Norėdami teikti paslaugas daugiabučiuose namuose, ryšio paslaugų teikėjai dažnai atsiduria „nepatogioje“ pozicijoje – susiduriama su bendrijų ar administratorių ribojimais dėl pateikimo į patalpas ar galimybės naudotis ryšių infrastruktūra. Iki šiol paslaugų teikėjai nebuvo linkę ginti savo teisių, todėl bendrijų sprendimai likdavo teisiškai neįvertinti, net jei tai reikšdavo ribotas gyventojų galimybes pasirinkti paslaugų teikėją.
Būtent tokia situacija susiklostė Kaune ir persikėlė į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą. Svarbu tai, kad Tarnyba anksčiau nebuvo nagrinėjusi tokių ginčų, nes, panašu, paslaugų teikėjai su daugiabučių atstovais oficialiai ginčytis nesiryždavo.
Paslaugų teikėjų naudai pasibaigęs ginčas tarp šalių kilo dėl Kauno miesto daugiabučių bendrijos veiksmų, ribojančių galimybę vienai iš interneto teikėjų įrengti infrastruktūrą, reikalingą viešosioms elektroninių ryšių paslaugoms teikti, bei pasiūlyti gyventojams paslaugas bendrijos eksploatuojamuose 23 daugiabučiuose.
RRT priimtas sprendimas yra reikšmingas ne tik konkrečiai situacijai, bet ir visai elektroninių ryšių rinkai Lietuvoje. Šiuo nutarimu aiškiai įtvirtinta esminė taisyklė: daugiabučių bendrijos, kaip bendrojo naudojimo infrastruktūros valdytojos, negali savo nuožiūra riboti elektroninių ryšių paslaugų teikėjų patekimo į pastatus.
Šiame ginče interneto ir mokamos televizijos paslaugų teikėjui atstovavo advokatų profesinė bendrija „Constat“ ir, advokatų vertinimu, sprendimas yra svarbus tiek teisinės praktikos formavimui, tiek realiam konkurencijos užtikrinimui elektroninių ryšių sektoriuje.
RRT sprendimas patvirtina, kad bendrijos nėra „vartininkai“, galintys subjektyviai nuspręsti, kuris paslaugų teikėjas gali veikti jų administruojamuose namuose. Jeigu bendrija faktiškai kontroliuoja prieigą prie techninių patalpų, kabelinių šachtų ar kitų infrastruktūros elementų, ji laikoma infrastruktūros valdytoja ir privalo laikytis imperatyvių teisės normų. Tai reiškia, kad atsisakyti sudaryti sąlygas naujam operatoriui įrengti elektroninių ryšių tinklą galima tik esant aiškiai įstatyme numatytiems pagrindams, kurie turi būti objektyvūs, proporcingi ir pagrįsti įrodymais.
Šiame nutarime ypač svarbu tai, kad RRT atmetė praktikoje dažnai pasitaikančius namų bendrijų atstovų argumentus, kuriais bandoma riboti konkurenciją. Buvo aiškiai konstatuota, kad tokie motyvai kaip „pakanka esamų paslaugų“, „bendrijai tai neaktualu“ ar „per mažas suinteresuotų gyventojų skaičius“ neturi teisinės reikšmės. Kitaip tariant, vartotojų teisė pasirinkti paslaugų teikėją negali būti ribojama bendrijų atstovų patogumu ar subjektyviu vertinimu.
Ne mažiau svarbus ir konkurencijos aspektas. Elektroninių ryšių rinkoje konkurencija realiai vyksta ne tik tarp operatorių, bet ir dėl galimybės patekti į pastatus ir įrengti infrastruktūrą. Jei ši prieiga yra ribojama, konkurencija tampa formali, o vartotojai faktiškai netenka pasirinkimo. RRT sprendimas aiškiai sustiprina šį principą ir siunčia signalą, kad tokie ribojimai nebus toleruojami.
Sprendimas taip pat svarbus vartotojų teisių požiūriu. Gyventojai turi teisę rinktis, kokiomis elektroninių ryšių paslaugomis naudotis, ir ši teisė negali būti apribota dėl trečiųjų asmenų neveikimo ar vilkinimo. RRT aiškiai parodė, kad infrastruktūros prieinamumas yra būtina sąlyga realiai vartotojų pasirinkimo laisvei užtikrinti.
Apibendrinant, šis RRT sprendimas yra reikšmingas precedentas, kuris aiškiai apibrėžia ribas tarp bendrijų autonomijos ir viešojo intereso užtikrinti konkurenciją bei vartotojų teises. Jis sustiprina principą, kad infrastruktūra negali būti naudojama kaip priemonė riboti rinką, o gyventojų teisė pasirinkti paslaugų teikėją turi būti reali, o ne tik deklaratyvi.
