Šiandien Lietuvoje daug kalbame apie atsparią valstybę. Tačiau atsparumas dažniausiai siejamas su gynyba, energetika ar kritine infrastruktūra. Retai klausiame, ar mūsų maisto sistema, kaimai ir visuomenės sveikata taip pat yra valstybės saugumo dalis.
Geopolitiniai sukrėtimai, karas Ukrainoje, pandemijos patirtis, energetikos krizės ir tiekimo grandinių sutrikimai priminė paprastą, bet dažnai pamirštamą tiesą: valstybės stiprybė priklauso ne tik nuo to, kaip ji pasirengusi atremti išorines grėsmes. Ji priklauso ir nuo to, kiek gyvybingas yra jos vidinis pagrindas – žmonės, bendruomenės, ekonomika, gamtiniai ištekliai ir gebėjimas pasirūpinti savo gyventojais.
Kartais sudėtingiausios problemos kyla ne todėl, kad nežinome, ką reikia daryti, bet todėl, kad matome tik vieną didelės sistemos dalį. Šiuolaikinis pasaulis mus išmokė specializuotis. Turime vis daugiau ekspertų, institucijų ir sričių, kuriose siekiame aukščiausio efektyvumo. Tačiau kartu atsiranda ir pavojus – pradėti vertinti atskirus procesus taip, tarsi jie egzistuotų nepriklausomai vienas nuo kito. Tačiau gyvos sistemos taip neveikia.
Žmogaus organizmas yra viena sudėtingiausių mums žinomų sistemų. Jo sveikatą lemia ne vieno organo būklė, bet milijonai tarpusavyje susijusių procesų. Šiuolaikinė medicina pasiekė milžiniškų laimėjimų gydydama konkrečias ligas ir organų sutrikimus, tačiau vis dažniau pripažįstama, kad ilgalaikė sveikata priklauso ne tik nuo atskirų ligų gydymo, bet ir nuo viso žmogaus gyvenimo būdo, aplinkos bei prevencijos.
Galbūt panašų principą turėtume taikyti ir valstybės valdyme. Ar galima sukurti atsparią valstybę, jeigu kiekvieną problemą sprendžiame atskirai? Ar galima stiprinti visuomenės sveikatą, jeigu maisto sistemą vertiname tik pagal pagamintos produkcijos kiekį? Ar galima išsaugoti kaimą, jeigu į jį žvelgiame tik kaip į žemės ūkio gamybos vietą? Šie klausimai nėra vien teoriniai. Jie susiję su tuo, kokią valstybę kursime ateityje.
Atsparumas – daugiau nei strateginis dokumentas
Kai prieš daugiau kaip dešimtmetį vykdydami tarptautinius mokslinius projektus Žemės ūkio akademijoje pradėjome tyrinėti atsparumo (resilience) reiškinį Lietuvos žemės ūkyje, jo esmė originalo kalba mums buvo gana aiški. Tačiau ieškodami tinkamo lietuviško atitikmens gana ilgai diskutavome su kolegomis. Tiesioginis vertimas neatskleidė viso šios sąvokos turinio, nes resilience reiškia ne tik gebėjimą atsilaikyti prieš išorinius sukrėtimus, bet ir gebėjimą prisitaikyti, atsinaujinti bei išlaikyti pagrindines sistemos funkcijas besikeičiančiomis sąlygomis. Galiausiai pasirinkome terminą „atsparumas“.
Tačiau laikui bėgant tapo vis aiškiau, kad ši sąvoka yra gerokai platesnė nei paprastas gebėjimas „atlaikyti smūgį“. Gyva sistema nėra stipri vien todėl, kad ji nesugriūva krizės metu. Ji yra stipri tada, kai geba mokytis iš pokyčių, prisitaikyti ir išsaugoti savo gyvybingumą. Pastaraisiais metais žodis „atsparumas“ tapo vienu dažniausiai vartojamų viešojoje erdvėje. Ir tai suprantama. Geopolitinė įtampa, karas Ukrainoje, energetikos krizės, klimato pokyčiai ir tiekimo grandinių sutrikimai parodė, kad valstybės saugumas negali būti suprantamas vien kaip karinis pajėgumas.
