Pirmadienio vakarą į Lietuvą sugrįžo per 400 metrų nuo Everesto viršūnės buvęs alpinistas Saulius Damulevičius, kuris detaliau nupasakojo dramatišką apsisukimo ir nusileidimo situaciją bei prakalbo apie ateities planus.
Alpinistas sakė, kad sugrįžti į gimtinę – nerealus jausmas. Su aukštumine liga ir melagingomis naujienomis apie savo būklę ir gelbėjimą susidūręs S. Damulevičius įvardijo pirmus dalykus, kuriuos nori padaryti grįžęs į gimtinę.
„Nusiprausti ir pavalgyti“, – juokdamasis sakė S. Damulevičius.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Alpinistas S. Damulevičius bandė įkopti į Everestą be papildomo deguonies, vedlių ar nešikų pagalbos, tačiau dėl pavojaus gyvybei buvo priverstas apsisukti 8400 metrų aukštyje.
- Su aukštumine liga susidūręs alpinistas nesulaukė greitos pagalbos ir išsigelbėjo pats.
- Alpinistas paneigė klaidingas užsienio žiniasklaidos naujienas apie jo būklę ir gelbėjimą, pabrėždamas, kad tokia informacija klaidino artimuosius ir galėjo pakenkti jam pačiam.
- S. Damuevičiui teks skirti daug laiko atsistatymui.
- S. Damulevičius sako, kad nesėkmingi bandymai tik dar labiau stiprina motyvaciją pasiekti rezultatą.
Lietuvis balandžio mėnesį pranešė, jog bandys kopti į Everestą be papildomos deguonies, vedlių ar nešikų pagalbos. Įkopęs į aukščiausią pasaulio viršūnę tokiu būdu dar nėra nė vienas lietuvis, pasaulyje tai yra pavykę padaryti tik 200 alpinistų.
Visgi 8400-ajame kelio į viršūnę metre dėl iškilusio pavojaus gyvybei S. Damulevičius buvo priverstas apsisukti ir leistis žemyn. Everesto viršūnė yra 8850 metrų aukštyje.
„Ne pirmas kartas, kai reikėjo apsisukti, ir tas sprendimas yra labai sunkus, nes jį plėšo didžiulė atsakomybė. Viena atsakomybė yra noras įgyvendinti misiją, kurią užsibrėžiau atlikti, o iš kitos pusės yra atsakomybė grįžti namo ir bandyti antrą kartą. Kalnas visuomet bus tenai, svarbu, kad aš galėčiau sugrįžti, – sakė alpinistas. – Aš vienintelis kopiau tokiu būdu, kad ne tik be deguonies, bet dar ir be jokios pagalbos.
Ekspedicinę palapinę, viryklę ir kitus dalykus nešiausi pats. Viską dariau pats. Pavyko pademonstruoti, kad įmanoma tai padaryti. Pademonstravome profesionalumą, dabar reikės pademonstruoti rezultatą.
Su aukštumine liga 8400 metrų aukštyje susidūręs S. Damulevičius sugebėjo išsigelbėti pats: .„Aš buvau vienas mirties zonoje be jokios pagalbos ir pradžioje tikėjausi to gelbėjimosi rato. Išsiunčiau pagalbos signalą ir tikėjausi, kad greitu metu padės. Bet realiai įvertinęs supratau, kad tos greitos pagalbos aš negaliu tikėtis, ir supratau, kad reikia gelbėtis pačiam.
Tada įsijungia fizinės ir psichologinės treniruotės, ankstesnės patirtys, kur irgi buvo panašių dūsimų. Tiesiog negalima panikuoti, reikia po truputį nukreipti savo smegenis į veiksmus – kvėpuoti, po truputį judėti žemyn. Ir tas pasiteisino.“
2022 metais alpinistas tapo pirmuoju lietuviu, įkopusiu į antrą aukščiausią viršūnę pasaulyje – K2 (8611 m) – ir pirmuoju, per sezoną įkopusiu į du aštuoniatūkstantininkus.
Į K2 ir šalia stūksantį Brod Piką (8051 m) per vieną sezoną be papildomos deguonies tėra įkopę vos 20 alpinistų visame pasaulyje.
S. Damulevičius sakė, kad tikslas įkopti į Everestą nedingsta ir jis ruošis tam dar stipriau.
„Manau, kad šis sezonas buvo labai sudėtingas sezonas įvairiomis prasmėmis – žmonių kiekiu, oro sąlygomis, prognozių nepatikimumu ir kitais dalykais. Manau, kad atsilaikius šį variantą dabar jau reikia ne tik rodyti atsakomybę, bet rodyti ir rezultatą. Tam jau yra numatyti su kitais alpinistais tam tikri tarpiniai žingsniai. Galbūt ir rudens sezoną galima būtų išnaudoti su labai įdomia, netradicine ekspedicija – taip kaip man patinka ir tik mažam žmonių kiekiui gali patikti“, – pasakojo alpinistas.
