Antausis, gėda, pažeminimas, bankrotas, katastrofa – tokiomis negailestingomis antraštėmis Vokietijos žiniasklaida praneša apie šalies patirtą nesėkmę Jungtinėse Tautose. Vokietijai trečiadienį pirmą kartą nepavyko užsitikrinti vietos JT Saugumo Taryboje. Keliamas klausimas, kas tai nulėmė. Atsakymai dažnai nemalonūs dabartinei valdžiai. Ne tik užsienio reikalų ministrui Johannui Wadephului, bet ir užsienio reikalų kancleriu tituluojamam Friedrichui Merzui.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Vokietija pirmą kartą istorijoje nepateko į JT Saugumo Tarybą.
- Kancleris Merzas kritikuojamas dėl arogancijos ir nedalyvavimo svarbiuose JT renginiuose.
- Nesėkmės priežastimi laikomi dvejopi standartai vertinant tarptautinę teisę ir besąlygiška parama Izraeliui.
- Globalieji Pietūs parodė, kad vis mažiau priklauso nuo Vakarų.
- Analitikai reikalauja permąstyti užsienio politiką.
Už didžiausią ES šalį ir trečią pagal dydį pasaulio ekonomiką – Vokietiją – trečiadienį slaptai balsavo vos 104 šalys narės, tad ji liko už JT Saugumo Tarybos borto 2027–2028 m. Tuo tarpu mažosios Europos valstybės Portugalija ir Austrija švenčia pergalę ir patenka į Tarybą kaip nenuolatinės narės. Palyginkime: Portugalija surinko 134 balsus, Austrija – 131. Norint dvejiems metams patekti į šį išrinktųjų ratą, būtina gauti bent dviejų trečdalių – 127 valstybių – palaikymą. Slaptame balsavime gali dalyvauti 193 pasaulinės organizacijos narės. Nuo susivienijimo Vokietija kas aštuonerius metus siekia patekti į JT Saugumo Tarybą nenuolatinės narės statusu – iki šiol visus šešis kartus jai tai pavyko. Paskutinį kartą – 2019–2020 m. JT Saugumo Tarybą iš viso sudaro 15 narių, penkios iš jų yra nuolatinės – JAV, Kinija, Rusija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė.
Kas ir kiek kaltas?
Trečiadienį džiūgaujant Austrijos ir Portugalijos delegacijoms Vokietijos atstovai sėdėjo akmeniniais veidais ir santūriai plojo. Užsienio reikalų ministras krikščionis demokratas J. Wadephulas (CDU) vėliau turėjo pasiaiškinti prieš televizijos kameras. Jo reakcija buvo ir gynybinė. „Rezultatas yra tikras nusivylimas, ir tai yra skaudus pralaimėjimas“, – sakė jis ir pridūrė matąs išorinių veiksnių. Pasak jo, Vokietija galimai baudžiama už griežtą poziciją Rusijos atžvilgiu, aiškią pagalbą Ukrainai ir ištikimą paramą Izraeliui. Politikas taip pat pridūrė, kad Austrija ir Portugalija anksčiau buvo pradėjusios konkurencinę kovą dėl vietos JT Saugumo Taryboje. „Estafetėje aš, galima sakyti, būčiau buvęs paskutinis bėgikas, ir šiandien aiškiai matome, kad to jau nebebuvo galima ištaisyti“, – žurnalistams sakė jis ir tarsi perkėlė atsakomybę ankstesniems ministrams, tarp jų ir šiuo metu JT generalinei asamblėjai pirmininkaujančiai žaliajai politikei Annalenai Baerbock.
Savaitraščio „Spiegel“ tai neįtikino: „Tai tiesiog frazė, kurią sakome, norėdami šiek tiek save paguosti.“ Kitas įtakingas savaitraštis „Zeit“ komentuoja: „Ir nors užsienio reikalų ministras asmeniškai sau neturi priekaištų, artimiausiomis dienomis greičiausiai kils diskusijų dėl jo personalijos.“ Pats J. Wadephulas trauktis nežada, bet sako suprantąs, kad šis pralaimėjimas jo pozicijų nesustiprina.
