Prastesni Lietuvos mokinių rezultatai dažnai aiškinami paprastai – esą švietimui skiriame per mažai lėšų. Tačiau Lietuvos kaimynės Latvija ir Lenkija vienam mokiniui išleidžia mažiau, bet jų mokinių rezultatai aukštesni, rašoma „Švietimas #1“ pranešime žiniasklaidai.
Tuo metu Estija skiria panašiai lėšų kaip Lietuva, bet šiandien jos sistema yra laikoma stipriausia Europoje. Kodėl taip yra ir ką galime daryti geriau, kad mokesčių mokėtojų pinigai duotų naudos kiekvienam mokiniui?
Lietuva 2022 m. vienam bendrojo ugdymo mokiniui vidutiniškai skyrė 9,4 tūkst. JAV dolerių pagal perkamosios galios paritetą (PPP), rodo EBPO tyrimas „Education at a Glance 2025“, kuris palygino šalių finansavimą atsižvelgiant į kainų skirtumus tose
šalyse.
Latvijoje ši suma siekė apie 7,8 tūkst., Lenkijoje – apie 8,9 tūkst., o Estijoje – apie 10,3 tūkst. JAV dolerių PPP. Nors Lietuva vis dar ženkliai atsilieka nuo Suomijos, Vokietijos ar Norvegijos, tačiau regiono kontekste jau nėra mažai investuojanti
valstybė.
„Be to, finansavimo skirtumai neatspindi mokinių rezultatų. Lietuva pagal penkiolikmečių gebėjimus matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų srityse yra tik 20-oje vietoje Europoje, rodo EBPO PISA tyrimas. Tuo metu Estijos mokinių gebėjimai yra geriausi Europoje, Lenkija – 6-oje vietoje, o Latvija – 13-a. Tad nepaisant mažesnių arba labai panašių investicijų vienam mokiniui, mūsų kaimynės savo vaikus paruošia gyvenimui žymiai geriau“, – sako organizacijos „Švietimas #1“ vadovė Laura
Masiliauskaitė.
Tai galima paaiškinti tuo, kad po tam tikros ribos ryšys tarp pinigų ir rezultatų ima silpnėti. Pavyzdžiui, Vokietija vienam mokiniui skiria net apie 14,5 tūkst. JAV dolerių PPP – apie 50 proc. daugiau nei Lietuva, tačiau jos PISA rezultatai nėra dramatiškai
geresni. Norvegijoje vienam mokiniui tenkančios išlaidos viršija 20 tūkst. JAV dolerių PPP, tačiau mokinių gebėjimai yra šiek tiek prastesni už Lietuvos rezultatus.
EBPO analizės rodo, kad pasiekus tam tikrą ekonominio išsivystymo lygį svarbiausiu veiksniu tampa ne pinigų kiekis, o sistemos gebėjimas juos panaudoti tiksliai.
„Kitaip tariant, pinigai nebetenka savo stebuklingos galios. Švietime pinigai yra ne finišo linija, o įrankis. Klausimas – ar mokame juo naudotis“, – sako L. Masiliauskaitė.
Lietuvos finansavimas auga sparčiai, rezultatai – ne
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos švietimo finansavimas augo itin sparčiai. Valstybės duomenimis, nuo 2015 iki 2024 metų bendras finansavimas bendrajam ugdymui išaugo beveik 2,5 karto, nuo 740 mln. iki 1,8 mlrd. eurų. Tačiau PISA tyrimai rodo,
kad reikšmingo proveržio mokinių gebėjimuose kol kas nematyti.
„Sistema iš esmės išliko stabili – neturime nei katastrofiško kritimo, nei proveržio. Tačiau problema ta, kad investicijų augimas yra gerokai spartesnis nei rezultatų augimas“, – pabrėžia L. Masiliauskaitė.
Nuo 2006 iki 2022 metų Lietuvos penkiolikmečių matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų rezultatai beveik nesikeitė. Tuo pat metu nesumažėjo ir atotrūkis tarp stipriausių bei silpniausių mokinių. Pavyzdžiui, PISA 2022 duomenimis, beveik trečdalis Lietuvos mokinių matematikos srityje nepasiekė net bazinio kompetencijų lygio – panašiai kaip ir 2012 metais. Gamtos moksluose tokių mokinių dalis, palyginti su 2012 metais, netgi padidėjo maždaug 5 proc. punktais.
„Tai reiškia, kad sistema vis dar nesugeba pakankamai anksti identifikuoti vaikų, kuriems reikia pagalbos. O kuo ilgiau problema kaupiasi, tuo sunkiau ir brangiau ją spręsti vėliau“, – sako L. Masiliauskaitė.
Kaip pinigus leidžia stipriausios švietimo sistemos
EBPO pabrėžia, kad stipriausios švietimo sistemos išsiskiria ne vien finansavimo dydžiu. Daug svarbiau tampa tai, kaip veikia pati sistema – mokytojų rengimas, vadyba, pagalba vaikui, duomenų naudojimas ir gebėjimas greitai reaguoti į problemas.
„Stiprios valstybės turi labai aiškią kokybės valdymo logiką. Jos nuolat matuoja, kas veikia, o kas neveikia. Pokyčius jos iš pradžių išbando mažu mastu, kad nebūtų išleidžiami pinigai iš karto didelėms reformoms, kurios – kaip vėliau paaiškėja –
neveikia. Investicijos gerai veikiančiose švietimo sistemose nėra aklas pinigų pylimas į sistemą – jos nukreipiamos ten, kur poveikis vaikų rezultatams yra didžiausias“, – teigia L. Masiliauskaitė.