Atspari valstybė turi gebėti išlaikyti savo gyvybingumą įvairių sukrėtimų metu. Todėl labai svarbu, kad žemės ir maisto sektorius vis dažniau suvokiamas kaip strateginė valstybės dalis. Maistas nėra tik ekonominė prekė ar rinkos produktas. Tai žmogaus sveikatos, visuomenės stabilumo ir valstybės savarankiškumo pagrindas. Tačiau čia slypi vienas svarbiausių paradoksų. Mes dažnai kalbame apie atsparumą, tačiau kartais bandome jį sukurti tais pačiais metodais, kuriais valdome technines sistemas – rengdami strategijas, nustatydami rodiklius ir vertindami trumpalaikius rezultatus.
Tačiau gyvos sistemos neveikia vien pagal administracinius kriterijus. Atsparumas nėra tik dokumentuose aprašytas tikslas ar rodiklis, kurį galima pasiekti ir pažymėti kaip įvykdytą užduotį. Tai gyvos sistemos savybė. Ji atsiranda tada, kai sistemoje išsaugomi ir stiprinami esminiai ryšiai – tarp žmogaus ir aplinkos, tarp gamybos ir gamtos, tarp ekonomikos ir visuomenės, tarp šiandienos sprendimų ir ateities kartų.
Valstybė nėra ministerijų suma
Viena didžiausių šiuolaikinio viešojo valdymo problemų yra polinkis sudėtingas sistemas suskaidyti į atskiras dalis ir kiekvieną jų vertinti tarsi savarankišką sritį. Žemės ūkis turi savo tikslus. Sveikatos apsauga – savo. Švietimas – savo. Regionų politika – savo. Aplinkosauga – savo. Kiekviena institucija gali nuoširdžiai ir profesionaliai siekti jai nustatytų tikslų. Tačiau atskirų institucijų sėkmė dar nereiškia visos valstybės sėkmės. Galime turėti produktyvų žemės ūkį, tačiau silpnėjančius regionus. Galime turėti pigesnį maistą, tačiau augančias visuomenės sveikatos problemas. Galime sutaupyti uždarydami kaimo infrastruktūros objektus, tačiau ilgainiui prarasti žmones ir bendruomenes.
Dar prieš daugiau kaip du tūkstančius metų Aristotelis pastebėjo, kad visuma yra daugiau negu jos dalių suma. Šiandien ši mintis skamba ne mažiau aktualiai. Valstybė nėra ministerijų, institucijų ar programų rinkinys. Ji yra gyva sistema, kurioje ekonomika, aplinka, žmogaus gerovė, kultūra ir saugumas yra glaudžiai susiję. Užburti ratai dažniausiai atsiranda ne todėl, kad priimami blogi sprendimai. Jie atsiranda todėl, kad geri sprendimai vertinami per siaurą vienos srities perspektyvą, pamirštant visumą.
Trumpalaikio efektyvumo paradoksas
Viena didžiausių šiuolaikinio valdymo pagundų yra trumpalaikis efektyvumas. Gebėjimas taupyti, optimizuoti ir pasiekti daugiau naudojant mažiau išteklių yra svarbi pažangos sąlyga. Tačiau problema prasideda tada, kai trumpalaikis rezultatas tampa vieninteliu sėkmės matu. Tai, kas šiandien atrodo ekonomiškai efektyvu, rytoj gali tapti visuomenės silpnumo priežastimi. Gyvos sistemos skiriasi nuo mechanizmų tuo, kad jose kiekviena dalis palaiko visumos pusiausvyrą.
Kaimo mokyklos uždarymas gali atrodyti kaip racionalus finansinis sprendimas. Tačiau po kelerių metų gali paaiškėti, kad praradome ne tik pastatą ar darbo vietas. Praradome jaunų šeimų galimybę likti regione. Praradome bendruomenės gyvybingumą. Praradome vieną iš valstybės atsparumo grandžių.
Panašus paradoksas pastebimas ir žemės ūkyje. Produktyvesnis ūkininkavimas yra svarbus pažangos rezultatas. Tačiau jeigu kartu mažėja dirvožemio gyvybingumas, biologinė įvairovė ir natūralūs atsparumo mechanizmai, sistema ilgainiui gali tapti trapesnė. Ji pagamina daugiau, tačiau tampa labiau priklausoma nuo išorinių išteklių. Gamtoje atsparumo šaltinis dažnai yra įvairovė. Tas pats principas galioja ir visuomenėje.
Dirvožemis, maistas ir žmogaus sveikata – viena grandinė
Per beveik keturis dešimtmečius dirbdamas žemės ūkio srityje ne kartą įsitikinau, kad didžiausi pokyčiai prasideda ne nuo dokumentų, o nuo žmonių ir jų santykio su žeme. Galbūt todėl kalbėdami apie žemės ūkio atsparumą pirmiausia turime kalbėti ne apie technologijas ar gamybos rodiklius, o apie gyvą dirvožemį, žmogų ir jų tarpusavio ryšį.
