Lietuvoje jau daugelį metų gyvename paradokse. Vienoje pusėje – Klaipėdos dydžio miestas Užimtumo tarnyboje registruotų darbo ieškančių žmonių. Kitoje – verslas, savivaldybės ir viešasis sektorius, kurie nuolat kartoja tą patį: darbuotojų trūksta.
Regionuose ši problema tapo kone kasdienybe. Statybų įmonės ieško darbininkų, gamyklos – operatorių, transporto bendrovės – vairuotojų, gydymo įstaigos – slaugytojų ir gydytojų, o viešojo maitinimo sektorius – virėjų bei padavėjų. Tuo metu Užimtumo tarnybos klientų skaičius išlieka didelis.
Natūraliai kyla klausimas: jeigu vieni ieško darbo, o kiti – darbuotojų, kodėl jie nesusitinka? Atsakymas slypi ne tik darbo rinkoje. Jis slypi pačioje užimtumo politikoje.
Milžiniška sistema – bet ar ji dirba žmogui?
Užimtumo tarnyba yra viena didžiausių valstybės institucijų socialinės politikos srityje. Per metus ji valstybės biudžetui kainuoja apie 70 mln. eurų. Joje dirba apie pusantro tūkstančio darbuotojų, veikia dešimtys klientų aptarnavimo skyrių visoje Lietuvoje. Kasmet administruojamos apie 0,5 mlrd. eurų vertės lėšos nedarbo socialinio draudimo išmokoms, aktyvios darbo rinkos politikos priemonėms, mokymams, subsidijoms, įdarbinimo programoms ir Europos Sąjungos projektams.
Tai reiškia, kad valstybė kasmet skiria milžiniškus finansinius išteklius tam, kad žmogus kuo greičiau sugrįžtų į darbo rinką. Tačiau praktikoje dažnai susidaro priešingas įspūdis.
Nemažai žmonių pirmiausia sužino, kokios jiems priklauso išmokos, kokias lengvatas galima gauti, kokios pareigos būtinos tam, kad išmoka nebūtų prarasta. Darbo paieškos neretai tampa formaliu procesu. Tai nėra vien tik atskirų konsultantų problema. Tai visos sistemos logikos klausimas. Šiandien Užimtumo tarnybos veiklos sėkmė dažnai vertinama administraciniais rodikliais, o ne tuo, kiek žmonių po metų vis dar sėkmingai dirba.
Bedarbiai yra. Darbų – taip pat. Kodėl rinka neveikia?
Ekonomistai jau seniai kalba apie struktūrinį nedarbą. Tai situacija, kai darbo vietos egzistuoja, tačiau darbuotojų kvalifikacija, gyvenamoji vieta arba motyvacija neatitinka darbdavių poreikių.
Lietuvoje prie to prisideda dar keli veiksniai: sparčiai senstanti visuomenė, emigracija, regionų tuštėjimas, profesinio rengimo neatitikimas rinkos poreikiams, šešėlinė ekonomika. Svarbiu bedarbystės veiksniu išlieka ir socialinių išmokų sistema, kuri kai kuriais atvejais gali susilpninti finansinę motyvaciją priimti mažai apmokamą darbą.
Svarbu pabrėžti, kad didžioji dauguma nedarbo išmokų gavėjų ja naudojasi teisėtai ir aktyviai ieško darbo. Vis dėlto dalis ekonomistų ir darbdavių organizacijų jau ne vienerius metus atkreipia dėmesį į atvejus, kai socialinės paramos sistema kartu su neapskaitytomis pajamomis gali sudaryti iškreiptas paskatas.
Kai matematika pradeda konkuruoti su darbu
Paimkime hipotetinį, tačiau realiomis taisyklėmis paremtą pavyzdį.
Asmuo neteko darbo. Jis gauna, tarkime, apie 700 eurų nedarbo išmoką. Papildomai naudojasi šildymo kompensacija, kitomis socialinės paramos priemonėmis, savivaldybės lengvatomis, mažesniais mokesčiais už kai kurias paslaugas. Jeigu toks žmogus dar gauna, pavyzdžiui, 500–700 eurų neapskaitytų pajamų dirbdamas nelegaliai, jo realios mėnesio pajamos gali viršyti 1 200–1 400 eurų.
