Šimkus: pažintis su investavimu turėtų prasidėti ne nuo „Teslos“ akcijų

Lietuvoje trūksta nedidelio nominalo rinkoje kotiruojamo vertybinio popieriaus, pavyzdžiui, vyriausybės skolos su 100 proc. patikimumu, kur palūkanų norma atitiktų rinkos sąlygas, sako Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus. Pasak jo, toks instrumentas, o ne „Teslos“ ar „Nvidia“ akcijos, galėtų būti patrauklus pradedantiems investuotojams.

Kovo pabaigoje antrajai 5 metų kadencijai paskirtas G. Šimkus interviu LRT.lt pastebėjo, kad rinkos šiemet tikisi bent dviejų Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimų dėl palūkanų didinimo.

„Rinkose nėra nuomonės, o yra balsavimas pinigais“, – sakė ekonomistas, paklaustas, ar gali būti, kad rinkos klysta.

Pašnekovas tvirtino, kad Lietuvos bankas yra pasiruošęs reaguoti ir veikti įvairių galimų krizių, įskaitant ir karo, atveju.

– Ar dar neatsibodo skraidyti į ECB posėdžius Frankfurte?

– Oi, ne, tikrai ne. Iš tikrųjų tai nėra taip dažnai, kaip gali pasirodyti arba kaip buvo skraidoma prieš kovido pandemiją. Šiuo metu į Frankfurtą skrendu tik dėl pinigų politikos susitikimų, kurie būna kas šešias savaites, t. y. aštuonis kartus per metus. Ne pinigų politikos ir kiti susitikimai vyksta nuotoliu, per „Teams“ platformą. Dar kartą per metus būna Europos sisteminės rizikos bendrosios valdybos susitikimas.

Aišku, pridursiu iš savo pusės: dažnesni lėktuvų skrydžiai į Frankfurtą dabar palengvina keliones, nes kurį laiką buvo retesni, tai turėjau galimybę keliauti tik labai anksti ir grįžti tik labai vėlai naktį, apie 1 val. nakties namie atsidurdavau. Aišku, tada kita diena sunkesnė, nes niekas nuolaidų dėl to nedaro, ateini į darbą taip, kaip priklauso.

– Ar teko pačiam patirti kontrabandinių balionų poveikį skrydžiams?

– Taip, teko. Gruodį, prieš Kalėdas, buvo pinigų politikos posėdis ir buvome suplanavę penktadienį po jo pristatyti Lietuvos ekonomikos apžvalgą. Teko atidėti kitai savaitei.

– Kaip manote, ar ši hibridinė Baltarusijos ataka turi kokį nors poveikį Lietuvos ekonomikai?

– Be abejo, turi. Ar jis yra didelis? Turbūt ne. Vis tiek tai yra lokalus dalykas, turi poveikį oro uosto darbui, žmonėms yra suplanuotos komandiruotės, kažkur jie pavėluoja. Tačiau tai ne toks stiprus poveikis, kad galėtume kalbėti apie jo įtaką infliacijai ar kitiems makroekonominiams dydžiams. Tai turi, pavadinčiau, vartotojų pasitikėjimo, lūkesčio poveikį, kurį labai sunku išmatuoti. Poveikis yra labiau nuotaikų prasme.

– Koks šiandien yra jūsų įsivaizdavimas – kiek kartų ECB didins palūkanų normas šiemet?

– Jei šio klausimo būtumėte paklausę prieš mėnesį, turėčiau kur kas tvirtesnį atsakymą. Dabar, būnant Lietuvoje ir stebint galingiausios pasaulio valstybės veiksmus, labai sunku įvertinti, kas vis dėlto gali įvykti. Pinigų politika veikia vidutiniu laikotarpiu – 1 ar 2 metų perspektyvoje. Todėl tai, ką dabar darytum (pavyzdžiui, pakeltum palūkanų normas), niekaip nepaveiktų to, ką matysime kitą mėnesį, po ketvirčio ar netgi dviejų ketvirčių. Palūkanų normų padidinimas ekonomiką paveiks su tam tikru atidėjimu. Tai gana iliustratyviai matėme 2022–2023 metais.