Kairiųjų pažiūrų dienraštis „taz“ gelia kancleriui ir akcentuoja pralaimėjimą mažajai kaimynei Austrijai: „Trečioji pagal galingumą pasaulio ekonomika turėjo pripažinti 29-osios pranašumą. Oi... Kancleriui Friedrichui Merzui, kuris užtikrintai skelbė apie naują Vokietijos lyderystę pasaulyje, tai turėjo pasirodyti kaip pražanga baudos aikštelėje. Galima pasakyti, kad Vokietija pati kalta. Būtent arabų ir Afrikos valstybės iš anksto ne be pagrindo kritikavo Vokietijos dvejopus standartus Artimųjų Rytų atžvilgiu ir Izraelio kariuomenės žmogaus teisių pažeidimus Gazos Ruože. Ir tuščias neryžtingas frazes, pavyzdžiui, kad situacija esanti sudėtinga, kai JAV metų pradžioje pagrobė Venesuelos prezidentą Nicolą Maduro.“
Žiniasklaidos redakciniuose straipsniuose vis pasikartoja priekaištas F. Merzui per mažai parodžius savo veidą kovojant dėl vietos šioje taryboje, esą klaida buvo nevykti į Generalinės asamblėjos posėdį. Apskritai Vokietija elgėsi per arogantiškai, kurį laiką atrodė, tarsi savaime suprantamai jai priklauso vieta šioje šalių draugijoje. F. Merzo nebuvimas svarbiuose JT renginiuose buvo suprastas kaip nepagarbos signalas ir tarptautiniu lygiu neliko nepastebėtas.
Kancleris pats trečiadienį taip pat sureagavo: „Užduotys, kurios mums keliamos Jungtinėse Tautose, nesikeičia dėl šio rezultato. Vokietija išlieka patikimu daugiašalės sistemos ramsčiu.“
Gilesnė savikritika? Kol kas tokios nesimatė. Daugeliui analitikų kaip tik ši reakcija buvo simptomiška tikrajai problemai: federalinė vyriausybė nesuvokia arba nenori suvokti padėties rimtumo.
Koją pakišo tarptautinė teisė ir Izraelis?
Apie Vokietijos pažeminimą tarptautinėje arenoje diskutuojama plačiai. Radikalios dešiniosios partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) pirmininkė Alice Weidel tiesiog gėdino socialinėje platformoje X: „Gėda seka gėdą: Merzas norėjo sugrąžinti mūsų šalį kanclerystės pradžioje „atgal į tarptautinę areną“, o Vokietija dabar lieka be vietos JT Saugumo Taryboje.“
Kai kurie politikai mėgino plauti kanclerio mundurą. Štai Vokietijos atstovas Europos Parlamente iš broliškosios partijos CSU Markas Weberis visuomeninio transliuotojo ARD politinių diskusijų laidoje „Maischberger“ sakė, kad tai nėra F. Merzo kaltė, atsakomybė krenta ir ant ankstesnių Vyriausybių. Pasak jo, reikia pripažinti, Vokietija tam tikrais klausimais, pavyzdžiui, palaikydama Izraelį, susirado daugiau priešų nei draugų. Konservatoriai vykstančio Gazos karo metu nuolat kartoja, kad Vokietija dėl savo sudėtingos istorinės praeities ir prieš žydus įvykdytų nusikaltimų turi ypatingą atsakomybę ir įsipareigojimų.
Laidoje dalyvavęs opozicinės kairiosios partijos „Linke“ pirmininkas Janas van Akenas prikišo Vokietijos neprincipingumą dėl tarptautinės teisės: „Taip, taip atsitinka, kai pažeidžiama tarptautinė teisė.“ Jis turėjo omenyje Vokietijos poziciją dėl JAV konflikto su Venesuela ir JAV ir Izraelio pradėtą karą prieš Iraną.
Panašių priekaištų išsakė ir koalicijos partneriai socialdemokratai. Siemtje Möller, SPD frakcijos pirmininko pavaduotoja, „Funke Mediengruppe“ leidiniams sakė, kad ši nesėkmė turi būti pamoka: „Mūsų, kaip patikimo parnerio, indėlis į pasaulinį stabilumą turi būti dar aiškesnis ir grįstas tarptautine tvarka ir tarptautine teise. Man tai reiškia ir tai, kad federalinė vyriausybė privalo įvardyti tarptautinės teisės pažeidimus kaip tokius, nepriklausomai nuo to, kas tai ginčija.“
Naujienų agentūra AFP cituoja ir žaliųjų partijos „Grüne“ gynybos ekspertę Agnieszką Brugger, kuri permeta atsakomybę F. Merzo Vyriausybei, kuri tarptautiniu mastu nepakankamai stengėsi dėl klimato apsaugos, sumažino finansavimą vystomojo bendradarbiavimo srityse.