Tuo tarpu žmogus, oficialiai dirbantis už 1 400 eurų „ant popieriaus“, sumokėjęs mokesčius gauna mažesnę disponuojamų pajamų sumą, tačiau kasdien dirba visą darbo dieną, moka mokesčius ir neturi teisės naudotis socialinės paramos sistema.
Žinoma, toks scenarijus nėra taisyklė ir neapibūdina visų bedarbių. Tačiau net ir palyginti nedidelis tokių atvejų skaičius silpnina pasitikėjimą visa sistema, skatina šešėlį ir siunčia visuomenei klaidingą signalą, kad sąžiningai dirbti ne visuomet finansiškai apsimoka.
Todėl problema slypi ne pačiose išmokose, kurios būtinos žmogui netekus darbo, o paskatų sistemoje ir kontrolės mechanizmuose.
Užimtumo tarnyba turėtų būti darbo paieškos agentūra, o ne išmokų navigatorius
Daugelyje Vakarų Europos valstybių viešosios užimtumo tarnybos pirmiausia orientuojasi į rezultatą – žmogaus sugrįžimą į darbo rinką. Konsultanto darbas ten dažnai primena personalo atrankų specialisto veiklą. Analizuojami žmogaus gebėjimai, ieškoma konkrečių darbdavių. Tuo pačiu, padedama pasirengti pokalbiams ir aktyviai tarpininkaujama.
Jeigu reikia, yra finansuojamas persikvalifikavimas. Svarbiausias klausimas nėra „kokią išmoką gausite?“. Svarbiausias klausimas – „kada pradėsite dirbti?“.
Būtent toks požiūris turėtų tapti pagrindiniu ir Lietuvoje.
Ką reikėtų keisti?
Pirmiausia reikėtų pakeisti pačią užimtumo politikos filosofiją. Valstybė turi remti žmogų tada, kai jis netenka darbo, tačiau visa sistema privalo būti orientuota į kuo greitesnį sugrįžimą į darbo rinką.
Tam reikėtų Užimtumo tarnybos veiklą vertinti pagal ilgalaikio įdarbinimo rezultatus, o ne administruojamų procesų skaičių. Didesnę konsultantų darbo dalį skirti individualiai darbo paieškai ir darbdavių paieškai. Tuo pačiu, plačiau taikyti finansines paskatas priimti darbą regionuose, įskaitant kelionės ar persikėlimo kompensacijas.
Savaime suprantama, kad reikėtų aktyviau kovoti su nelegaliu darbu, gerinant institucijų keitimąsi duomenimis. Peržiūrėti socialinių išmokų ir kompensacijų derinimą, kad visuomet būtų finansiškai naudingiau dirbti legaliai nei nedirbti. Daugiau investuoti į kvalifikacijos kėlimą tose srityse, kuriose darbuotojų trūksta labiausiai – sveikatos priežiūroje, gamyboje, inžinerijoje, statybose, transporto sektoriuje.
Kartu plėsti bendradarbiavimą su savivaldybėmis ir vietos verslu, kad darbo pasiūlymai būtų pritaikyti konkrečių regionų poreikiams.
Socialinė apsauga neturi tapti gyvenimo būdu
Socialinės paslaugos valstybėje yra būtinos. Niekas neturėtų likti be pagalbos netekęs darbo. Tačiau socialinė apsauga turi būti tiltas į naują darbą, o ne ilgalaikė alternatyva darbui.
Jeigu žmogui finansiškai tampa beveik tas pats – dirbti ar nedirbti – sistema siunčia neteisingą signalą. Jeigu darbdaviai neranda darbuotojų, nors valstybė išleidžia šimtus milijonų eurų užimtumo politikai, vadinasi, reikia ieškoti ne naujų pinigų, o naujos logikos.
Lietuva šiandien susiduria ne su darbo vietų stygiumi. Didžiausia problema – neveiksmingas žmonių ir darbo vietų sujungimas. Todėl atėjo metas peržiūrėti ne tik Užimtumo tarnybos veiklą, bet ir visą užimtumo politikos modelį.
Tikslas turi būti aiškus ir paprastas, kad kiekvienas žmogus, galintis dirbti, kuo greičiau grįžtų į darbo rinką, o sąžiningai dirbantis Lietuvos gyventojas visuomet jaustų, kad dirbti apsimoka labiau nei nedirbti. Tik tada užimtumo sistema stovės ant kojų, o ne, kaip šiandien neretai atrodo, bus apversta žemyn galva.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