Estija šiame kontekste dažnai minima neatsitiktinai. Nors jos finansavimas panašus į Lietuvos, šalis daugelį metų nuosekliai investavo į mokytojų rengimą, mokyklų vadovų kompetencijas, ankstyvą pagalbą vaikui ir duomenimis grįstus sprendimus.
Estijoje veikia vientisa švietimo duomenų sistema, leidžianti stebėti mokinio kelią nuo darželio iki profesinės karjeros. Tai leidžia problemas pastebėti gerokai anksčiau ir užbėgti joms už akių.
Kur pinigai nusėda Lietuvoje
Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį daug investuota į mokyklų infrastruktūrą. Dalis mokyklų buvo renovuota, atnaujintos klasės, įrengtos STEAM laboratorijos, sporto erdvės, skaitmeninė įranga. Tai, pažymi L. Masiliauskaitė, svarbus etapas, nes
kokybiška mokymosi aplinka vaikams yra reikalinga. Tačiau šiandien didžiausias klausimas jau nebe vien mokyklų sienos, o tai, kas vyksta klasėje.
„Modernios patalpos savaime neišmoko vaiko matematikos ar skaitymo. Kai baziniai infrastruktūros poreikiai didžiąja dalimi jau patenkinti, didžiausią poveikį rezultatams pradeda daryti ne pastatai, o mokymo kokybė, stipri vadyba, pagalba vaikui ir
mokytojo pasirengimas. Šioms sritims atsirastų daugiau investicijų, jeigu efektyviau būtų valdomos lėšos“, – sako „Švietimas #1“ vadovė.
Pavyzdžiui, Valstybės kontrolė ne kartą atkreipė dėmesį, kad mokyklų tinklas Lietuvoje pertvarkomas per lėtai. Dalis savivaldybių ir toliau išlaiko mažas mokyklas bei nepilnai užpildytas klases, todėl didėja infrastruktūros ir administravimo kaštai. Kai kuriose mokyklose vienam mokiniui tenka daugiau nei 100 kvadratinių metrų ploto, kai kitose – vos keli.
Mažėjant mokinių skaičiui, dalis infrastruktūros liko beveik tokio pat dydžio kaip prieš dešimtmetį. Dėl to didelės lėšos kasmet yra skiriamos pastatų išlaikymui, šildymui, administravimui ir dubliuojamoms funkcijoms. Pavyzdžiui, kai kuriose
savivaldybėse į tas pačias gyvenvietes vis dar važiuoja keli skirtingų mokyklų autobusai, nors juose sėdi vos keli mokiniai.
„Taip pat pastaraisiais metais buvo reikšmingai didinami mokytojų atlyginimai, ir tai buvo būtina. Tačiau vien atlyginimų augimas savaime nesprendžia jaunų mokytojų trūkumo. Didelė dalis jaunų mokytojų per pirmus kelis metus palieka mokyklas.
Kodėl? Nes dalyje mokyklų trūksta stiprios vadybos, šiuolaikinių darbo sąlygų, o sistemoje – nuoseklios pagalbos pedagogams“, – pastebi L. Masiliauskaitė.
Ką Lietuva gali padaryti geriau
Tarptautinė praktika rodo, kad efektyvios švietimo sistemos pirmiausia geba greitai pamatyti problemas ir nukreipti pagalbą ten, kur jos labiausiai reikia. Lietuvoje šis gebėjimas vis dar pernelyg priklauso nuo konkrečios mokyklos ar savivaldybės
požiūrio. Kadangi, kaip teigia L. Masiliauskaitė, valstybės mastu neturime pakankamai kokybiškų, lengvai palyginamų duomenų ir bendro sutarimo, kas yra kokybiškas ugdymas, sprendimai dažnai priimami labai nevienodai.
„Vienur tie patys pinigai virsta mokytojų padėjėjais, mentoryste jauniems pedagogams, pagalba silpniau besimokantiems vaikams. Kitur – gražesnėmis sienomis, bet ne geresniais rezultatais. Lietuvai reikia ne pavienių gerai valdomų mokyklų, o nuoseklios vadybos kokybės visoje sistemoje. Savivaldybės čia yra viena svarbiausių grandžių, nes būtent jų sprendimai dažnai nulemia, ar jų paskirstomos lėšos lems realią vaiko pažangą. Todėl turime aiškiai matyti, kas veikia, o kas tik gerai atrodo ataskaitose“, – sako L. Masiliauskaitė.
Didesnės atsakomybės lėšų panaudojimo klausimu turėtų reikalauti ir patys gyventojai, nes praktiškai visas bendrajam ugdymui skiriamas lėšas paskirsto taryba, meras ir administracija. Todėl, atkreipia dėmesį L. Masiliauskaitė, bendruomenės turi
savivaldos klausti ne tik, ar mokykla renovuota, bet ir ar gerėja vaikų pasiekimai, ar mokykloje pakanka pagalbos specialistų, ar pritraukiami mokytojai, ar mažėja atotrūkis tarp stipriausių ir silpniausių mokinių.
„Kol gyventojai savivaldybių klausia tik apie pastatus, savivaldybės dažnai ir atsiskaito pastatais. Bet švietimo kokybė matuojama ne fasado grožiu. Ji matuojama tuo, ar vaikas gauna pagalbą laiku, ar mokytojas turi sąlygas dirbti, ar mokykla geba
kelti kiekvieno mokinio pažangą. Todėl vietos bendruomenių spaudimas ir reiklumas yra būtina pokyčio dalis“, – pažymi L. Masiliauskaitė.