Dažnai rinkos yra tam tikras indikatorius. Šiuo metu jose yra įkainoti du palūkanų normų didinimai po 25 bazinius punktus šiais metais. Dar svyruojama dėl trečiojo. Kartais jis įkainotas, kartais ne – nuotaikos keičiasi. Ar būtinai taip turi ir įvykti? Ne, nebūtinai. Dabar svarbūs keli dalykai.

Pirma, šokas, kuris ištiko, – staigus energijos žaliavų kainų padidėjimas buvo netikėtas, bet lokalizuotas. Jis yra tame segmente (nafta, dujos, degalai), suprantamos priežastys, kodėl taip įvyko, bet bent jau šiuo metu tai nepersikelia į platesnes žaliavas, kaip buvo 2022 metais, kai Rusija taikė priemones, veikė žaliavų rinkas. Kai prasidėjo karas, matėme, kaip grūdų, įvairių žaliavų, metalų kainos šovė į viršų.

Antra, esame visiškai nepanašiame bendrame ekonominiame kontekste. 2022 metais dar netoli buvo kovido krizė, kai buvo taikomos labai plačios fiskalinės priemonės. Buvo remiami verslai, gyventojai, pinigų buvo, ECB taikė pokovidinį atlaisvinimą. Buvo didžiulis pliūpsnis į vartojimą, paslaugas. Taip, iš pasiūlos pusės buvo šokas, bet ir paklausos pusė buvo stipri, o tai situaciją palengvino.

Trečia, šiuo metu matome, kad valstybės yra gana aktyvios siekdamos palengvinti energijos žaliavų šoką gyventojams ir verslui. Taikomos įvairios priemonės, apie kurias diskutuojame ir Lietuvoje. Matysime, kokia apimtimi tai persimes į galutines kainas. Žinoma, dabartiniai fiskaliniai pajėgumai Europoje yra truputį mažesni. Fiskalinių rezervų įtraukimas tarsi pratęsia pasiūlos šoką ir pinigų politikos veiksmingumą daro šiek tiek švelnesnį. Tada balansas tarp fiskalinės, pinigų ir kitų politikų veikia šiek tiek kitaip, nei siauresniu teoriniu atveju veiktų.

– Christine Lagarde neseniai sakė, kad su Irano karu susijusios rizikos šiuo metu vertinamos nepakankamai rimtai. Sutinkate su ja?

– Neapsiimsiu komentuoti to, ką pasakė ponia prezidentė. Ką pats matau: praėję 5 metai buvo kupini stiprių įvykių: kovidas, žaliavų tiekimo grandinių sutrūkinėjimas, Rusijos invazija į Ukrainą, prekybos karai, įvykiai Venesueloje, įtampa dėl Grenlandijos, dabar kariniai veiksmai Irane. Tiek daug įvykių per gana trumpą laiką – man atrodo rinkos „priprato“ arba tapo mažiau jautrios ir greičiau atsigaunančios po tokių sukrėtimų.

Tiek daug įvykių per gana trumpą laiką – man atrodo rinkos „priprato“ arba tapo mažiau jautrios.

– Galbūt jos klysta?

– Žodis „klysta“ čia netinkamas. Čia negali būti klaidos – rinkose daroma ne klaida, o yra prarandami pinigai. Rinkose nėra nuomonės, o yra balsavimas pinigais. Tada pusiausvyra ir susidėlioja, kai žmonės ateina, perka vieną ar kitą finansinę priemonę už vieną ar kitą kainą. Jie nori uždirbti ir į savo galvojimą sudeda visą jiems geriausiai prieinamą informaciją apie ateitį (kas gali įvykti).

Kalbant apie rinkų reakciją į karą Irane, jau praėjo mėnuo, JAV prezidentas balandžio pradžioje perspėjo, kad tai gali tęstis dar dvi ar tris savaites, – matysime. Tačiau tai, ką matome (ir tai gana akivaizdu), kad, net ir nutraukus karinius veiksmus, įtampų liks gana daug. Yra paveiktos aplinkinės šalys, sugadinta tam tikra infrastruktūra. Pavyzdžiui, Kataro suskystintųjų gamtinių dujų terminalo remontas gali užtrukti iki 5 metų. Kitaip tariant, poveikis kainoms ir žaliavų tiekimui išliks bent kurį laiką.