Bendraudamas su žurnalistais Vilniaus oro uoste, S. Damulevičius dar detaliau papasakojo nusileidimo situaciją ir sveikatos problemas, kalbėjo apie neteisingą užsienio žiniasklaidos interpretaciją apie jo situaciją, atsistatymo laikotarpį ir motyvaciją toliau siekti savųjų tikslų.
– Kaip susidorojote su panika?
– Aukštuminės ligos pasireiškia, kai skysčiai spaudžia smegenis arba plaučius, ir tada tampa neįmanoma įkvėpti. Man buvo tas antrasis variantas. Jis gal net šiek tiek yra geresnis, nes aš orientavausi, buvau adekvatus, žinojau, kas vyksta ir galėjau priimti tam tikrus sprendimus.
– Ar buvo rimtesnių sveikatos sutrikimų?
– Tyrė plaučius, tyrė pirštus, darė kraujo tyrimus. Tai nieko ypatingo nėra. Aišku, tie nušalimai gali pareikalauti kelių savaičių reabilitacijos. Bet tie keli kadrai turbūt bus auksiniai, nes jie kainuos pakankamai ilgą reabilitaciją.
– Kaip vertinate žiniasklaidos interpretacijas apie jūsų situaciją, kad jūs buvote paliktas mirštantis, be deguonies, be maisto ir jus išgelbėjo?
– Mes esame tokiame rate, kuriame yra labai nedaug žmonių. Pažįstu tuos žmones, kurie taip parašė. Man iš vienos pusės apmaudu reputacine prasme. Sakė, kad rado mane leisgyvį be maisto ir be vandens. Aš, tiesą sakant, tą maistą, kurį parsinešiau iš Everesto, dar valgiau dvi dienas būdamas Katmandu.
Iš kitos pusės, tai buvo ir artimuosius klaidinanti informacija, kad su manimi viskas gerai. Aš buvau visiškai kitoje vietoje, besileisdamas, tikėdamasis pagalbos sulaukti visai kitoje vietoje. O čia pasakė, kad viskas gerai, nebereikia rūpintis. Tai galėjo mane pražudyti. Be abejo, reikės išsiaiškinti, kodėl taip įvyko. Everestas yra toks kalnas, kuris sutelkia daug ego ir parodo ir geriausias, ir blogiausias žmogaus puses.
– Iš esmės viską padarėte remdamasis savo psichologine stiprybe.
– Realiai visą tą vertikalų kilometrą nuo mirties zonos iki 7 km aukščio aš praėjau vienas. Buvau sutikęs du žmones, jie turėjo deguonies. Bet aš nebuvau toks desperatiškas, kad sakyčiau – duokite man savo deguonį, rūpinkitės manimi, aš čia dabar numirsiu ir panašiai. Aš tik paklausiau – ar jūs atėjote man padėti? Jie sakė, kad ne. Ir tada palinkėjau jiems sėkmės ir leidausi savo kojomis.
Tai man užtruko 6 ar daugiau valandų, nors realiai turbūt turėjo būti dvigubai mažiau. Taip nutiko dėl mano ligos.
– Ar dabar turėsite būti medikų priežiūroje?
– Labai tikiuosi, kad susitvarkysime patys. Reikia duoti bent kelias dienas, nes dabar tai iš tiesų yra didelis noras miego, poilsio ir maisto. Aš esu numetęs daugiau negu 10 kilogramų, kadangi kalorijų ten negauni, o išnaudoji labai daug. Tai matysime, kaip organizmas tvarkysis. Tikiuosi, kad viskas bus gerai.
– Kiek trunka atsistatymas po tokios ekspedicijos?
– Panašiai kaip vyksta adaptacija prie kalnų – apie tris savaites. Tiek reikia priprasti. Taip pat ir sugrįžimas prie darbų, prie psichologinių nusistatymų – maždaug 4–8 savaitės, kol organizmas pilnai atsistato ir atsiranda noras naujo iššūkio.
– Kaip nesėkmingas bandymas veikia motyvaciją?
– Alpinistas visada nori įkopti. Tie apsisukimo epizodai grūdina charakterį. Tada dar labiau norisi įkopti ir geriau pasiruošti, kad būtum saugesnis ir rezultatas būtų geresnis. Motyvaciją tai tik stiprina. Mes netgi pasidarome tam tikras taisykles, kada reikia apsisukti, nes kitaip motyvacija tave pražudys. Reikia jausti balansą ir atsakomybę, turėti tokias vertybes, kad ne tik viršūnė yra svarbi – misija yra sugrįžti.
– Ką jums reiškia Lietuvos žmonių palaikymas?
– Iš tiesų noriu padėkoti visiems, kurie seka ir rašo. Aš skaitau visas tas žinutes, kuriose sulaukiu labai daug gražių žodžių. Tai papildo mano motyvacijos skrynią ir leidžia daryti tuos dalykus, kuriuos darau, ir jausti jų prasmę. Kad ne man vienam taip rūpi, kad žmonės mato prasmę tvaraus, gražaus, gero alpinizmo. Aš sakau: „Make climbing great again“ (liet. padarykime alpinizmą vėl puikų). Tai turėtų būti mažiau šiukšlių, daugiau pagarbos ir pasitikėjimo savais įgūdžiais.