Tikrasis žemės ūkio atsparumas prasideda ne nuo technikos, technologijų ar subsidijų. Jis prasideda nuo dirvožemio. Dirvožemis nėra tik fizinė terpė, į kurią įsėjame sėklą ir iš kurios tikimės derliaus. Tai viena sudėtingiausių gyvų sistemų planetoje. Jame vyksta milijonai biologinių procesų, kuriuos palaiko mikroorganizmai, grybai, organinė medžiaga ir daugybė tarpusavio ryšių. Nuo dirvožemio sveikatos priklauso ne tik augalų produktyvumas. Nuo jos priklauso augalų gebėjimas atlaikyti klimato svyravimus, ligas ir kitus aplinkos iššūkius. Todėl gyvas dirvožemis yra ne tik žemės ūkio išteklius. Jis yra valstybės atsparumo kapitalas.
Iš sveikos žemės išaugęs augalas tampa ne tik žaliava rinkai. Jis tampa maisto pagrindu. O maistas tampa žmogaus sveikatos pagrindu. Būtent todėl tarp žemės ūkio politikos, maisto sistemos ir visuomenės sveikatos negali būti aiškios ribos. Tai viena nenutrūkstama grandinė, kurioje kiekvienas etapas daro įtaką kitam. Jeigu silpnėja dirvožemis, ilgainiui silpnėja ir visa maisto sistema. Jeigu maisto sistema orientuojama tik į kuo didesnį kiekį ir kuo mažesnę kainą, atsiranda rizika, kad visuomenė turės daugiau maisto, tačiau ne visada gaus daugiau sveikatai vertingo maisto. Tai vienas didžiausių šiuolaikinės maisto sistemos paradoksų.
Žemės ūkis istorijoje visada buvo skirtas ne tik pamaitinti žmones, bet ir palaikyti jų gyvybingumą. Tačiau modernioje ekonomikoje maistas vis dažniau vertinamas pirmiausia kaip prekė – pagal kainą, kiekius ir konkurencingumą. Tokiu būdu kartais pamirštame, kad maisto vertė negali būti matuojama vien jo rinkos kaina.
Šią problemą vis dažniau kelia ir kitos valstybės. Jungtinėje Karalystėje atliktos parlamentinės analizės ir diskusijos dėl nutukimo bei itin perdirbto maisto problemos parodė platesnį požiūrį į maisto politiką. Svarbu tai, kad diskusija neapsiribojo vartotojų pasirinkimų kritika. Buvo keliamas platesnis klausimas: kokią maisto aplinką sukuria pati valstybė ir kokius pasirinkimus ji padaro lengviausius visuomenei? Tai labai svarbi pamoka.
Žmogaus pasirinkimai niekada nevyksta vakuume. Juos formuoja ekonominė aplinka, rinkos struktūra, švietimas, prieinamumas ir valstybės politika. Todėl maisto politika neturėtų baigtis ties žemės ūkio produkcijos kiekiu, eksporto rodikliais ar maisto kainomis. Ji turi apimti visą grandinę: nuo dirvožemio gyvybingumo iki augalo kokybės, nuo maisto vertės iki žmogaus sveikatos, nuo sveikos visuomenės iki atsparios valstybės.
Gyvas kaimas – valstybės atsparumo pamatas
Kaimas dažnai vis dar suvokiamas pirmiausia kaip vieta, kur gaminamas maistas. Tačiau toks požiūris yra per siauras. Kaimas nėra tik žemės ūkio gamybos teritorija. Tai erdvė, kurioje kuriamas žmogaus ryšys su žeme, perduodama patirtis tarp kartų, saugomas kraštovaizdis, puoselėjamos vietos tradicijos ir kuriamos bendruomenės. Būtent šie nematomi ryšiai dažnai sudaro tikrąjį valstybės atsparumo pagrindą.
Gyvas kaimas nėra praeities simbolis ar atsilikimo ženklas. Priešingai – modernus kaimas gali būti inovacijų, tvarios gamybos, vietos verslumo ir bendruomeninės ekonomikos erdvė. Tačiau tam būtina viena sąlyga – jame turi būti žmonių. Kai jauna šeima renkasi gyvenamąją vietą, ji renkasi ne tik namą ar darbo galimybę. Ji renkasi mokyklą vaikams, sveikatos paslaugų prieinamumą, susisiekimą, kultūrinį gyvenimą, bendruomenę ir galimybę jaustis savo krašto dalimi. Todėl regionų politika nėra vien ekonomikos ar socialinės paramos klausimas. Tai ir valstybės atsparumo klausimas.
