Birželio 11 dieną startuoja ketverius metus lauktas didžiausias futbolo renginys – pasaulio čempionatas, kuris šiais metais bus surengtas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meksikoje ir Kanadoje.
Prieš prasidedant turnyrui LRT.lt kviečia susipažinti su visomis pasaulio čempionate dalyvaujančiomis rinktinėmis. Jūsų dėmesiui – A grupės apžvalga.
Čekijos Respublika (41 vieta FIFA reitinge)
Čekijos rinktinė į čempionatą pateko sudėtingu, permainingu ir, galima sakyti, charakterį užgrūdinusiu keliu. Europos atrankoje čekai žaidė vienoje grupėje su Kroatija, Juodkalnija, Farerų salomis ir Gibraltaru. Nors iš pirmo žvilgsnio grupė neatrodė labai sunki, realybėje ji pateikė ne vieną iššūkį.
Atrankos startas buvo pozityvus – pergalė 2:1 prieš Farerų salas leido komandai įgauti pasitikėjimo, o išvykoje pasiekta užtikrinta pergalė 2:0 prieš Juodkalniją dar labiau sustiprino viltis kovoti dėl pirmos vietos. Namie su Kroatija čekai sužaidė solidžias rungtynes, pasibaigusias lygiosiomis 0:0, parodydami, kad gali varžytis su aukštesnio lygio komandomis.
Vis dėlto atsakomosiose rungtynėse išvykoje su Kroatija išryškėjo rinktinės silpnybės – pralaimėjimas net 1:5 tapo rimtu signalu apie gynybos problemas. Dar didesnį šoką sukėlė netikėtas pralaimėjimas svečiuose 1:2 Farerų saloms, kuris galėjo kainuoti labai brangiai. Šie rezultatai parodė, kad komandai trūksta stabilumo, tačiau būtent tokiose situacijose atsiskleidžia charakteris. Čekai sugebėjo susitelkti ir atrankos pabaigoje triuškinamai 6:0 nugalėjo Gibraltarą, taip užsitikrindami antrą vietą grupėje bei teisę kovoti atkrintamosiose atrankos varžybose, kurios tapo tikru emocijų išbandymu.
Pusfinalyje čekai susitiko su Airijos futbolininkais. Rungtynės klostėsi labai sudėtingai – varžovai ilgą laiką pirmavo, tačiau čekai sugebėjo sugrįžti ir išplėšti lygiąsias 2:2. Pratęsimas nugalėtojo neišaiškino, tad viskas sprendėsi baudinių serijoje, kur čekai pademonstravo tvirtus nervus ir laimėjo 4:3. Finalas prieš Daniją buvo ne mažiau dramatiškas. Dar kartą po pagrindinio ir papildomo laiko švieslentėje degė 2:2, o baudinių serijoje čekai ir vėl buvo tikslesni – 3:1. Šios dvi pergalės ne tik atvėrė duris į pasaulio čempionatą, bet ir parodė komandos psichologinį tvirtumą.
Šiandieninės Čekijos rinktinės veidą formuoja keli ryškūs futbolininkai, kurie ne tik demonstruoja aukštą individualų meistriškumą, bet ir atlieka svarbius vaidmenis komandiniame žaidime. Puolimo smaigalyje išsiskiria Patrikas Schickas iš vokiečių Lėverkuzeno „Bayer“ – futbolininkas, kuris jau ne vienus metus yra pagrindinis rinktinės įvarčių šaltinis. Jo ūgis, gebėjimas žaisti galva ir tikslūs smūgiai leidžia jam būti pavojingam bet kurioje situacijoje, o patirtis aukščiausio lygio klubuose suteikia papildomo stabilumo.
