Vakarinėje Korsikos pakrantėje įsikūrusiame Ajačo mieste naują karjeros etapą pradėjo Lietuvos futbolo gerbėjams puikiai pažįstamas Hugo Videmont`as. Pustrečio sezono Vilniaus „Žalgiryje“ praleidęs prancūzas paliko ryškų pėdsaką sostinės klube, o šiandien džiaugiasi pradėjęs vyriausiojo trenerio karjerą.
„Laikotarpis, kurį ten praleidau, yra nepamirštamas“, – pokalbį su LRT nedvejodamas pradėjo iš Marselio kilęs strategas.
33-ejų prancūzas profesionalo kelią pradėjo gimtinėje – Klermone-Ferane. Vėliau jo futbolininko karjera tęsėsi Korsikoje, o pirmąjį legionieriaus iššūkį H. Videmont`as priėmė Lenkijoje, Krokuvoje.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- H. Videmont`as „Žalgiryje“ pasiekė karjeros piką – tapo Lietuvos čempionu ir geriausiu 2021 m. žaidėju.
- Baigęs futbolininko karjerą jis pradėjo trenerio kelią Prancūzijoje.
- H. Videmont`as teigia, kad „Žalgirio“ sėkmei svarbiausia buvo stipri komandos dvasia ir lyderiai rūbinėje.
- Buvęs futbolininkas išlaiko ryšį su Vilniumi ir neatmeta galimybės ateityje Lietuvoje dirbti treneriu.
„Kai pradėjau gyventi Krokuvoje, supratau, kad Prancūzijoje nebūtinai yra geriau nei kitose šalyse“, – apie maloniai nustebinusį gyvenimą užsienyje pasakojo buvęs krašto puolėjas.
Po etapo Lenkijoje futbolininkas į Prancūziją taip ir nebegrįžo – karjera jį nuvedė į Belgiją, o 2019 metais jis atvyko į Vilnių. Būtent „Žalgiryje“ H. Videmont`as sužaidė daugiausia rungtynių savo karjeroje. TOPLYGOS duomenimis, per 67 rungtynes Lietuvos pirmenybėse jis pelnė 32 įvarčius ir atliko 19 rezultatyvių perdavimų.
Įspūdingas etapas Lietuvoje neliko nepastebėtas. Su „Žalgiriu“ prancūzas dukart tapo Lietuvos čempionu, 2021 metais iškovojo Lietuvos taurę, o tą patį sezoną buvo nepralenkiamas A lygoje tiek pagal pelnytus įvarčius (17), tiek pagal rezultatyvius perdavimus (14). Tokie įspūdingi rodikliai neišvengiamai atnešė jam geriausio metų čempionato futbolininko apdovanojimą.
Trumpai tariant, H. Videmont`o pavardė „Žalgirio“ sirgalių atmintyje išliks dar ilgai. Tai patvirtino ir pats futbolininkas: „Vis dar gaunu žinučių ir sulaukiu daug gražių atsiliepimų iš Lietuvos sirgalių.“
Žvilgsnis į „Žalgirį“
„Kalbant apie futbolą, tai buvo mano karjeros viršūnė visomis prasmėmis: komandiniai titulai, individualūs apdovanojimai, pirmosios Europos turnyrų rungtynės, pats miestas ir šalis. Mano sūnus ten taip pat augo nuo vienų iki trejų metų. Tai mano mėgstamiausias laikotarpis futbolo karjeroje. Manau, kad geriausią futbolą žaidžiau būtent Vilniuje“, – šiltais prisiminimais dalinosi H. Videmont`as.
Šį nostalgišką jausmą buvęs futbolininkas sustiprino prisimindamas ryškiausias akimirkas „Žalgiryje“. Dabartinio trenerio teigimu, didžiausią nostalgiją iki šiol kelia du ypatingi momentai.
„Pirmasis – 2020 metų Lietuvos čempionų titulas, iškovotas dvikovoje su Marijampolės „Sūduva“. Deja, rungtynės vyko be žiūrovų dėl COVID-19 pandemijos, bet mes laimėjome rezultatu 3:0 svarbiausiame sezono mače, o aš pelniau du įvarčius labai įtemptose rungtynėse. Komanda šio titulo laukė ne vienus metus, todėl tai buvo ypatinga, ypač žinant, koks spaudimas supo tas rungtynes. Taip pat paminėčiau savo pirmą įvartį Čempionų lygos atrankoje prieš „Linfield“ (pergalė 3:1). Tokių akimirkų irgi laukėme daugelį metų, todėl tai buvo neįtikėtina“, – atviravo H. Videmont`as.