Prieš kelias savaites ECB paskelbė savo scenarijus dėl ekonomikos raidos: pagrindinį, nepalankesnį ir nepalankiausią. Manyčiau, situacija krypsta nepalankesnio scenarijaus kryptimi. Beje, naujausią Lietuvos banko pagrindinį scenarijų apibūdiname panašiai, kaip ECB apibūdino nepalankesnį. Matyt, čia yra atsakymas.

– Hormuzo sąsiauris – pasirodo, visas pasaulis yra priklausomas nuo šio siauro vandens ruožo. Kodėl esame tokie pažeidžiami?

– Manau, čia toks labiau retorinis geografinis klausimas. Kodėl gyvenimas yra toks, koks yra? Kartais neįvertiname, kiek trapus yra šiuolaikinis gyvenimas nuo tam tikrų aplinkybių. Pavyzdžiui, maždaug prieš metus Ispanijoje dienai buvo dingusi elektra. Kaip greitai gyvenimas pasikeitė. Pamatėme, kiek daug mūsų gyvenimas priklauso nuo elektros energijos.

Kitas pavyzdys – šalys yra sujungtos komunikaciniais kabeliais. Užtektų nutrūkti vienam ar kitam kabeliui ir greitai pamatytume, kaip greitai situacija gali pasikeisti. Dar daugelis naudojame tam tikrą kompiuterinę įrangą, kuri remiasi bendrovės „Cloudflare“ paslaugomis. Pernai jos serveriuose kilo problemų ir buvo paveikta daugybė paslaugų teikėjų.

Aš ir pats nuolat kalbu apie Lietuvos banko atsparumą. Turime užtikrinti atsparią finansų sistemos veiklą. Atsparumas yra gebėjimas veikti ir įprastomis sąlygomis, ir kritinėmis aplinkybėmis.

– Kaip manote, ar per artimiausius 5 metus Lietuvoje gali kilti karas? Jei taip, koks karo metu būtų Lietuvos banko vaidmuo?

– Be jokios abejonės, ne tik Lietuvos bankas, bet ir visos institucijos privalo rengtis kritinėms aplinkybėms. Yra keli visos sistemos lygiai: Lietuvos bankas kaip institucija, Lietuvos bankas kaip centrinis bankas, prižiūrintis visą finansų sektorių, ir Lietuvos bankas kaip viena iš valstybės sistemos dalių.

Yra veiklos tęstinumo planai. Iš esmės turime būti pasirengę reaguoti per nustatytą trumpą laiką, atkurti įvairias veiklas ir spręsti jų sutrikimus. Tai gali būti grynųjų pinigų tiekimo atkūrimas, atsiskaitymų sistemos veikimas ir t. t.

Kitame lygyje yra mobilizacinės užduotys, kurios yra siauresnės, aiškiai apibrėžtos. Turime būti pasiruošę užtikrinti visos sistemos veikimą dar iki to laiko, kai kažkas įvyksta. Lietuvoje sistema sukurta taip, kad yra išankstiniai susitarimai dėl jos veikimo. Lietuvos bankas užtikrina mobilizacinių sutarčių pasirašymą su kredito įstaigomis, ką jos privalo turėti. Tai tie patys veiklos tęstinumo planai, mobilizacinių užduočių vykdymas turi būti ir pagrindinėse finansų įstaigose. Pavyzdžiui, kalbame apie generatorius, kad būtų užtikrintas elektros tiekimas. Kalbame apie konkrečias vietas, kur būtų prieinamos finansinės paslaugos, apie galimybę atsiskaityti už pagrindines prekes ir paslaugas net ir nesant interneto ryšio. Tai degalinės, maisto parduotuvės, vaistinės ir pan.

Jei trumpai – roges ruošk vasarą, ruoškis tada, kai gali, o ne paskutinę minutę. Tačiau ruoštis gali iki nukritimo, bet niekada negali atspėti aplinkybių, kaip ir kas gali realizuotis. Nesvarbu, koks scenarijus, turime būti pasiruošę, tą darome ir užtikrinsime.

Ruoštis gali iki nukritimo, bet niekada negali atspėti aplinkybių, kaip ir kas gali realizuotis.

– Kokia dabar situacija dėl naujos Lietuvos banko būstinės?

– Prieš 5 metus šį projektą paveldėjau. Buvo padarytas didžiulis įdirbis, o mes bandėme rasti tam tikrus kampus, kur statybą būtų galima atpiginti. Tą padarėme, bet vis tiek pasitikrinti kainą gali tik rinkoje. Viešųjų pirkimų būdu gauti pasiūlymai mums buvo nepriimtini.

