Tarptautiniam olimpiniam komitetui (IOC) tiesiant kelius Rusijos ir Baltarusijos sportininkams į olimpines žaidynes, o daug pasaulio valstybių piktinantis tokiais ketinimais, Vilniaus universiteto rektoriaus patarėjas ir apžvalgininkas Paulius Gritėnas sako, kad agresorių šalių atletų dalyvavimas olimpinėse žaidynėse paneigtų olimpinės chartijos principus. Anot jo, net ir kaip neutralūs Paryžiuje startuojantys rusai ir baltarusiai vis tiek atstovautų savo šalių sistemai, o tai tų valstybių propaganda išnaudotų saviems tikslams.
IOC tarptautinėms sporto šakų federacijoms iki šiol yra palikęs galioti rekomendacijas neįleisti rusų ir baltarusių į tarptautines varžybas, tačiau šių metų sausį pradėjo ieškoti kelių, kaip vis dėlto agresorių valstybių atletai galėtų patekti į Paryžių. IOC pažymi, kad jie žaidynėse galėtų varžytis tik kaip neutralūs atletai, be vėliavų ir himnų, tačiau jie vis dėlto ten būtų.
Ukrainos, Lenkijos, Baltijos šalių ir dar bent kelių Vakarų pasaulio valstybių politikai jau išreiškė griežtą pasipiktinimą tokiais sprendimais, tačiau politikai negali kištis į nacionalinių olimpinių komitetų veiklą ir drausti savo šalių sportininkams važiuoti į žaidynes.
LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė sakė nepritarianti boikotui, tačiau užtikrino, kad ji nepritaria ir rusų bei baltarusių dalyvavimui žaidynėse. Anot LTOK vadovės, olimpinė chartija draudžia išmesti rusus ir baltarusius iš olimpinių žaidynių vien dėl jų pilietybės. Sporto pasaulyje daug kur vis dar pabrėžiama sporto ir politikos skirtis – neva sportininkai nėra atsakingi už savo šalių politinių lyderių veiksmus, o olimpinės žaidynės turi būti aukščiau politikos ir vienyti sporto pasaulį.
IOC prezidentas Thomas Bachas, ne sykį kaltintas padlaižiavimu diktatūriniams režimams, yra didelis taikos siekimo per sportą ir nepolitiškų olimpinių žaidynių puoselėtojas, dažnai savo kalbose pažymintis sporto bendruomenės vienybę, draugystę ir panašius idealus.
Tačiau, anot P. Gritėno, toks IOC trumparegiškumas ir rusų bei baltarusių įsileidimas į Paryžiaus žaidynes, apsimetant, kad jie yra neutralūs, pažeistų tiek olimpinių žaidynių dvasią, tiek nusižengtų taip dažnai cituojamai olimpinei chartijai ir pagrindiniams jos principams.
„Reikia pabrėžti, kad labai klaidingai kalbama apie sporto neutralumą ir sporto bei politikos skirtį, kuri dažnai pabrėžiama, ir sakoma, kad mes negalime vieno ir kito painioti. Kalbant apie tą pačią olimpinę chartiją, joje užfiksuoti 7 pagrindiniai olimpizmo principai, vertybės, kurių turime laikytis. Tuos principus tokios šalys kaip Rusija pažeidžia. Sukelia karus ne, sakykime, kažkokiu teritoriniu pagrindu, o grynai siekdamos išnaikinti kitą tautą ar valstybę. Man atrodo, kad rusų ir baltarusių atletų dalyvavimas olimpinėse žaidynėse tiesiog paneigtų pačios olimpinės chartijos pagrindus, tuos 7 pagrindinius principus. Apskritai tai įvestų tokią įdomią praktiką, kad sportas yra vertybiškai neutralus. Man atrodo, kad vertybinis neutralumas iš esmės yra sinonimiškas vertybių atsisakymui. Manau, kad rusų ir baltarusių įsileidimas į olimpines žaidynes paneigtų pačią olimpiadų dvasią“, – kalbėjo P. Gritėnas.
IOC viešai skelbia, kad pagal olimpinę chartiją negalima uždrausti kurios nors šalies atletui varžytis žaidynėse vien dėl to, kad jis turi tos šalies pasą. Anot IOC, tai būtų griežtas olimpinės chartijos pažeidimas ir kartu neteisingas teisiškai. IOC nori, kad rusai ir baltarusiai galėtų varžytis Paryžiuje, tiesa, be vėliavos ir kitų valstybinių simbolių, būtų vadinami neutraliais atletais.