Vis dėlto prancūzas prisiminė ir skaudžiausią laikotarpį Vilniuje. 2021 metų rugpjūtį „Žalgiris“ buvo labai arti istorinio pasiekimo – pirmą kartą klubo istorijoje galėjo prasibrauti į Europos turnyro grupių etapą. Tuometė Slovėnijos „Mura“ atrodė įveikiama varžovė, ypač kai išvykoje buvo pasiektos viltingos lygiosios. Visgi atsakomosiose rungtynėse vilniečiai nusileido rezultatu 0:1 ir nepasiekė to, apie ką Lietuvos futbolo gerbėjai svajojo daugelį metų.
Tiesa, jau po metų „Žalgiris“ pateko į UEFA konferencijų lygos grupių etapą ir iki šiol išlieka vieninteliu Lietuvos klubu, pasiekusiu tokį rezultatą. Paklaustas, kuris Lietuvoje žaidęs futbolininkas paliko didžiausią įspūdį, H. Videmont`as išskyrė Teremą Moffi. Puolėjas iš Nigerijos, šiandien jau gerai žinomas Europos futbole, šį sezoną su „Porto“ tapo Portugalijos čempionu. Apie buvusį A lygos žaidėją prancūzas kalbėjo itin pagarbiai.
„Žaidžiau prieš jį, kai jis atstovavo „Riteriams“. Šiandien jis yra gerai žinomas Prancūzijos „Ligue 1“. Iš visų vardų būtent jis padarė didžiausią karjerą. (...) Akivaizdu, kad jis buvo geras žaidėjas ir mums keldavo daug problemų. Tačiau nebūčiau galėjęs pasakyti, kad jis sulauks 40–50 milijonų eurų vertės pasiūlymų iš „Premier“ lygos ar taps Nigerijos rinktinės žaidėju“, – sakė H. Videmont`as.
Ryšys su „Žalgiriu“
Praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo H. Videmont`o išvykimo iš Vilniaus, buvęs futbolininkas neslepia iki šiol palaikantis ryšį su buvusiais komandos draugais. Pasak jo, tokie ypatingi karjeros etapai nepasimiršta, o kartu išgyventos emocijos dažnai perauga į ilgalaikę draugystę.
„Žinoma, kad palaikau ryšį. Kai metai būna tokie geri, kai patiri tiek daug malonumo ir kartu sukuri kažką ypatingo, natūraliai tampi artimas su komandos draugais, nes su jais praleidi daugiau laiko nei su savo šeima. Iki šiol bendrauju su daugeliu žaidėjų – tiek socialiniuose tinkluose, tiek telefonu. Norėčiau, kad tas ryšys išliktų ir ateityje“, – teigė buvęs futbolininkas.
Prisiminęs ištikimiausius komandos sirgalius, prancūzas sugrįžo prie COVID-19 pandemijos laikotarpio, kai stadionuose vyravo tyla. H. Videmont`as pripažino, kad, stebint dabartinę atmosferą Vilniuje, būtent šio elemento jam šiandien labiausiai gaila.
„Kai dabar matau vaizdo įrašus su pilnais stadionais, tai šiek tiek skaudina. Galvoju, kad jei būčiau patyręs tokią atmosferą geriausiais „Žalgirio“ laikais, viskas būtų buvę dar gražiau. Atsimenu vaizdą, kaip per paskutines mano namų rungtynes visi sirgaliai buvo užsidėję kaukes su mano veidu. Visada turėjau gerą ryšį su „Žalgirio“ sirgaliais. Jie žinojo, kad niekada nesukčiaudavau ir visada atiduodavau visas jėgas dėl klubo. Tai buvo magiška“, – kalbėjo H. Videmont`as.
Nors nuo išvykimo iš Lietuvos praėjo ne vieni metai, buvęs žalgirietis teigia iki šiol sulaukiantis žinučių iš sostinės klubo sirgalių. H. Videmont`as taip pat atskleidė neatmetantis galimybės ateityje sugrįžti į Lietuvą kaip treneris.