Vidurio aikštėje neabejotinas lyderis yra Londono „West Ham United“ saugas Tomašas Součekas. Tai žaidėjas, kuris įkūnija šiuolaikinio vidurio saugo idealą – jis ne tik griauna varžovų atakas, bet ir pats aktyviai jungiasi į puolimą. Jo fizinė jėga, ištvermė ir gebėjimas pelnyti įvarčius galva daro jį itin svarbų tiek gynyboje, tiek puolime. Krašte svarbų vaidmenį atlieka vokiečių „Hoffenheim“ klube žaidžiantis Vladimiras Koufalas – patikimas, darbštus gynėjas, nuolat prisidedantis prie atakų ir pasižymintis tiksliais perdavimais į baudos aikštelę. Tuo tarpu jaunesnės kartos atstovas, taip pat „Hoffenheim“ klube rungtyniaujantis atakuojantis saugas Adamas Hložekas įneša greičio, technikos ir netikėtumo, kuris gali būti itin svarbus prieš gynybinį futbolą žaidžiančius varžovus.
Ne mažiau svarbus yra ir trenerio vaidmuo. Atrankos metu Čekijos rinktinėje netrūko permainų – komandai kurį laiką vadovavo Ivanas Hašekas, tačiau po nestabilių rezultatų ir svyruojančio žaidimo jis buvo pakeistas. Lemiamu momentu rinktinės vairą perėmė patyręs Miroslavas Koubekas, įnešęs į komandos žaidimą daugiau aiškumo ir disciplinos.
M. Koubekas – treneris, dirbęs įvairiuose Čekijos klubuose, tarp kurių Prahos „Sparta“, Prahos „Slavia“ ir Pilzeno „Viktoria“. Pastarojoje jis pasiekė vieną svarbiausių savo karjeros etapų, sugebėjęs stabilizuoti komandą ir sėkmingai pasirodyti tiek vietiniame čempionate, tiek Europos turnyruose. M. Koubekas vertinamas dėl savo patirties, gebėjimo dirbti su disciplinuotomis, taktiškai organizuotomis komandomis ir sukurti aiškią žaidimo struktūrą.
Perėmęs rinktinę sudėtingu laikotarpiu, jis pirmiausia sutelkė dėmesį į gynybos stabilizavimą. Jei anksčiau čekai dažnai klysdavo pozicinėje gynyboje ir prarasdavo koncentraciją, tai M. Koubeko vadovavimo metu komanda tapo kompaktiškesnė, labiau organizuota. Taip pat buvo supaprastintas žaidimas puolime – vietoje sudėtingų kombinacijų daugiau dėmesio skirta greitiems perėjimams ir išnaudojimui to, ką komanda daro geriausiai: fizinei kovai ir standartinėms situacijoms.
Svarbus aspektas – psichologija. Po skaudžių pralaimėjimų atrankoje, ypač prieš Kroatiją ir Farerų salas, komandai reikėjo atsigauti emociškai. M. Koubekas sugebėjo suvienyti žaidėjus, sumažinti įtampą ir paruošti juos lemiamoms kovoms. Tai ypač pasimatė atkrintamosiose varžybose, kur čekai du kartus iš eilės laimėjo baudinių serijas – tokiose situacijose labai svarbi ne tik technika, bet ir psichologinis pasirengimas.
Taigi, galima sakyti, kad būtent trenerio sprendimai ir įvestas aiškesnis žaidimo planas tapo vienu iš kertinių veiksnių, leidusių Čekijos rinktinei išgyventi sudėtingą atrankos etapą ir galiausiai iškovoti vietą pasaulio čempionate.
Žvelgiant į istoriją, Čekijos rinktinė pasaulio čempionatuose nėra dažna viešnia – po nepriklausomybės atkūrimo ji šiame turnyre dalyvavo tik 2006 metais. Vis dėlto futbolo tradicijos šalyje yra gilios. Čekoslovakijos laikais ši rinktinė buvo viena stipriausių Europoje – du kartus pasiekė pasaulio čempionato finalą, o 1976 metais tapo Europos čempione.