Užkulisiuose kalbama ir apie tam tikrą filtravimą, pagal kurį žaidynėse norintys dalyvauti rusai ar baltarusiai turėtų aiškiai pasakyti, kad nepalaiko karo Ukrainoje, kad yra prieš savo valstybių vykdomą politiką. P. Gritėno nuomone, tai irgi nebūtų teisinga, nes Rusijos ir Baltarusijos propaganda mokėtų pakreipti dalyvavimą sau naudinga linkme.
„Tada kyla klausimas, kam atstovautų tie žmonės. Jie vis tiek atstovautų valstybei. Mes žinome, koks Rusijoje ir Baltarusijoje yra santykis su sportu. Jau kelis dešimtmečius ten tęsiama sovietinė praktika, kad sportas yra politikos dalis, sportas turi įrodyti politinės sistemos pranašumą prieš kitas sistemas. Šiuo požiūriu atskirų atletų įsileidimas vien todėl, kad jie pasirašo kažkokius dokumentus, nepanaikintų to, kad tie atletai atstovauja tai valstybei, jie yra joje išugdyti, jie atstovauja tai sistemai. Man atrodo, kad tokie sportininkai galėtų atstovauti patys sau.
Esu įsitikinęs, kad pačioje Rusijoje ir Baltarusijoje tai būtų išnaudojama sakant, kad „štai mūsų atletai laimi, mes įrodome savo pranašumą, mes, nepaisant visos izoliacijos, vis dėlto dalyvaujame renginiuose, nieko čia blogo nenutiko, tik Vakarai piktinasi, mes be vėliavų, bet dalyvaujame“. Manau, kad principų laikymasis turėtų galioti ne tik simboline prasme, ne tik panaikinant simbolius, bet tiesiog pareiškiant, kad tų valstybių piliečiai atsakingi ir už savo sporto organizacijų veiklą ir nusižengimus, už savo valstybių nusižengimus būtent bendriems olimpizmo principams, kurie užfiksuoti olimpinėje chartijoje“, – teigė P. Gritėnas.
Anot pašnekovo, olimpinė chartija kalba ne tik apie teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse, bet ir apie pareigas, kurias turi vykdyti tiek kiekvienas olimpinių žaidynių dalyvis, tiek organizacijos ar valstybės, kurios tuos sportininkus į žaidynes deleguoja. Cituodamas olimpinėje chartijoje išdėstytus olimpizmo principus, P. Gritėnas mano, kad Rusija tuos principus aiškiai pažeidžia ir pareigų nesilaiko, todėl neturėtų gauti ir chartijoje įtvirtintų teisių.
„Nors olimpinėje chartijoje neleidžiama diskriminuoti dėl paso ar tautybės, toje pačioje chartijoje, šeštame punkte, yra parašyta: „Šioje olimpinėje chartijoje numatytos teisės ir pareigos užtikrinamos be jokios diskriminacijos.“ Tai reiškia, kad tiek teisė dalyvauti, tiek pareiga laikytis principų yra nurodyta. Kai yra tokie principai kaip „Olimpizmo tikslas – per sportą harmoningai ugdyti žmoniją, siekiant sukurti taikią visuomenę, besirūpinančią žmogaus orumo išsaugojimu.“ Aš nežinau, kuo Rusijos valstybė šiuo metu prisideda prie taikios visuomenės kūrimo ar rūpinimosi žmogaus orumo saugojimu. Arba tas pats punktas, kuris reikalauja „solidarumo, kilnaus elgesio, supratimo, savitarpio draugystės“ ir apskritai užtikrinti galimybes sportininkams ruoštis olimpinėms žaidynėms.
Tai, kas vyksta dabar Ukrainoje dėl Rusijos, tėra visos valstybės, jos struktūros žlugdymas. Nėra ką kalbėti apie sportininkų ruošimąsi, jeigu tenisininkams tenka imti ginklą į rankas ir kautis mūšio lauke. Reikia pabrėžti, kad olimpinė chartija užtikrina ne tik teisę nepriklausomai nuo tavo tautybės dalyvauti olimpinėse žaidynėse, bet ir pareigą įgyvendinti bendrus olimpizmo tikslus tam, kad galėtum būti deleguotas į olimpines žaidynes“, – sako apžvalgininkas ir VU rektoriaus patarėjas.