Kartais kalbėdami apie nacionalinį saugumą daugiausia dėmesio skiriame fizinei infrastruktūrai, technologijoms ar gynybos pajėgumams. Tačiau valstybės stiprybę lemia ne tik pastatai, sistemos ar įranga. Ją lemia žmonės, kurie tose teritorijose gyvena, dirba ir jaučia atsakomybę už savo kraštą. Jeigu regionai tuštėja, silpnėja ne tik vietos ekonomika. Silpnėja bendruomenės. Silpnėja socialiniai ryšiai. Silpnėja žmonių pasitikėjimas valstybe. Ilgainiui silpnėja visas valstybės audinys. Todėl investicija į gyvą kaimą nėra vien žemės ūkio ar regioninės politikos priemonė. Tai investicija į valstybės gebėjimą išlikti stipriai ir savarankiškai įvairių sukrėtimų metu.
Ko galime pasimokyti iš Suomijos?
Lietuvoje dažnai ieškome gerųjų pavyzdžių kitose šalyse. Ir tai yra natūralu. Valstybės visada mokėsi viena iš kitos – perimdamos idėjas, patirtį ir sprendimus. Tačiau svarbu suprasti vieną dalyką: sėkmingas kitos šalies modelis nėra paruošta instrukcija, kurią galima tiesiog nukopijuoti. Jis gali būti tik įkvėpimo šaltinis.
Suomija dažnai minima kaip valstybė, nuosekliai kurianti visuomenės atsparumą. Jos patirtis ypač įdomi todėl, kad atsparumas ten suprantamas ne kaip atskira priemonė vienai krizei valdyti. Tai platesnis valstybės gebėjimas išlaikyti savo gyvybingumą. Suomijos pamoka nėra konkretūs sprendimai, kuriuos turėtume mechaniškai perkelti į Lietuvą. Svarbiausia pamoka – požiūris. Atsparumas suvokiamas kaip visos visuomenės reikalas. Jį kuria ne vien kariuomenė, ne vien ekonomika ir ne vien atskiros institucijos. Jį kuria švietimas, bendruomenės, pasitikėjimas valstybe, vietos iniciatyvos, ekonominis savarankiškumas ir gebėjimas veikti kartu. Tai labai svarbi pamoka ir Lietuvai.
Tačiau Lietuvai nereikia tapti Suomija. Mums nereikia vytis kitų valstybių taip, tarsi egzistuotų vienas idealus valstybės modelis. Kaip nėra dviejų vienodų žmonių, taip nėra ir dviejų vienodų valstybių. Kiekviena šalis turi savo istoriją, kultūrą, geografiją, gamtines sąlygas ir visuomenę. Todėl tikrasis kelias į atsparumą nėra kitų kopijavimas. Tikrasis kelias – suprasti savo stiprybes, pripažinti savo silpnybes ir kurti sprendimus, kurie atitinka mūsų visuomenę. Stiprios valstybės nėra tos, kurios geriausiai atkartoja kitus. Stiprios valstybės yra tos, kurios geriausiai supranta save.
Kur prasideda valstybės atsparumas?
Galbūt šiandien svarbiausias klausimas nėra, kokią dar vieną strategiją ar programą turime sukurti. Galbūt pirmiausia turime iš naujo išmokti matyti valstybę kaip gyvą visumą. Suprasti, kad investicija į dirvožemį yra investicija į žmogaus sveikatą ir ateities kartų gerovę. Kad investicija į kaimo mokyklą yra investicija ne tik į švietimą, bet ir į bendruomenės bei valstybės saugumą. Kad investicija į vietinį maistą yra investicija į valstybės savarankiškumą.
Išeiti iš užburto rato reiškia nustoti spręsti problemas atskirai ir pradėti stiprinti tai, kas jungia žmogų, žemę, bendruomenę ir valstybę. Atsparumas kuriamas ne vien strategijose ar dokumentuose. Jis kuriamas kasdieniais sprendimais – kaip dirbame žemę, kaip rūpinamės žmogumi, kaip kuriame bendruomenes ir kokią ateitį paliekame po savęs. Kaip žmogaus sveikata neprasideda ligoninėje, taip valstybės atsparumas neprasideda krizės metu. Jis kuriamas šiandien – kiekvienu sprendimu, kuriuo stipriname tai, kas gyva.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
