Absoliutus JAV prioritetas – daugiau lėšų gynybai skirianti Europa. Bet toks plačiai skambantis teiginys – teisingas tik iš dalies.
Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos amerikiečių lyderiai skundėsi europiečiais. „Negalime toliau mokėti už Europos gynybą, kol NATO valstybės nemoka teisingos dalies ir mėgaujasi patogumais mūsų sąskaita. Buvome labai dosnūs Europai, tačiau atėjo laikas rūpintis savimi“, – septintojo dešimtmečio pradžioje sakė prezidentas Johnas Kennedy.
Po Šaltojo karo pabaigos tą patį – skirtingu stiliumi – kartojo Clintonas, Bushas, Obama, Trumpas ir Bidenas.
Kodėl amerikiečiai neišsireikalavo rezultato, jei tai taip svarbu? Matyt, todėl, kad nuoširdi kritika Europai balansavo su JAV pragmatiniais interesais. Jiems Europos pajėgumų stoka prieštaravo ne visada. Netgi atvirkščiai.
Pirma, JAV nebuvo entuziastingos Europos gynybos integracijos idėjų atžvilgiu. Valstybės sekretorė Madeleine Albright 1998 m. suformavo doktriną, žinomą kaip trys D“: būtina vengti dubliavimo su NATO, Aljanso silpninimo ir ne ES šalių diskriminavimo. Albright nebuvo prieš Europos stiprėjimą, bet faktiškai suformavo doktriną, kad Europos ambicijos nesikirstų su status quo, kuris atliepė JAV prioritetus.
Antra, tai glaudžiai susiję su gynybos pramone. SIPRI duomenimis, 2020–2024 m. JAV gamintojų produkcija sudarė 2/3 Europos įsigijimų (2015–2019 m. – 52 proc.). Atrodytų, didesni biudžetai naudingi JAV pramonei. Tačiau šiandien Europoje kaip niekada įtikinamai skamba tezė: Europos mokesčių mokėtojų finansuojami pirkimai turi vykti Europoje. Tai – nepatogi situacija šalims, kurios: a) akcentuoja transatlantinį ryšį; b) primena, kad dalis JAV ginkluotės neturi alternatyvų; c) primena, kad amerikiečiai pagamina ginklus greičiau.
Bet šie argumentai – net iš labiausiai pro-JAV valstybių – stumiami į šalį. Tą jaučiu visur, kur tenka lankytis. Prie to prisidėjo dar Joe Bideno administracija, ribodama JAV ginklų panaudojimo galimybes Ukrainai. Kilo klausimas, ar mes, turėdami JAV ginklus, negalime atsidurti panašioje situacijoje.
Trumpo aštri ir kartais priešiška retorika drastiškai sustiprino tendenciją. Prancūzų teiginiai apie pirmenybę Europos gynybos pramonei kadaise buvo įdomūs tik jiems patiems. Šiandien – aktualūs visiems. Ir tai amerikiečių gamintojams kelia rimtų klausimų.
Trečia, JAV saugumo garantijų nepakeičiamumas kuria politinę įtaką. Pavyzdžiui, misijoje Afganistane dalyvavo didžioji dalis NATO valstybių. Pagal žuvusiųjų skaičių santykyje su valstybės gyventojais JAV netektys rikiuojasi greta Danijos, Jungtinės Karalystės ir Estijos.
Be to, šiandien Vašingtonas akcentuoja priešpriešą su Kinija. Didelė dalis Europos valstybių remia JAV iniciatyvas – pavyzdžiui, prieš kelerius metus riboti Kinijos „Huawei“ kompanijos patrauklų siūlymą diegti 5G ryšį dėl nacionalinio saugumo priežasčių. Tai daroma, net jei kertasi su siaurais pragmatiniais europiečių interesais, nes amerikiečiai turi svertų priminti savo prioritetus. Ilgainiui, jei Europa išliks esamame kelyje, pusiausvyra keisis.
Europai post-1990 situacija buvo komfortabili. JAV strateginiai interesai sudarė prielaidas taupyti gynybos išlaidų sąskaita, gaunant JAV saugumo garantijas – ir susitaikant su didele Vašingtono įtaka Europos politikai. Tai privedė prie apsileidimo – Europos šalys išleisdavo tiek mažai, kad kariuomenės ne tik neaugo, bet ir silpo. JAV nebūtų prieštaravusios didesniems Europos gynybos biudžetams, ypač iki tam tikro lygio.
Visgi akcentavimo, kad gynybos išlaidos yra visa paaiškinantis esamų transatlantinių santykių veiksnys – nepakanka.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
