Paaiškinti, kas gi čia vyksta, į Seimą pakviesta vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė nebuvo taiki. Politologams, o ir opozicijai pasirodė: atsakydama į klausimus apie Viešojo saugumo tarnybos vadovo Ričardo Pociaus pasitraukimą iš pareigų bei riaušių prie Seimo malšinimą, A. Bilotaitė nervinosi ir nevaldė emocijų.
Ministrės veidas nebuvo nei švelniai rožiniai gražus, nei paprastai ar dviprasmiškai taikus. Greičiau – nuožmus. Ir tai vertinta kaip minusas, pralaimėjimas. Netiesiogai – kaip bilietas skristi iš Vyriausybės.
Naujausioje LRT apklausoje, kur aiškintasi, kurie Ingridos Šimonytės ministrai dirba blogiausiai, A. Bilotaitė negavo kelialapio pasiilsėti. Manoma, tik todėl, kad apklausa daryta iki generolo skandalo.
Taip pat skaitykite
Poilsio pirmiausia būtų siunčiamas Dainius Kreivys, energetikos ministras. Jo veidas taip pat nėra labai gražus. Kažkoks susirūpinęs, su nepasitenkinimo gaidele dažnai. Bet jam koją kiša ne tai, didesnė jo problema – liežuvis.
Žmogui rūpi konkrečiai, kiek mokėsime už elektrą ar dujas, ir kada dangų skrodžiančios kainos pareis ant žemės. Ministras, tarsi įsitikinęs, kad žmonės netingi galvoti, vis – apie mechanizmus, rinką, dar ten kažką, ko klausytojas nenori klausyti.
Tas pats ir Aušrinei Armonaitei, ekonomikos ir inovacijų ministrei. Jai bilietą iš Vyriausybės įteiktų ketvirtadalis apklaustųjų. Jos veidas teisingas – ramus, kai reikia – rimtas ar švelniai emocingas, o ir liežuvis pagaląstas, tik, sako, ne visai tuo kampu. Reikėtų daugiau kalbėt, kad duosime, padėsime, remsime. Tiek daug, kol nustelbs Laisvės partijos, kuriai vadovauja, ryškias idėjas, nes jos ne visiems patinka.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis plaukioja nelyginant žuvis tarptautiniuose vandenyse, lyg ir veidą moka laikyt ir kalba neprastai, bet vis tiek bemaž trisdešimt procentų jį nurašytų. Kažkas ne taip. Per mažai dirba su veidrodiniais ir istoriniais atspindžiais. Ne krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, atradęs balansą tarp žodžio ir grožio.
Įdomus dalykas ta komunikacijos teorija. Taip ir lieka neaišku, ar šalia teisingos kūno kalbos, empatiškų verbalinių žinučių, šalia teisingos šypsenos, gilaus auditoriją aprėpiančio žvilgsnio, ar yra svarbu, ką tie viešosios erdvės nutarkuoti politikai iš tikrųjų daro.
Kažkaip liko neįvertinta, jog nuožmų veidą opozicijai ir publikai rodanti ministrė A. Bilotaitė pasistengė taikiai ir tyliai išsiskirti su generolu, netaršydama nei jo, nei Viešojo saugumo tarnybos.
Toks pat nuožmus veidas šmėžavo, kai Lietuva konkrečiai susidūrė su dirbtinai sukurta pabėgėlių krize. Teisininkai, kai kurios tarptautinės organizacijos taranavo Lietuvos sieną kartu su pabėgėlius mėtančia Baltarusija ir Rusija, esą gindami žmogaus teises ir Vakarų vertybes.
Bet šiandien ši Rusijos karo prieš Vakarų civilizaciją dalis nėra sekinanti, šiandien turime sieną, politiką, kontroliuojamą padėtį.
Geriau būtų, jeigu tas pat vyktų pasikinkius šypseną ir ramybės iliuziją. Tačiau, jeigu reikėtų rinktis – gražus veidas ir kiaura siena arba atvirkščiai? Prastas skonis būtų lyg ir saugesnis variantas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