Kalbant apie žaidimo braižą, Čekijos rinktinė išlieka ištikima savo futbolo filosofijai. Tai komanda, kuri remiasi fizine jėga, disciplina ir aiškia struktūra. Gynyboje žaidžiama gana kompaktiškai, o puolime dažnai ieškoma greitų sprendimų – ypač kontratakų metu. Standartinės situacijos yra vienas pagrindinių ginklų, nes tokie žaidėjai kaip T. Součekas ar P. Šikas kelia nuolatinę grėsmę varžovų vartams. Vis dėlto komandai kartais pritrūksta kūrybiškumo, ypač žaidžiant prieš daugiau gintis nei pulti nusiteikusius varžovus, o gynybos linija ne visada išlaiko stabilumą prieš greitesnes ir techniškesnes komandas.
Grupė, į kurią pasaulio čempionate pateko čekai, nėra nei lengviausia, nei sunkiausia – greičiau tokia, kur kiekviena komanda turi realių šansų kovoti dėl vietos atkrintamosiose varžybose. Čekijos galimybės vertinamos atsargiai optimistiškai. Jei komanda sugebės išlaikyti discipliną, išvengs didesnių klaidų gynyboje, o jos lyderiai demonstruos gerą formą, visiškai realu tikėtis vietos tarp šešiolikos stipriausiųjų. O tada, kaip dažnai nutinka tokiuose turnyruose, viską gali lemti viena sėkminga ar nesėkminga diena.
Taigi, Čekijos rinktinė į pasaulio čempionatą atvyksta ne kaip favoritė, tačiau kaip komanda, kuri jau įrodė, kad gali kovoti iki galo. Jos kelias į turnyrą parodė charakterį, o istorija primena, kad šios šalies futbolas ne kartą yra nustebinęs ir Europą, ir pasaulį. Ir būtent tokios komandos dažniausiai tampa didžiausiomis čempionatų intrigomis.
Meksika (15 vieta FIFA reitinge)
Viena iš pasaulio čempionato šeimininkių Meksikos rinktinė į „FIFA World Cup 2026“ žengia su nauju etapu savo istorijoje – komandai vadovauja patyręs strategas Javieras Aguirre, kuris prie rinktinės vairo stojo 2024 metų vasarą jau trečią kartą savo karjeroje. Tai labai svarbus akcentas, nes, skirtingai nei ankstesni treneriai, J. Aguirre yra itin patyręs būtent pasaulio čempionatuose – jis treniravo Meksiką dar 2002 ir 2010 metų turnyruose, todėl puikiai supranta tokio lygio varžybų specifiką.
J. Aguirre, kuriam šiuo metu 67-eri, per savo karjerą yra treniravęs ne tik Meksikos rinktinę, bet ir daugybę klubų, ypač daug Ispanijoje – tarp jų „Osasuna“, Madrido „Atletico“, „Zaragoza“, Barselonos „Espanyol“ ir kitus. Jo treniravimo stilius dažnai apibūdinamas kaip pragmatiškas – didelis dėmesys skiriamas disciplinai, gynybinei struktūrai ir komandos balansui. Būtent tokį veidą Meksika demonstruoja ir dabar – tai nėra itin „romantiškas“ futbolas, tačiau jis gali būti efektyvus turnyruose.
Kalbant apie sudėtį, svarbu pabrėžti, kad pastaraisiais mėnesiais ji buvo gana stipriai kintanti dėl traumų ir trenerio eksperimentų. Kai kurie anksčiau svarbūs žaidėjai ne visada patenka į sudėtį, todėl atsirado naujų veidų ir daugiau rotacijos. Vis dėlto galima išskirti kelis pagrindinius dabartinės rinktinės lyderius, kurie dažniausiai figūruoja naujausiose sudėtyse arba yra laikomi kertiniais žaidėjais.
