Susitarimo nėra: Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir Jungtinių Valstijų viceprezidentas JD Vance`as dėl retųjų žemės metalų bei kitų išteklių rankomis Miunchene nesukirto. Anot Ukrainos vadovo, ant stalo iki šiol gulę pasiūlymai „neatitiko suverenios Ukrainos interesų“.
Lūkesčiai, kad tai gali tapti gija, jungsiančia Kyjivą ir Vašingtoną, išlieka, bet prireiks laiko ir kūrybingumo norint paversti praktiškai apčiuopiamu mechanizmu.
Užkulisiuose svarstoma, kad JAV mainais nepasiūlė nieko ir traktavo tai kaip savotišką kompensaciją už jau suteiktą pagalbą. Ją prezidentas Donaldas Trumpas reguliariai pristato kaip viršijančią 300 mlrd. dolerių – ir neslepia noro bent dalį atgauti. Įvertinti tikrąjį paramos dydį nėra lengva, bet Kylio institutas, remdamasis oficialiais duomenimis, skaičiuoja bene triskart mažesnę jos vertę. Be to, didžioji dalis lėšų nebuvo perduota Ukrainai, o panaudota Jungtinėse Valstijose, įgyvendinant pramonės užsakymus.
Tad Kyjivas tebeieško būdų Trumpo administracijai parodyti galimą bendradarbiavimo naudą. Visgi naujoji Vašingtono politinė valdžia rodo didesnį interesą megzti ryšį su Kremliumi. To iliustracija – planuojamas Jungtinių Valstijų ir Rusijos derybinių grupių susitikimas Saudo Arabijoje. Nors akivaizdu, kad bus diskutuojama apie Ukrainą, nei pačių ukrainiečių, nei europiečių ten nebus.
Tokie signalai nedžiugina nei Kyjivo, nei Europos valstybių. Su Joe Bideno administracija pokalbiai taip pat nebuvo lengvi, tačiau labiau nuspėjami. Be to, egzistavo principas, kad Ukrainos ateities svarstyme privalo dalyvauti Ukrainos atstovai. Valstybės sekretorius Marco Rubio žada jį išlaikyti, bet nuogąstavimų nestinga.
Visgi Miunchene sutikti ukrainiečiai nebuvo praradę vilties. Nors bendra atmosfera nedžiugina, praktinės politikos sprendimų dar nėra. Kitaip tariant, nėra iki galo aišku, ką Trumpas ketina padėti ant stalo, kur jo „raudonosios linijos“, kiek ir kur ketinama nusileisti agresoriaus reikalavimams. Turime informacijos tik apie diskusijų formą, bet ne turinį.
Pirmosios kadencijos pokalbių su Šiaurės Korėja patirtis rodo, kad JAV prezidentas gali negailėti pagyrų diktatoriui, sėdinčiam kitoje stalo pusėje. O taip pat staigiai pakilti nuo stalo ir konstatuoti, kad dėl nieko susitarti nepavyko.
Bet kuriuo atveju esami procesai negali būti vadinami šaltu dušu Europai. Apie tai, kad Senasis žemynas turi pagaliau imtis didesnės atsakomybės, kalbame jau ne vieną dešimtmetį. Galbūt esama situacija taps tuo lemiamu postūmiu imtis praktinių veiksmų. Tą vertėtų daryti jau šiandien Paryžiuje vyksiančiame Europos lyderių susitikime.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