Tada grįžome ir persvarstėme, kaip tai galėtų būti realizuojama, nes patalpos, kurias turime Žirmūnuose, mums svarbios bent dviem aspektais. Pirma, ten yra pagrindinė Lietuvos banko pinigų saugykla.

– Ten saugomi milijonai eurų?

– Manau, neatskleisiu paslapties pasakydamas, kad ten yra ne vienas milijonas eurų. Taigi, šiuo požiūriu saugyklos privalo atitikti visus reikalavimus, kurie keliami tokioms patalpoms.

Ten yra ne vienas milijonas eurų.

Kitas dalykas – dalis darbuotojų dirbo nuomojamose patalpose. Įvertinome ekonominį pagrįstumą ir vis dėlto savų patalpų turėjimas per daug metų yra pigesnė alternatyva. Taigi nusprendėme Žirmūnuose esančias patalpas rekonstruoti. Dabar vyksta šis procesas. Rekonstrukciją pradėti numatoma 2027 metais. Šiuo metu vykdomi projektiniai darbai, o statybas leidžiantį dokumentą tikimės gauti greitai. Antrąjį 2026 metų pusmetį bus skelbiamas viešasis rangos konkursas.

– Ar liksite Gedimino prospekte esančiose patalpose?

– Tai mūsų patalpos, bet dabar dar neperšokę griovio neskubame sakyti „op“. Kaip reikės organizuoti veiklą šiose patalpose, matysime tik tada, kai įvyks rekonstrukcija Žirmūnuose. Tada galėsime darbuotojus perkelti iš nuomojamų patalpų.

Pavyzdžiui, per kovidą visi dirbome nuotoliu. Praėjus metams po to atrodė, kad darbas biure yra atgyvena. Prieš kelerius metus pamatėme modelius, kai maždaug pusę laiko dirbi nuotoliu, pusę – iš biuro. Dabar matome, kad vis daugiau ir daugiau organizacijų ir Lietuvoje griežtai sako, kad 100 proc. turime dirbti biure. Jos sako, kad taip geriau perduodamos žinios iš vadovų jaunesniems specialistams, vystoma bendradarbiavimo kultūra ir pan. Kokios bus tendencijos dar po kelerių metų, matysime tada.

– Kokių apskritai planų turite artimiausiems 5 metams šiame kabinete?

– Kai galvoju apie Lietuvos banko viziją, manau, kad ji turėtų būti susijusi ne su pačiu banku. Lietuvos bankas yra susijęs su verte, kurią kuriame išorei. Centrinio banko DNR yra toks, kad jis veikia per finansų sistemą, į finansų sistemą, per įvairius finansų sistemos parametrus, palūkanų normas ir pan. Tada efektas atsispindi valstybei ir visuomenei.

Finansų sistema yra mūsų „priemonė“. Finansų sistema turi būti tokia, kuria pasitikima, kuri yra atspari, pažangi ir įgalinanti.

Kai kalbu, kad sistema turi būti įgalinanti, turiu omenyje, kad ji teikia tam tikras finansines paslaugas verslui ir gyventojams. Deja, per dažnai, kai kalbame apie šias paslaugas, minima, kai kažkas kažko negalėjo, kažkas nepavyko, nedavė, buvo per griežtos sąlygos, atmetė paraišką ir pan. Kitaip tariant, jaučia finansų sistemos ribas, o ne vertę, kurią gavo. Norėčiau, kad situacija pasikeistų, kad būtų daugiau ir įvairesnių finansinių produktų. Iš kitos pusės, jie galėtų būti labiau pasiekiami. Dažnai kalbame apie regionus, bankomatus, bet galime kalbėti ir apie fizinį aptarnavimą, socialiai jautrias grupes.