Vienas jų – puolėjas Raulis Jimenezas, žaidžiantis Anglijos „Premier“ lygos „Fulham“ klube, o anksčiau rungtyniavęs Madrido „Atletico“, Lisabonos „Benfica“ ir anglų „Wolverhampton Wanderers“ komandose. R. Jimenezas yra patyręs, fiziškai stiprus puolėjas, puikiai žaidžiantis galva ir gebantis išlaikyti kamuolį, todėl dažnai tampa pagrindiniu atakų užbaigėju.
Gynyboje svarbi figūra yra Johanas Vaskesas, vidurio gynėjas iš italų „Genoa“ klubo. Jis pasižymi patikimumu, gera pozicine gynyba ir stabilumu, todėl dažnai yra vienas svarbiausių žaidėjų gynybos grandyje.
Krašto pozicijose svarbus vaidmuo tenka Jesusui Gallardui. Jis žaidžia Meksikos „Toluca“ klube, o anksčiau ilgą laiką atstovavo „Monterrey“ ir UNAM komandoms. J. Gallardas yra universalus žaidėjas, galintis rungtyniauti tiek gynyboje, tiek atakoje, pasižymintis greičiu ir ištverme.
Puolimo grandyje taip pat svarbus išlieka Hirvingas Lozanas, šiuo metu rungtyniaujantis MLS lygos FC „San Diego“, o prieš tai žaidęs PSV „Eindhoven“ klube Nyderlanduose, italų „Napoli“ ir Meksikos „Pachuca“ komandose. H. Lozanas yra vienas kūrybiškiausių komandos žaidėjų, gebantis individualiais veiksmais sukurti pavojų prie varžovų vartų.
Taip pat verta paminėti, kad į komandą vis aktyviau integruojami jauni žaidėjai, kurie gali tapti svarbiais ateities rinktinės veidais. Tai rodo, kad komanda išgyvena tam tikrą kartų kaitą.
Kalbant apie žaidimo braižą, J. Aguirre vadovaujama Meksikos rinktinė dažniausiai renkasi disciplinuotą ir struktūrizuotą futbolą. Komanda siekia išlaikyti kompaktišką gynybą, greitai pereiti į kontratakas ir išnaudoti kraštus. Toks žaidimo stilius atsispindi ir rezultatuose – prieš silpnesnius varžovus dažnai iškovojamos pergalės minimaliais rezultatais, tačiau prieš stipresnes komandas išryškėja problemų, ypač gynyboje.
Istoriškai Meksikos rinktinė yra viena stabiliausių pasaulio čempionatų dalyvių. 2026 metais ji dalyvaus jau aštuonioliktą kartą. Geriausi rezultatai pasiekti 1970 ir 1986 metais, kai komanda pasiekė ketvirtfinalį, ir abu kartus tai įvyko žaidžiant namie. Šis faktas suteikia papildomų vilčių ir šiam turnyrui.
Vis dėlto Meksikos rinktinę ilgą laiką persekiojo vadinamasis aštuntfinalio barjeras – daugelį metų ji nuolat pasiekdavo atkrintamąsias, bet nepajėgdavo žengti toliau. Todėl pagrindinis tikslas artėjančiame čempionate bus ne tik patekti į kitą etapą, bet ir pagaliau jį įveikti.
Apibendrinant galima pasakyti, kad dabartinė Meksikos rinktinė yra pereinamajame laikotarpyje. Joje derinami patyrę veteranai ir jaunoji karta, o komandai vadovauja patyręs treneris, gerai suprantantis turnyrinio futbolo specifiką. Žaidimas namie gali tapti dideliu privalumu, tačiau norint pasiekti aukštus rezultatus reikės stabilumo, disciplinos ir efektyvumo puolime. Jei šie elementai susijungs, Meksika gali tapti viena įdomesnių ir pavojingesnių komandų 2026 metų pasaulio čempionate.