„Man taip patiko sezonai Lietuvoje, kad ateityje galėčiau ten sugrįžti dirbti. Šiuo metu laikau trenerio licencijas. Manau, kad ateityje, kai turėsiu visus diplomus ir mano vaikai paaugs, su dideliu malonumu atvykčiau treniruoti Lietuvoje. Jei atvirai, tai yra vienas mano tikslų“, – prisipažino H. Videmont`as.
Žmogiškoji patirtis
Nors didžiausią pėdsaką H. Videmont`as Lietuvoje paliko futbolo aikštėje, jis spėjo pamilti Vilnių. Paklaustas apie prisiminimus iš Lietuvos sostinės, buvęs futbolininkas negailėjo šiltų žodžių ir pabrėžė, kad gyvenimas čia jam paliko itin stiprų įspūdį. Pasak prancūzo, Vilnius išsiskiria ramybe, saugumu ir šeimai pritaikyta aplinka.
„Jei turėčiau savo gyvenimą Vilniuje apibūdinti dviem žodžiais, sakyčiau: ramus ir saugus. Prancūzijoje jaučiamės gana gerai apsaugoti, bet Lietuvoje yra pagarba, gatvės švarios. Tai labai skiriasi. Lietuvoje sutikau tikrų žmonių. Kalbant apie infrastruktūrą vaikams, prie kiekvieno pastato yra parkas, daug žaliųjų erdvių. Šeimai Vilnius yra idealus miestas. Vienintelė problema – oras, bet visa kita yra tikrai nuostabu“, – kalbėjo H. Videmont`as.
Buvęs futbolininkas taip pat pridūrė, kad jo tautiečiai neretai pernelyg skeptiškai vertina galimybę išvykti gyventi į užsienį. Anot jo, dalis prancūzų yra įsitikinę, kad niekur kitur gyvenimo kokybė negali būti geresnė nei jų gimtinėje. Visgi asmeninė H. Videmont`o patirtis parodė visai ką kita: „Manau, kad tipiškas prancūzas kartais būna šiek tiek arogantiškas ir galvoja, kad pas jį viskas geriau. Bet taip nebūtinai yra. Man pasisekė, nes gyvenau gražiuose miestuose. (...) Į Lietuvą atvykau be jokių išankstinių nuostatų, netgi labai džiaugiausi galėdamas vykti ten su šeima.“
Paklaustas, kokį patarimą duotų užsieniečiui futbolininkui, svarstančiam apie karjerą Lietuvoje, H. Videmont`as nedvejojo – jo nuomone, tokios galimybės nereikėtų bijoti. Prancūzas akcentavo, kad daugelis žaidėjų pernelyg ilgai užsibūna savo komforto zonoje ir taip praranda progą ne tik tobulėti futbolo srityje, bet ir sukaupti vertingos gyvenimiškos patirties.
„Patarimas būtų vienas – važiuok nedvejodamas. Norint ką nors pasiekti, reikia išeiti iš komforto zonos. Manau, kad Prancūzijoje daug žaidėjų per ilgai lieka savo aplinkoje tikėdamiesi prasimušti. Įvairiose lygose matau daug futbolininkų, kurie net nebando išvykti į užsienį. Galbūt tai atsitinka dėl anglų kalbos, bet tai yra greitai išmokstama. Kiekvienam, kuris manęs klausė apie tokią galimybę, visada sakiau važiuoti nesvarstant“, – sakė H. Videmont`as.
2025 metų krizė
Ne paslaptis, kad didelę pažangą kaip profesionalus futbolininkas H. Videmont`as padarė treniruojamas specialisto iš Kazachstano Vladimiro Čeburino. Būtent šis strategas treniravo prancūzą paskutinio jo sezono Lietuvoje metu. Tada žaidėjas demonstravo vieną geriausių savo sportinių formų. Prisimindamas trenerio darbo specifiką, H. Videmont`as išliko pozityvus.
„Tai labai aiškų valdymo stilių turintis treneris, kuris žino, iš kur atėjo ir kur nori nueiti. Jis turi savo darbo metodus, tačiau geba prisitaikyti prie komandos žaidėjų. Kai buvau klube, jis norėjo žaisti sistema 3-5-2, bet man ji netiko. Aš geriau jaučiausi puolimo krašte. Jis sugebėjo suprasti, kad komanda gali geriau funkcionuoti su kita schema, kurios pradžioje nenorėjo naudoti. Kalbant apie standartines situacijas, niekada nemačiau geresnio trenerio. Tai man labai padėjo, dėl to atlikau daugiau rezultatyvių perdavimų. Jis moka valdyti komandą ir yra nuoseklus“, – dėstė pašnekovas.
