 2012 m., o „Lafarge“ evakavo tik užsieniečius darbuotojus, o vietos personalą paliko dirbti iki pat 2014 m. rugsėjo, kai gamyklą užėmė ISIS.
Ko buvo nepaisyta? Imperatyvus draudimas finansuoti teroristines organizacijas – viena griežčiausių viešosios teisės normų apskritai. Teisėja Isabelle Prévost-Desprez konstatavo, kad bendrovė užmezgė „tikrą komercinę partnerystę su ISIS“, o toks finansavimas buvo esminis, leidęs organizacijai perimti Sirijos gamtos išteklių kontrolę ir finansuoti teroro aktus tiek regione, tiek planuotus Europoje.
Prancūzijos nacionalinė kovos su terorizmu prokuratūra poziciją apibendrino dar glausčiau: bendrovė finansavo teroristines organizacijas turėdama „vienintelį tikslą – pelną“.
Iš viso nuteisti aštuoni buvę darbuotojai, bausmės – nuo 18 mėnesių iki 7 metų nelaisvės. Dar 2022 m. „Lafarge“ JAV prisipažino kalta dėl materialinės paramos teroristinėms organizacijoms ir sutiko sumokėti 778 mln. JAV dolerių baudą. Tai vienas pirmųjų kartų, kai tokie kaltinimai pareikšti ne tik korporacijai, bet ir jos vadovams.
Atitiktis netrukdo siekti pelno
„Lafarge“ byla yra vienas pirmųjų tokio masto teismų sprendimų Europos Sąjungoje, kuriuo asmeninė vadovų atsakomybė už įmonės interesais priimtus, tačiau imperatyvias normas pažeidžiančius sprendimus vertinama reikšmingai griežčiau – nebe pagal civilinę, o baudžiamąją teisę, skiriant realias laisvės atėmimo bausmes aukščiausio lygio vadovams.
Visa tai rodo didžiulę atitikties (angl. compliance) reikšmę įmonių veikloje. Vadovo pareiga – vertinti ne tik įmonės ar akcininkų interesą siekti pelno, bet ir veikti teisėtai, paisant galiojančių imperatyvų.
Verslo sprendimo taisyklė saugo tuos, kurie sąžiningai ir rūpestingai rizikuoja versle. Ji nesaugo – ir niekada nesaugojo – tų, kurie riziką perkelia į teisės pažeidimo plotmę. Skirtumas tarp šių dviejų situacijų šiandien gali būti matuojamas ne baudos dydžiu, o laisvės atėmimo metais.