Pietų Korėja (25 vieta FIFA reitinge)
Pietų Korėjos futbolo rinktinė į 2026 metų pasaulio čempionatą pateko užtikrintai ir dar kartą patvirtino savo, kaip vienos stipriausių Azijos komandų, statusą. Atrankos varžybas korėjiečiai pradėjo antrajame etape, kur grupėje susitiko su Kinija, Tailandu ir Singapūru. Jau nuo pirmųjų rungtynių buvo matyti aiškus dominavimas – Singapūras nugalėtas 5:0, vėliau išvykoje 3:0 įveikta Kinija. Nors prieš Tailandą kartą sužaista lygiosiomis 1:1, atsakomosiose rungtynėse Pietų Korėja laimėjo 3:0, o grupės pabaigoje dar kartą dominavo – 7:0 sutriuškino Singapūrą ir 1:0 įveikė Kiniją. Grupė buvo laimėta užtikrintai, ir komanda pateko į lemiamą atrankos etapą.
Trečiajame etape Pietų Korėjos laukė rimtesni varžovai – Jordanija, Irakas, Omanas, Palestina ir Kuveitas. Nepaisant to, komanda išlaikė stabilumą ir per visą etapą nepralaimėjo nė vienų rungtynių. Svarbiausios pergalės buvo pasiektos prieš Iraką – 1:0 namie ir 2:0 išvykoje, būtent pastaroji pergalė galutinai užtikrino vietą pasaulio čempionate. Per visą atranką Pietų Korėja demonstravo drausmingą gynybą ir pakankamai rezultatyvų puolimą.
Kalbant apie komandos sudėtį, svarbu paminėti, kad per atrankos ciklą ji šiek tiek keitėsi, tačiau keli lyderiai išliko. Komandos veidu išlieka Son Heun-Minas, ilgą laiką žaidęs Londono „Tottenham Hotspur“ klube, o dabar persikėlęs į MLS ir rungtyniaujantis FC „Los Angeles“. Jis yra rinktinės kapitonas ir pagrindinis lyderis. Atrankos cikle 33-ejų puolėjas pelnė net 10 įvarčių. Son pasižymi greičiu, universaliu puolimu ir gebėjimu pelnyti įvarčius svarbiausiais momentais. Net ir būdamas vyresnio amžiaus jis išlieka kertine figūra.
Gynybos linijoje vienas svarbiausių žaidėjų yra Kimas Min-Jae, vidurio gynėjas iš Miuncheno „Bayern“. Tai fiziškai labai stiprus ir patikimas futbolininkas, kuris stabilizuoja visą gynybą. Puolime svarbų vaidmenį dažnai atlieka Hvanas Hi-Canas iš anglų „Wolverhampton Wanderers“, garsėjantis greičiu ir energingu žaidimu. Tiesa, jis kai kurių rungtynių metu ne visada buvo startinėje sudėtyje dėl traumų ir formos svyravimų, tačiau išlieka svarbiu rotacijos žaidėju.
Didelę reikšmę komandos žaidimui turi Li Kan-Inas iš Paryžiaus „Saint-Germain“. Tai vienas kūrybiškiausių rinktinės žaidėjų, atsakingas už atakų organizavimą ir nestandartinius sprendimus. Pastaruoju metu jo vaidmuo rinktinėje tik didėja. Vidurio linijoje taip pat svarbus yra Hvanas In-Bomas, saugas iš Nyderlandų „Feyenoord“, kuris reguliuoja žaidimo tempą ir padeda išlaikyti kamuolio kontrolę. Jis išlieka vienu stabiliausių rinktinės žaidėjų.
Be šių futbolininkų, vis didesnį vaidmenį komandoje gauna ir jaunesni žaidėjai, todėl sudėtis palaipsniui atsinaujina. Kai kurie anksčiau svarbūs žaidėjai nebėra tokie ryškūs arba ne visada kviečiami, dažniausiai dėl konkurencijos ar formos, tačiau rinktinė sėkmingai integruoja naujus futbolininkus.