H. Videmont`as taip pat neslėpė sekęs 2025 m. „Žalgirio“ sezono įvykius, kai dėl suprastėjusių rezultatų ir augančio sirgalių nepasitenkinimo klube įvyko reikšmingų pokyčių – tarp jų ir prezidentės Vilmos Venslovaitienės ir trenerio V. Čeburino pasitraukimai. Buvęs futbolininkas šį laikotarpį vertina santūriai, pabrėždamas abiejų pusių perspektyvas.
„Jei dirbdamas treneriu nesi pasiruošęs priimti kritikos, bus labai sunku. Vienintelė tiesa yra tai, kas vyksta aikštėje. Jei komanda žaidžia blogai, visi pamiršta, ką darei anksčiau. Jei šiandien žaidi blogai, sulauksi kritikos kaip ir visi kiti. Nebuvau klubo viduje, kad tiksliai žinočiau, kas nutiko, bet suprantu abi puses. Jei kaip žaidėjas ar treneris priimi ovacijas ir pagyras, turi priimti ir švilpimą, kritiką. Tai sakydavau net būdamas žaidėju. Reikia priimti abi medalio puses. Jei sirgalius nepatenkintas, jis turi teisę tai pasakyti. Treneriai ir žaidėjai anksčiau ar vėliau išeina, o sirgaliai lieka“, – kalbėjo H. Videmont`as.
Daug kritikos iš sostinės komandos gerbėjų sulaukusi V. Venslovaitienė taip pat išliko H. Videmont`o prisiminimuose. Anot jo, buvusi „Žalgirio“ vadovė buvo itin emocinga, reikli ir stipriai įsitraukusi į klubo gyvenimą, o tai turėjo ir teigiamų, ir sudėtingesnių pusių. Vis dėlto prancūzas pabrėžė, kad ji prisidėjo prie jo tobulėjimo.
„Geriausiai prisimenu beveik kasdien vykdavusius trijų valandų susirinkimus. Kai kas nors neveikdavo, ji labai stipriai į tai gilindavosi ir stengdavosi suprasti priežastis. Jei nelaimėdavome namuose, kitą dieną laukdavo susirinkimas. Ji buvo labai aistringas žmogus. Žinoma, ji turėjo trūkumų, tačiau iš to, ką mačiau, ji labai daug atiduodavo klubui. (...) Ji man padėjo, nes mano charakteris kartais man pačiam pakišdavo koją. Buvo du kartai, kai tikrai stipriai supykau, net ir ant jos. Jei tuo metu būčiau turėjęs kitą prezidentą, man tikriausiai būtų liepę palikti klubą, tačiau ji sugebėjo mane pažinti, prisitaikyti prie mano asmenybės ir nuraminti situaciją“, – pasakojo H. Videmont`as.
Dabartinė klubo situacija
H. Videmont`as neslėpė, kad kai pamilsti klubą, nenustoji sekti jo rezultatų. Dėl to prancūzas teigė liūdintis ir nesuprantantis 2026 m. sezono sunkaus „Žalgirio“ etapo. Klubo legenda vylėsi, kad sėkmingi rezultatai sugrįš, ir juokavo apie būtinybę padėti savo buvusiai komandai.
„Žinoma, dabar esu nusivylęs. Esu toli nuo Vilniaus, todėl šiek tiek sunku suprasti, kas vyksta. Matyti „Žalgirį“ turnyro lentelės viduryje atrodo neįtikėtina. Tačiau kartu žinau, kad klubas atsities ir sugrįš. Suprantu, kad tai tik etapas. Gal jie laukia manęs kaip trenerio, kas žino? (Juokiasi.) Man skauda širdį matant klubą tokioje situacijoje“, – sakė H. Videmont`as.
Paklaustas, ko reikia „Žalgiriui“, kad jis grįžtų į dažnų pergalių kelią, prancūzas prisiminė laiką, praleistą klube, ir buvusius komandos draugus, kurių buvimas buvo be galo svarbus: „Vienas dalykas aiškus – svarbiausias žmogus klube yra treneris. Žaidėjas gali laimėti vienas rungtynes, o treneris – daugelį. Kai žaidžiau, mūsų stiprybė buvo komandos viduje sukurta struktūra. Turėjome tokią figūrą kaip Saulius Mikoliūnas, jis buvo ne tik puikus žaidėjas, bet ir labai svarbus žmogus rūbinėje.