Atrodo, kad įvykdyti olimpinių žaidynių normatyvus rusams ir baltarusiams gali būti leista per Azijos žemyne organizuojamas tarptautines varžybas. Neseniai ir Afrikos nacionaliniai olimpiniai komitetai pareiškė, kad nemato kliūčių rusams ir baltarusiams dalyvauti žaidynėse. Tai, anot P. Gritėno, rodo ir IOC nesugebėjimą vienyti savo narių, šviesti Europos problemomis nesidominčių valstybių apie tai, kas vyksta Ukrainoje.
Taip pat skaitykite
„Man atrodo, jog vienas iš olimpizmo tikslų turėtų būti kalbėjimas toms valstybėms apie tai, kas vyksta. Kodėl Ukrainos sportininkai negali ruoštis olimpinėms žaidynėms. Tai, kad sprendimai daromi kažkokių politinių naratyvų fone, neprideda garbės ir pačiam IOC, kuris nesugeba suformuoti vieningos pozicijos, nesugeba pasakyti, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, nėra tiesiog kažkoks dviejų šalių, kurios nusprendė pakariauti, karas. Nėra kažkoks karas dėl teritorinių interesų, o iš esmės yra vykdomas vienos tautos genocidas ir tai daro kita stipresnė tauta, kuri bando vaizduoti pasauliui, jog tai normalus procesas ir jie gali būti tarptautinės erdvės dalimi“, – sako P. Gritėnas.
Nors pasaulyje nemažai kalbama apie galimą Paryžiaus žaidynių boikotą, jeigu jose dalyvaus rusai ir baltarusiai, tačiau aiškaus ir vienijančio boikotuoti žaidynes pasiryžusių šalių balso nėra. Apie boikotą dažniausiai kalba politikai, nuo kurių nuomonės toks sprendimas iš esmės nepriklausytų.
Nacionaliniai olimpiniai komitetai pagal IOC nuostatus ir principus yra nepolitiški ir jiems šalies politikai įtakos daryti negali. Priešingu atveju IOC gali nacionalinio komiteto veiklą suspenduoti ir tokiu atveju tos šalies sportininkus pats vežti į olimpines žaidynes jau ne kaip valstybės atstovus, o kaip neutralius atletus.
Taip pat skaitykite
1980 m. olimpinės žaidynes Maskvoje boikotavo daug Vakarų bloko valstybių, o po ketverių metų vykusias Los Andželo žaidynes jau boikotavo SSRS ir jos sąjungininkės bei satelitinės Rytų bloko valstybės. Ar toks bendras Vakarų pasaulio boikotas įmanomas XXI amžiuje?
„IOC bei olimpinių žaidynių istorija rodo, kad šalys geba susivienyti, kai jos mato bendrą principą ir yra vertybinė lyderystė. Man atrodo, kad dabar trūksta olimpiniame judėjime ir apskritai sporto politikoje vertybinės lyderystės, pasakymo, kad yra tam tikros ribos. Nuolatinis kartojimas, kad yra vertybinis neutralumas, kad visi turi dalyvauti, kad kitu atveju būtų diskriminacija ir panašiai, tai yra bandymas išsisukinėti nuo vertybinės pozicijos ir neprisiimti vertybinės atsakomybės.
Žiūrint iš istorinės perspektyvos, jeigu rusų ir baltarusių atletams bus leista dalyvauti Paryžiuje, tai bus didelė gėda ir patys žaidynių organizatoriai supranta, kad tokiu atveju į istoriją tai įeis kaip kokia 1936 metų olimpiada Berlyne, kai propagandiniams tikslams buvo leista pasinaudoti olimpinių žaidynių dvasia.
Asmeniškai aš tikiu, kad boikotas įmanomas, bet tam reikėtų platesnės koalicijos nei Vakarų valstybės. Ir čia apskritai žiūrint plačiau į patį karo kontekstą reikia suprasti, kad vien tik būnant Vakaruose ir sutariant su dabartiniais partneriais dėl tam tikrų tiesų, bijau, kad to informacinio komunikacinio karo nepavyks laimėti. Olimpinės žaidynės galėtų būti proga papasakoti kitoms pasaulio tautoms, kurioms karas ne taip gal rūpi, kad čia nėra paprastas karas. Kad čia yra karas dėl vienos tautos išnaikinimo ir kitos tautos pranašumo, ir istorinės tiesos, kurią ji bando įgyvendinti, įrodymo. Kas jau kas, bet olimpinės žaidynės neturėtų būti to platforma“, – teigė P. Gritėnas.