Komandos trenerių situacija šiame atrankos cikle buvo gana permaininga. Iš pradžių rinktinę treniravo vokietis Jurgenas Klinsmanas, buvęs pasaulio čempionas kaip žaidėjas ir patyręs treneris, tačiau po nesėkmingo pasirodymo Azijos taurėje 2024 metų pradžioje jis buvo atleistas. Laikinai komandą perėmė Hvanas Sun-Honas, kuris stabilizavo situaciją pereinamuoju laikotarpiu. Vėliau vyriausiojo trenerio postą perėmė Hongas Myungas-bo. Tai legendinis buvęs Pietų Korėjos rinktinės kapitonas, vedęs komandą į ketvirtą vietą 2002 metų pasaulio čempionate. Jam vadovaujant komanda tapo labiau organizuota, pagerėjo gynybos disciplina ir atsirado daugiau aiškumo žaidime.
Istoriškai Pietų Korėja yra viena sėkmingiausių Azijos rinktinių. Ji pasaulio čempionate dalyvauja reguliariai nuo 1986 metų, o didžiausias pasiekimas – ketvirtoji vieta 2002 metais. Azijos taurę ši komanda yra laimėjusi du kartus – 1956 ir 1960 metais, o vėliau dažniau likdavo per žingsnį nuo titulo.
Dabartinė Pietų Korėjos rinktinė pasižymi greitu, energingu futbolu, stipriu fiziniu pasirengimu ir disciplina. Komanda pavojinga kontratakose, turi technikos ir vis daugiau žaidėjų iš stiprių Europos klubų. Vis dėlto silpnybė išlieka tam tikras nestabilumas gynyboje ir gana didelė priklausomybė nuo Son Heun-Mino individualaus meistriškumo, nors palaipsniui atsiranda daugiau žaidėjų, galinčių prisiimti lyderio vaidmenį.
Vertinant 2026 metų pasaulio čempionatą, Pietų Korėja nėra laikoma viena pagrindinių favoričių, tačiau tikrai yra pajėgi komanda, galinti išeiti iš grupės ir kovoti atkrintamosiose varžybose. Jei lyderiai išlaikys gerą formą, o jaunesni žaidėjai toliau tobulės, ši rinktinė gali tapti labai nepatogiu varžovu bet kuriai komandai.
Pietų Afrikos Respublika (60 vieta FIFA reitinge)
Pietų Afrikos Respublikos rinktinė, dar vadinama „Bafana Bafana“, į 2026 metų pasaulio futbolo čempionatą pateko po stabilios ir gana brandžios atrankos kampanijos. Komanda neišsiskyrė įspūdingu puolimu ar ryškiomis pergalėmis prieš stiprius varžovus, tačiau demonstravo disciplinuotą, organizuotą žaidimą ir gebėjimą išvengti pralaimėjimų. Būtent toks pragmatiškas požiūris leido surinkti pakankamai taškų ir užimti pirmą vietą grupėje. Atrankoje Pietų Afrikos Respublika, kurios pagrindą sudarė vietinėje lygoje rungtyniaujantys futbolininkai, rėmėsi komandiniais veiksmais, o ne individualiu meistriškumu, ir tai tapo pagrindiniu sėkmės faktoriumi.
Kalbant apie dabartinę komandos sudėtį, verta pabrėžti, kad per pastaruosius metus ji šiek tiek atsinaujino. Kai kurie anksčiau svarbūs žaidėjai nebėra nuolat kviečiami į rinktinę arba prarado vietą pagrindinėje sudėtyje, todėl komandos branduolys dabar labiau orientuotas į naujesnę kartą kartu su keliais patyrusiais lyderiais.
Vartininkų grandyje pagrindine figūra išlieka Ronwenas Williamsas, atstovaujantis Pretorijos „Mamelodi Sundowns“ klubui. Jis yra ir komandos kapitonas, pasižymintis stabilumu, refleksais ir lyderio savybėmis. Jo vaidmuo rūbinėje ir aikštėje yra itin svarbus.