Kitas dalykas yra konkurencija ir prieinamumas per kainos veiksnį. Į konkurenciją per ilgai buvo žiūrima supaprastintai – „kuo daugiau rinkos dalyvių“. Bet mes jų turime labai daug: 20 bankų, 60 kredito unijų, 120 mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų. Įstaigų pakanka, bet kai ateini į ribotą rinką, gali turėti šimtą įstaigų, bet jei rinka yra apribota, o klientai juda sunkiai, kaip ta konkurencija veiks? Norėčiau palengvinti sąlygas, kaip finansinių paslaugų vartotojai gali keisti paslaugų teikėją. Refinansavimas yra labai geras pavyzdys, kai pamatėme, kaip pradėjo kristi būsto paskolų maržos, kaip įsitraukė nauji žaidėjai. Tačiau tai yra tik pradžia, galvojame ir apie kitas paslaugas.

Apie pažangią finansų sistemą turiu kalbėti iš priežiūros institucijos perspektyvos. Finansų sistema yra kaip gyvas kūnas – besikeičianti. Anksčiau turėjome į vidaus rinką nukreiptą sistemą, nerezidentai sudarė 1 ar 2 proc., o dabar turime visiškai atvirą Europos lygiu veikiančią sistemą, kurioje rezidentai sudaro tik nedidelę dalį.

Tai reiškia, kad turime veikti kitaip, mūsų reguliavimas turi būti gyvas ir atitinkantis besikeičiančios finansų rinkos technologijų reikalavimus. Kaip pavyzdį galiu paminėti tai, kad Lietuvoje yra daug itin rizikingą veiklą vykdančių institucijų. Bet taip pat pradėjo atsirasti tokių, kurios veikia mažą pinigų plovimo riziką turinčiame segmente. Tai reiškia, kad turime keisti reguliavimą, būti ne tik griežti, bet ir atsižvelgti į tai, kad ši jurisdikcija joms būtų patraukli.

Mes esame „fintech“ centras, norime, kad Lietuva būtų pirmas pasirinkimas, kai galvoji, kur vystyti verslą. Norime, kad Lietuva būtų viena patraukliausių jurisdikcijų, iš kur patyrę, brandūs verslai norėtų vykdyti veiklą visoje Europoje.

Apie atsparią finansų sistemą jau kalbėjome. Dabartinėje geopolitinėje situacijoje nei tvarus ekonomikos augimas, nei nacionalinis saugumas be atsparios finansų sistemos yra vargiai įmanomas. Vienas dalykas yra paslaugas teikti gerai, kai „šviečia saulė“, kitas – atlikti savo funkciją, kai ateina sunkūs ar kritiniai laikai. Pavyzdžiui, skaitmeninio euro projektas yra dar viena priemonė, dėl kurios Lietuva būtų viena didesnių laimėtojų. Tai būtų priemonė, kuri leistų atsiskaityti skaitmeniniais grynaisiais pinigais, neturint fizinio pinigo, ir taip sumažintų jautrumą kritinėmis aplinkybėmis.

– Ar esate patenkintas Lietuvos banko valdybos sudėtimi, joje sukauptomis kompetencijomis?

– Tikrai taip, nes Lietuvos banko valdybos narius tvirtina prezidentas, bet teikiu aš. Kitaip nebūčiau to daręs. Mano siekis buvo, kad būtų skirtingi požiūriai, skirtingos patirtys, nes mūsų veikla yra įvairialypė.

– Kaip vertinate savo vykdomą finansų rinkos dalyvių priežiūrą? Per pastaruosius 5 metus turėjome ne vieną skandalą, bent iš dalies susijusį su šia sritimi: „Baltcap“, „Foxpay“, „Bankera“.

– Manau, kad Lietuvos banko vykdoma priežiūra yra veiksminga. Jūs paminėjote skandalus, bet iš tikrųjų tai yra priežiūros veiksmo pasekmės. Tik dėl „Baltcap“ nelabai sutikčiau, nes tai buvo Estijoje prižiūrima institucija.

– Netinkamai Šarūno Stepukonio sandorius stebėjusi „Paysera“ yra jūsų prižiūrima.

– Taip, bet pažiūrėkime į Lietuvos banko veiksmus: 2020 metais poveikio priemonė dėl nepakankamo pinigų plovimo prevencijos reguliavimo vykdymo, 2022 metais – pakartotinė, praėjusiais metais – poveikio priemonė dėl nepateiktų ataskaitų ir neinformuoto vienos įmonės įsigijimo. Vis dėlto yra tam tikra poveikio priemonių seka.

Tai yra svarbu, nes reikalavimai užtikrina vienodas verslo sąlygas finansų rinkos dalyviams. Net nekalbu apie tai, kad gali būti daromi nusikaltimai.