Neapgintos vertybės ir arogancija
Vokietijos žiniasklaidoje mirga analizės ir komentarai, kurie iš esmės perima ir politikų išsakytus priekaištus. Redakcinių vedamųjų išvados yra dažnai negailestingos ir dažnai panašios. Beveik vienbalsiai konstatuojama: vokiečių kandidatūra buvo blogai paruošta. Diplomatinė kampanija prasidėjo per vėlai, derinimas su kitomis valstybėmis – Europoje ir ypač globaliuosiuose Pietuose – buvo nepakankamai intensyvus. Kas pretenduoja į vieną iš labiausiai trokštamų vietų tarptautinėje diplomatijoje, negali imtis telefono ragelio tik paskutinę akimirką. Greta to priekaištaujama dėl arogancijos: Vokietija per daug pasikliovė savo kaip vienos didžiausių JT įnašų mokėtojos ir įtakingos valstybės svoriu. Kurį laiką susidarė įspūdis, kad vieta JT Saugumo Taryboje jai priklauso kaip savaime suprantamas dalykas.
Dažniausias ir sunkiausias priekaištas susijęs su pačia užsienio politika: apžvalgininkai teigia, kad Vokietijos besąlygiška parama Izraeliui ir Ukrainai atsisuko prieš ją. Dažnai girdimas priekaištas, kad Vokietija reikalauja laikytis tarptautinės teisės normų ne iš principo, o selektyviai. Šią melodiją, žinoma, išnaudojo ir Rusija, akivaizdu, kad ji dirbo Vokietijos nenaudai. Nesugebėjimas aiškiai ir laiku kritikuoti JAV ir Izraelio veiksmų supykdė arba atstūmė kai kurias globaliųjų Pietų ir arabų pasaulio šalis. Išvada – kas tarptautinę teisę taiko selektyviai, praranda patikimumą ir balsus.
„Praėjusiais metais Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas ne kartą sugebėjo susilpninti Vokietijos įsipareigojimą laikytis tarptautinės teisės, siekdamas pateisinti sąjungininkės JAV karines operacijas. Tačiau būtent dabar, kai JAV prezidentas ignoruoja tarptautinę teisę ir visomis jėgomis bando primesti stipresniojo teisę, Vokietija turėtų stiprinti, o ne silpninti savo balsą. Nepakanka tik pasakyti, kad reikia ginti ir saugoti tarptautinę teisę, taisyklėmis pagrįstą tvarką ir Jungtinių Tautų idėją. Taip pat nepakanka prisidengti Vokietijos ypatinga atsakomybe Izraelio atžvilgiu, kai kalbama apie sudėtingą padėtį Artimuosiuose Rytuose. Kai pažeidžiama tarptautinė teisė, nesvarbu kur, ten Vokietija turi reikalauti atsakomybės“, – rašo „Zeit“.
Komentaruose taip pat rašoma, kad per pastaruosius metus juntamai sumažėjusi vokiečių vystymosi pagalba buvo suprasta kaip politinis signalas, kaip ženklas, kad Vokietija traukiasi iš savo pasaulinės atsakomybės. Daugeliui besivystančių ir augančios ekonomikos šalių, kurių balsai lemiami Generalinėje Asamblėjoje, tai buvo įspėjamasis signalas. Iš esmės kalbama ir apie fundamentalų geopolitinį poslinkį: globalieji Pietūs vis mažiau priklauso nuo Vakarų.
Savaitraštis „Spiegel“ rekomenduoja grįžti prie vertybėmis grįstos užsienio politikos: „Prieš metus J. Wadephulas sąmoningai nutraukė savo pirmtakės iš žaliųjų partijos A. Baerbock vertybėmis grindžiamą užsienio politiką. Šis CDU politikas prioritetą suteikė saugumo ir ekonomikos politikos interesams. Vokietijai tikriausiai būtų naudinga vėl šiek tiek rimčiau vertinti vertybes. Tik tada Vokietija turėtų vėl siekti patekti į aukščiausią JT organą.“