Gynyboje svarbų vaidmenį išlaiko dar du „Mamelodi Sundowns“ atstovai: Grantas Kekana ir Khuliso Mudau. Pastarasis yra vienas svarbiausių krašto gynėjų, pasižymintis geru darbu tiek gynyboje, tiek prisijungiant prie atakų.
Saugų linijoje vienu svarbiausių žaidėjų išlieka Teboho Mokoena taip pat atstovaujantis „Mamelodi Sundowns“. Jis – tikras komandos variklis, atliekantis didžiulį darbą aikštės viduryje. Themba Zwane iš „Mamelodi Sundowns“ ilgą laiką buvo pagrindinis kūrybinis žaidėjas, tačiau pastaruoju metu jo vaidmuo mažėja dėl amžiaus ir rotacijos, nors patirtis vis dar yra labai vertinama. Yaya Sithole, žaidžiantis Portugalijos „Tondela“ klube, išlieka svarbia figūra dėl savo energijos ir gebėjimo dirbti abiejose aikštės pusėse. Iš jaunesnių žaidėjų vis dažniau pasirodo Jaydenas Adamsas iš „Mamelodi Sundowns“, kuris laikomas vienu perspektyviausių komandos saugų.
Puolimo grandyje ryškiausias yra Lyle`as Fosteris iš anglų „Burnley“ klubo, kuris tampa vis svarbesniu žaidėju dėl savo greičio ir gebėjimo žaisti aukštu tempu. Pastebima figūra yra ir Evidence`as Makgopa iš Johanesburgo „Orlando Pirates“ komandos.
Komandos vyriausiasis treneris – 74-erių belgas Hugas Broosas, vadovaujantis rinktinei nuo 2021 metų. H. Brooso anksčiau treniravo Kamerūno rinktinę ir su ja 2017 metais laimėjo Afrikos Tautų taurę. Jo treniravimo stilius pragmatiškas, orientuotas į discipliną, struktūrą ir aiškų žaidimo planą.
Pietų Afrikos Respublikos futbolininkai pasaulio čempionatuose nėra pasiekę aukštų rezultatų. Jie dalyvavo 1998, 2002 ir 2010 metų turnyruose, tačiau nė karto neperžengė grupės etapo. Afrikos mastu ši komanda turi solidesnę istoriją – 1996 metais ji laimėjo Afrikos Tautų taurę, o vėliau po kartą pasiekė finalą ir iškovojo bronzą.
Dabartinis komandos žaidimo stilius išlieka gana aiškus – tai disciplinuota, komandiškai žaidžianti rinktinė, kuri daug dėmesio skiria gynybai ir stengiasi išnaudoti greitas kontratakas. Rinktinė neturi daug aukščiausio lygio individualių žvaigždžių, tačiau stiprybė slypi susižaidime ir taktiniame organizuotume. Silpnosios vietos – ribotas kūrybiškumas puolime ir sunkumai žaidžiant prieš aukščiausio lygio varžovus.
Vertinant galimybes 2026 metų pasaulio čempionate, Pietų Afrikos Respublika nėra tarp favoritų, tačiau gali būti pavojinga varžovė vidutinio lygio komandoms. Jos tikslas bus kovoti dėl išėjimo iš grupės. Jei pavyks išlaikyti discipliną ir efektyviai išnaudoti savo progas, ji gali tapti viena iš tų rinktinių, kurios atvyksta tyliai, bet garsiai nustebina turnyre.
LRT radijuje rengiamos specialios rubrikos, skirtos artėjančiam pasaulio futbolo čempionatui, autorius, sporto žurnalistas Tautvydas Meškonis A grupę apžvelgė kartu su portalo 15min.lt sporto žurnalistu Mariumi Bagdonu.