Kalbant apie priežiūrą bendrai, prieš 5 metus išplėtėme šios savo veiklos mastą ir intensyvumą. Lietuvos bankas netapo griežtesnis, mes tapome greitesni, mūsų dabar daugiau, tapome labiau atitinkantys tai, kokia tapo rinka, kuri išaugo kartais.

Mes taikome rizika grįsta priežiūrą. Taip, yra reikalavimai, kad turime užsukti bent jau pasilabinti su visomis įstaigomis tam tikru reguliarumu, bet taip pat turime vidinius kiekvienos institucijos rizikos laipsnio vertinimus. Mes ateiname pirmiausia pas tuos, kuriuos vertiname kaip labiau rizikingus. Todėl nenuostabu, kad kai ateini pas labiau rizikingą, įžvalgų dėl tobulintinos veiklos gali rasti daugiau. Tai matėsi ir per didesnį poveikio priemonių skaičių, per skiriamas baudas ir pan.

Už finansų įstaigos veiklos vykdymą atsakingi akcininkai, vadovai, darbuotojai, ne Lietuvos bankas. Mes tik konstatuojame faktą, kaip jiems sekėsi. Jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikalavimai yra nevykdomi, manau, pirminė atsakomybė yra tų žmonių, kurie vykdo verslą.

Mes tik konstatuojame faktą, kaip jiems sekėsi.

– Prieš ateidamas peržvelgiau Jūsų privačių interesų deklaraciją. Palyginus, kokių esu matęs, gana nuobodi. Tačiau vis tiek norėčiau pasitikslinti kelis dalykus. Pirmiausia esate savo gyvenamojo namo bendrijos pirmininkas. Kaip ir kodėl juo tapote?

– Juo tapau, nes 2014 metais įsigijau butą ir man norėjosi pokyčio – susitvarkyti laiptinę ir pan. Bendrija yra būdas, kaip tai organizuotai padaryti. Kadangi ten daugiau yra vyresnio amžiaus žmonės, natūralu, kad tapau pirmininku – savo iniciatyva.

– Dar esate kažką iki 2030 metų išnuomojęs mažajai bendrijai „Ramus laukas“. Kas tai yra?

– Tai žemės sklypas.

– Po 5 metų būsite 53-ejų, iki pensijos dar tolokai. Tačiau valdybos pirmininko kadencijų skaičius neribojamas. Galėsite dirbti toliau?

– Tikrai manęs nereikės išnešti iš šito kabineto.

Tikrai manęs nereikės išnešti iš šito kabineto.

– Beje, padidinote infliacijos prognozę – tikitės daugiau nei 5 proc. Ką patartumėte žmonėms daryti su santaupomis, kad jos nenuvertėtų? Tarkim, turiu 20 tūkst. eurų sąskaitoje.

– 70 proc. žmonių, kurie taip laiko pinigus, tai daro einamojo indėlio sąskaitoje. Jeigu tie pinigai vis dar laikomi taip, pirmas patarimas yra tiesiog padėti terminuotą indėlį.

Kitas dalykas – ar gali tuos pinigus įdarbinti? Čia susilaikyčiau nuo patarimo, kaip tiksliai tai daryti. Tačiau, mano galva, Lietuvoje mes labai stokojame mažmeninių investavimo instrumentų. Ar yra ką tam žmogui pasiūlyti? Yra gynybos obligacijos, bet tai nėra visiškai tas pats. Tai terminuotas valstybės indėlis su 2 proc. palūkanų norma.

Ko trūksta – nedidelio nominalo rinkoje kotiruojamo vertybinio popieriaus, vyriausybės skolos su 100 proc. patikimumu, kur palūkanų norma atitiktų rinkos sąlygas. Galėtum jį pirkti pirminėje rinkoje, parduoti antrinėje rinkoje. Galėtum investuoti, o tai svarbu, nes pirmoji asmens pažintis su investavimu turėtų prasidėti ne nuo „Teslos“, „Nvidia“ ar bitkoino. Jis turėtų prasidėti nuo rinkos ir saugiausio instrumento joje – nuo vyriausybės vertybinio popieriaus. Nemažai šalių tokius popierius turi, man atrodo, Lietuvoje tokio stinga. Jį būčiau rekomendavęs po indėlio.