Lietuvos politinėje darbotvarkėje vėl ryškėja pavojinga tendencija – žmogaus teisės pristatomos kaip antraeilis, neva „nebūtinas“ klausimas, kurį galima atidėti geresniems laikams. Tačiau demokratinėje valstybėje lygiateisiškumas nėra privilegija ar politinis priedas. Tai – konstitucinė pareiga.
Kodėl homofobija turėtų būti vertinama kitaip nei antisemitizmas?
Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukė kritika partijai „Nemuno aušra“ dėl jos atstovų antisemitinės retorikos. Tokia kritika buvo pagrįsta – neapykantos kurstymas prieš bet kurią visuomenės grupę neturi vietos modernioje Europos valstybėje.
Tačiau kyla natūralus klausimas: kodėl homofobinė retorika ar veiksmai dažnai vertinami švelniau? Jei antisemitizmas yra nepriimtinas, tai sistemingas LGBT+ žmonių vaizdavimas grėsme visuomenei ar vaikams taip pat turėtų būti laikomas demokratinių vertybių pažeidimu. Tai turėtų įsidėmėti kiekvienos politinės partijos narys ar net lyderis.
Nerimą keliantys signalai iš būsimos daugumos
Ypač nerimą kelia signalai, sklindantys iš būsimos valdančiosios daugumos aplinkos. Viešai deklaruojama, kad partnerystės ar LGBT+ asmenų lygybės klausimai nėra prioritetai. Tuo pat metu Teisingumo ministerija tęsia ginčus dėl teismų sprendimų, kuriais pripažįstama pareiga registruoti tos pačios lyties poras. Užuot ieškojusi būdų, kaip įgyvendinti įsiteisėjusius sprendimus, valstybė siunčia signalą, jog delsimas yra priimtina politika.
Dar didesnių klausimų kelia tai, kokie žmonės pastaruoju metu kyla Lietuvos socialdemokratų partijos hierarchijoje ir yra minimi tarp politikų, kuriems gali būti patikėta dar didesnė atsakomybė valstybės valdyme. Vienas iš tokių pavyzdžių – neseniai LSDP vicepirmininku išrinktas Martynas Katelynas, anksčiau vadovavęs Krikščioniškosios kultūros institutui. Būtent šis institutas buvo siejamas su plačiai Lietuvoje platintomis kampanijomis, kuriose LGBT+ bendruomenė vaizduota kaip grėsmė vaikams ir visuomenei. Tokios žinutės neprisideda prie LSDP, kaip lygiateisiškumą ir žmogaus orumą ginančios politinės jėgos, įvaizdžio. Priešingai – jos kursto baimę ir gilina visuomenės susipriešinimą.
Kultūriniai karai – dovana autoritariniams režimams
Visa tai vyksta itin jautriame geopolitiniame kontekste. Europa šiandien telkiasi remti Ukrainą ir stiprinti demokratijų atsparumą autoritariniams režimams. Tuo metu Lietuvoje vis dažniau girdimi kultūrinių karų naratyvai, primenantys tas taktikas, kurias ne vienus metus naudoja prorusiški ir kraštutinių pažiūrų judėjimai, siekdami skaldyti visuomenę.
2027 m. socialdemokratai bus vertinami visos Europos
Artėja 2027 metai, kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai. Tai bus proga pristatyti save kaip brandžią, europietišką valstybę. Tačiau kyla klausimas – ar įmanoma sukurti patrauklų tarptautinį įvaizdį, jei šalies viduje ignoruojami teismų sprendimai ir nuosekliai stumiami į šalį žmogaus teisių klausimai?
Pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai nėra vien logistinis ar diplomatinis projektas. Tai ir vertybinės lyderystės egzaminas. Europos partneriai vertins ne tik konferencijų organizavimą, bet ir tai, kaip valstybė elgiasi su savo piliečiais.
Dar daugiau – 2027 metais bus vertinama ne tik Lietuva, bet ir Lietuvos socialdemokratai kaip Europos socialistų šeimos dalis. Jei pirmininkavimo metu tarptautinėje žiniasklaidoje dominuos istorijos apie vilkinamus teismų sprendimus, diskriminaciją ar homofobinę retoriką, tai neišvengiamai kris šešėliu ir ant visos Europos socialdemokratijos. O tai būtų neteisinga. Daugelyje Europos valstybių socialdemokratų partijos yra vienos aktyviausių kovotojų už lygias teises, pagarbą žmogaus orumui ir LGBT+ žmonių apsaugą nuo diskriminacijos. Lietuvos socialdemokratai turėtų siekti būti šios tradicijos dalimi, o ne išimtimi, kuri kompromituoja bendras vertybes.
Todėl socialdemokratams, formuojantiems naująją politinę daugumą, tenka ypatinga atsakomybė. Būtent jie turės parodyti, ar žmogaus teisės Lietuvoje tebėra laikomos Europos socialdemokratijos pamatu, ar dėl trumpalaikių politinių kompromisų bus toleruojama retorika ir sprendimai, kurie ir toliau diskriminuoja dalį visuomenės.
Kaip yra sakęs Willy Brandt: „Niekas neatsiranda savaime. Ir tik nedaugelis dalykų išlieka ilgam. Todėl pasikliaukite savo jėgomis ir atminkite, kad kiekvienas laikmetis reikalauja savų atsakymų. Norint nuveikti ką nors gero, reikia būti pasirengusiam savo laikmečio iššūkiams ir drąsiai juos priimti.“ Šie žodžiai šiandien skamba kaip priminimas, kad demokratija ir žmogaus teisės negali būti atidėliojamos „geresniems laikams“. Jei jos nėra ginamos kasdien, jos pamažu prarandamos.
Fasado paslėpti nepavyks
Fasado ilgai išlaikyti nepavyks – anksčiau ar vėliau Europa vertina ne deklaracijas, o sprendimus. Jei Lietuvos socialdemokratai nori būti laikomi tikra europietiškos socialdemokratijos dalimi, jie turi tai įrodyti jau ne kalbomis, o darbais.
Tai bus išbandymas ne tik pačiai partijai, bet ir Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui. Demokratijoje diskusijos apie žmogaus teises yra būtinos ir sveikintinos. Tačiau kai tos pačios diskusijos tęsiasi dešimtmečius, o realių sprendimų vis dar nėra, vis sunkiau įtikinti, kad jų tikslas buvo rasti išeitį, o ne atidėti pokyčius.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
