Žodį „gopnikas“ tarptautinį padarė emigravęs rusų rašytojas Viktoras Jerofejevas. Jis 2023 metais vokiečių kalba išleido grožinę fantaziją „Der Grose Gopnik“, kur didžiuoju gopniku vaizduojamas V. Putinas ir jo įsivaizduojama visata.
Rusų kalba ši knyga pasirodė vėliau – 2024-aisiais – taip pat Vokietijoje. Vizualiai gopnikas yra tik išoriškai panašus į dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje paplitusį „gezo“ fenomeną: kartais jie rengėsi ir elgėsi panašiai. Gezas buvo vaizduojamas taip: miesto užkampyje atsitūpęs gatvinis, apsirengęs padėvėtais „Adidas“ treningais, spjaudantis saulėgrąžas, čia pat geriantis alų ar pigų vynelį, rūkantis ir agresyviai priekabiaujantis prie praeivių. Tačiau gopnikas yra truputį daugiau: jis jau pažymėtas kalėjimo kultūros ar bent jos įtakos, yra gatvinis banditėlis, kurį pats Putinas siejo su rusiška „špana“ – gatvės gauja. Jis pats joms iki tapimo KGB`istu priklausė.
Tačiau didžiajam gopnikui keliamas ypatingas reikalavimas: visados būti nugalėtoju. Tik taip gopnikas gali būti gopniku KGB`istu ir gopniku prezidentu, pagaliau gopniku diktatoriumi, norinčiu užimti pusę pasaulio. Jis privalo iš visų viską, ko tik užsigeidžia, atimti, o nemėgstamus žmones ar tautas sunaikinti arba nustumti, parodyti jiems jų vietą ir versti save gerbti. Didysis gopnikas neturi kelio atgal, antraip jis praras savo reikšmę ir virs banalia nuorūka ir, baisiausia, visi sužinos, kad jis yra tik nuorūka.
Pasitraukti, išsigąsti – vadinasi nebebūti didžiuoju. Iracionalus troškimas visur laimėti virto paranoja, pergalės velniava (pobedobesije). Jis neturi moralės, gali meluoti ir apgaudinėti visus, išskyrus savo bratvos – banditėlių brolijos – narius. Didysis gopnikas yra „bachūras“ (pacan). Bet net savo bratvos – kooperatyvo „Ežeras“ viduje – jis nejaučia niekam empatijos, nes bet kokia simpatija yra silpnumas, o jis sau to negali leisti. Putinas siekia kiekvienoje sferoje išaukštinti agresyvų pasaulio dėliojimą pagal save ir tai vadina pergale, o ne kokias tai teritorijas ar pinigus. Todėl galima miestus sugriauti iki pamatų, ne miestas svarbu, o jo pergalės ženklas. Dar mažiau svarbūs yra kiti žmonės. Putino elgesio maksima, kurią jis viešai kartoja, „jei matai, kad kas nors ruošiasi tave atakuoti, turi smogti pirmas“ ir laimėti.
Ar kas nors ruošiasi pulti jį, gopnikas sprendžia pats. Jei jam nepatinka tavo žvilgsnis ar drabužiai, ar net plaukų spalva, jis turi smogti pirmas. Jo manymu, kalta yra auka, nes ji neva norėjo jį užpulti. Todėl jis sako, kad „jie mus užpuolė“. Ilgainiui didysis gopnikas kuria apie save gopnikų visatą, kur visi – ir Rusijos Dūma, ir ministrai, ir oligarchai, ir minios piliečių – ima elgtis ir galvoti kaip gopnikai arba, kaip juos vadina ukrainiečiai, kaip orkai. Kai taip atsitinka, su šia banditėlių valstybe nebegalima susikalbėti civilizuoto pasaulio kalba. O išsilavinę ir kultūringi rusai nori nenori verčiami tapti tais gopnikais, kuriais jie nuo vaikystės baisėjosi.
Belieka laukti gopnikų „kultūrinės revoliucijos“, pagal analogiją Kinijos (1968–1974) ar Irano (1980–1983) „kultūrinėms revoliucijoms“, kurių metų buvo sunaikinti tūkstančiai mokslininkų, menininkų ir milijonai laisvų piliečių. Putinas jau paskelbė gopnikų kultūrinės revoliucijos pradžią, reikalaudamas, kad karo prieš Ukrainą dalyvius pirmumo tvarka priimtų valdininkų mokyklos, kad jie užimtų svarbius valstybės postus, kad jie arba jų vaikai pirmumo tvarka būtų priimami į universitetus ir kad istorija būtų perrašyta pagal didžiojo gopniko viziją, o ją komentuotų visi mokiniai ir studentai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