Savo atsisveikinimo kalboje minėjau jį ir Mantą Kuklį – jie į komandą atnešdavo pozityvios energijos. Buvo juokų, susirinkimų, kai jų reikėdavo, rūpinimasis užsieniečiais ir lietuviais. Mes buvome tikra šeima. Visi puikiai sutarė. Kasdien buvo malonu eiti į treniruotę, nes žinojome, kad kartu juoksimės ir sunkiai dirbsime. Buvo dirbama labai kokybiškai. Labai svarbu turėti tokių lyderių rūbinėje. Žinau, kad Liviu Antalis vis dar yra komandoje. Jis yra labai profesionalus žmogus ir nebijo pasakyti jaunimui, kai kažkas negerai.“
Naujas gyvenimo etapas
Baigęs savo etapą Vilniuje H. Videmont`as persikėlė į Kazachstano pirmąjį divizioną, kuriame, kaip pats tikėjosi, galėjo žengti dar vieną žingsnį į priekį savo karjeroje po sėkmingo laikotarpio „Žalgiryje“. Vis dėlto realybė susiklostė kitaip – remiantis transfermarkt.com duomenimis, „Aktobe“ ekipoje jis sužaidė vos 22 rungtynes, paskui buvo priverstas užbaigti profesionalo karjerą. Apie jos pabaigą H. Videmont`as paskelbė 2024 m. pradžioje. Prancūzas neslėpė, kad šis etapas jam iki šiol yra emociškai sunkus, o patirta trauma turėjo lemiamą poveikį jo kasdieniam gyvenimui.
„Šiandien nebegaliu nei sportuoti, nei bėgioti. Kazachstane per 10 mėnesių man buvo atliktos trys operacijos. Lietuvoje sužaidžiau apie 50 rungtynių be menisko. Aukojau save dėl klubo. Tą patį tęsiau ir Kazachstane. Ar turėjau taip daryti? Nežinau. Bet toks jau esu. Po viso to nebeturėjau kremzlės, todėl traumos vis kartodavosi. Tai tikras košmaras. Naktimis vis dar sapnuoju, kad žaidžiu futbolą, o pabudęs suprantu, kad jau nebegaliu. Karjeros pabaiga nebuvo tokia, kokios nusipelniau“, – pasakojo H. Videmont`as.
Nors buvo priverstas baigti karjerą, prancūzas gana greitai pasuko į trenerio kelią. Jis neslepia, kad šis sprendimas jam atrodė natūralus žingsnis tęsiant gyvenimą su futbolu, tačiau realybė pasirodė kur kas sudėtingesnė nei žaidėjo kasdienybė.
„Neseniai sulaukiau paaukštinimo – kitą sezoną treniruosiu „Gazelec Ajaccio“ U19 komandą. Žmonės nesupranta, kokį nuovargį patiria treneris. Dabar po rungtynių būnu labiau pavargęs nei tada, kai pats žaisdavau. Skamba keistai, bet man atrodo, kad psichologinis nuovargis yra didesnis už fizinį. Kai esi žaidėjas, turi mažiau rūpesčių: ateini pusvalandį pasiruošti treniruotei, treniruojiesi ir žaidi. Treneris turi viską sustyguoti, valdyti komandą, stebėti žaidėjų sveikatą, emocinę būseną. Tai darbas visu etatu. Krūvis yra visiškai kitoks“, – dalinosi H. Videmont`as.
Kalbėdamas apie savo ateitį H. Videmont`as vengė konkrečių prognozių ir pabrėžė, kad ilgalaikių planų sąmoningai nekuria. Viena iš to priežasčių – sudėtingas trenerio licencijų gavimo procesas Prancūzijoje, kuris reikalauja didžiulės kantrybės ir laiko.
„Iš viso reikia keturių diplomų. Pirmąjį gavau automatiškai, nes Prancūzijoje sužaidžiau daugiau nei 100 rungtynių. Neseniai gavau ir antrąjį. Nors tai labai sunku, vis tiek bandysiu laikyti trečiąjį, tikėdamasis jį gauti. Paskui yra dar viena licencija, ją kasmet gali įgyti tik dešimt prancūzų trenerių. Žmonės nesuvokia, kaip tai sudėtinga. Po penkerių metų vis dar matau save ten, kur esu dabar, tikėdamasis, kad viskas klostysis gerai“, – pokalbį užbaigė H. Videmont`as.
