JAV prezidentas Joe Bidenas buvo pakviestas pažiūrėti, kaip lekia naujas tarptautinis superteleskopas, ką jis darys atskridęs į jam paskirtą vietą ir ką jis daro! Prezidentas pasakė, kad šie metai žmonijos istorijoje bus žymesni negu Kolumbo kelio į Ameriką atradimas.
Tada, 1492 m., tik saujelė žmonių suprato, kas darosi. Kolumbo tarp jų nebuvo. Atstumų matavimas buvo svarbus tūkstančius metų. Bet matavimo vienetas buvo pats žmogus, jo kūnas – pėda, uolektis, plaukas, paskui matas buvo žmogaus galimybės – kiek vyras nueis per dieną, o kiek nubėgs, kiek reikia žingsnių padaryti nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo.
Atsirado laikrodžiai, greitai pradėjom matuoti mazgais. Už borto išmesdavo svambalą, o virvėje, kuria jis pririštas, buvo mazgai. Taip atsirado greičio matas – kiek mazgų per valandą praeina.
Saulė spindi ir, atrodo, jokio judėjimo ten nėra. Neteisingai. Saulės spindulys iki Žemės skrenda 6 minutes. Mėnulio atspindima šviesa greičiau pasiekia mus, nes jis yra arčiau. Tie du kosmoso kūnai tik atrodo arti. Apsirinkame.
Mūsų epochoje 2021–2022 metais įvyko tai, ko suprasti neįmanomą, o patikėti sunku. Išmokome pamatyti praeitį. Ne kokius nors nesuprantamus praeities reiškinius matome, ne kino filmus. Bet matome tai, ko jau nėra, bet kas tikrai buvo net prieš kelis milijonus metų.
Mūsų dienų didvyris ultrateleskopas skuba į jam paskirtą vietą kosmose. Ten sueina Saulės, Mėnulio ir Žemės traukos jėgos. Mūsų „pasiuntinys“ buvo paleistas pernai gruodžio mėnesį ir vis dar fantastiniu greičiu lekia. Netrukus jis pasieks tą ramybės tašką.
„Operatorius“ vadinasi „James Webb Space Telescope“, sutrumpintai JWST. Taip pavadintas tarptautinės kosmoso agentūros 1961–1968 m. vadovo garbei. Jo atkaklumo dėka įvyko „Apollo“ skrydžiai ir buvo sukurtas pirmasis kosmoso teleskopas.
Jam atkaklumo reikėjo nežmoniško.
Iš pradžių atrodė, kad užteks pusės milijardo dolerių. Neužteko. Pakėlė iki 5, paskui iki 7 milijardų dolerių, bet darbai sustojo. Projekte dalyvavo ir Kanada, iš viso 20 valstybių, spauda pakėlė triukšmą, kad baisiai didelės lėšos išmetamos į balą.
Bet tada balsą pakėlė JAV Senato ir Atstovų rūmų moterys. Ir daugumos, ir opozicijos. Pripažino, kad išlaidos pasakiškai didelės, bet, anot jų, tiek išleidus, jeigu trūksta dar trupučio, tai gal reikia duoti. Gal kaip nors išsivers.
Davė dar 3 milijardus dolerių. Tegyvuoja moterys! Net ir JAV seimūnės. Kiek James Webbas savo kraujo ir nervų sugadino... JWST skrenda ir sukasi taip, kaip jam buvo įsakyta.
Uždavinių JWST turi apie 3 tūkstančius ir juos atlieka. Bet žmonėms, Žemės gyventojams, ypač svarbi viena užduotis – ar suras ten gyvybę?
Pagrindiniai projekto astronomai į šitą klausimą atsako – greičiausiai suras. Jeigu ji yra, tai JWST ją suras. Jis mato, filmuoja ir siunčia vaizdus į Žemę 100 kartų (lygiai 100 kartų) mažesnius objektus, kuriuos matė jo pirmtakas HUBBLE, nes JWST ant kupros neša veidrodį, kuris susideda iš 18 šešiakampių veidrodžių. Gavę komandą „žiedlapiai“ išsiskleidžia ir tampa vienu 6,5 metro veidrodžiu. „Žiedlapiai“ taip sklandžiai sueina vienas su kitu, kad tampa milžinišku ištisu veidrodžiu. Gavęs tą labai sufokusuotą vaizdą, veidrodis perduoda jį į savo centrą, o tas į Žemę.
Sakytum, kad paprasta.
Kad veidrodis atspindėtų kuo didesnį plotą ir būtų tvirtas, padengė jį berilo sluoksniu. Tai nelabai brangus brangakmenis, bet jis nesunkus ir lengvai jungiasi su auksu. Tada veidrodžio paviršius padengiamas auksu. Taip jis labai spindi.
Veidrodį kas nors gali sudaužyti. Jau vienas nedidelis meteoritas stuktelėjo. Veidrodžio darbas nesustojo, bet kaip žaibas iššoko mažiukas robotas, į lėlę visai nepanašus, ir užglaistė padarytą žalą. Jeigu meteoritas būtų didelis ir sugadintų visą šešiakampę veidrodžio detalę, reikėtų jį pakeisti nauju. Yra atsarginių detalių rezervas.
Mūsų Saulės sistemoje, kuriai priklauso Žemė, arba jeigu vartotume administracinę terminologiją, „mūsų seniūnijoje“, planetų, kuriose gali būti gyvybė, nėra daug. Kai kur nepakeliamai karšta, kitose šalta arba visai nėra oro, o pati planeta yra dujų kamuolys. Toje mūsų galaktikoje toli gražu dar ne visas planetas ištyrėme. Tačiau daugiau surasime, jeigu plačiau bus užgriebta.
Ištirti mūsų „seniūnijos“ kaimynes būtų labai svarbu ir dabar tai bus padaryta greitai.
Labai svarbu yra pamatyti Visatos kraštą. Kažkada buvo „big bang“– didysis sprogimas. Nežinomo, nesuprantamo – ir nebuvo, kas galėtų suprasti – vieneto dalys lekia į šonus nedaug lėčiau už šviesą. Toms detalėms kliūčių nėra jokių. O kas yra už tos sprogimo bangos? Po truputį pradeda aiškėti viena galimybė.
Galbūt Visatos pabaigos nėra. Mes tokio dalyko, kad nėra pabaigos, negalime suprasti, nes viskas, ką žinome, turi ir turėjo pradžią ir turės pabaigą. Niekad nematėm pabaigos, nes nebuvom prie jos priartėję. Galbūt jos ir nėra. Nieko nuostabaus. Mes tos pabaigos net įsivaizduoti negalim, nes nieko panašaus nematėme. Esame smalsūs padarai. Visada mums atrodo, kad kai sužinosime, „tai būsime laimingi“. Apgaudinėjame save. Dar smalsesni tapsime.
Tam, kad sužinotume, kas yra nežinomos planetos gelmėse, dabar jau nereikia kasti. Naujoji astronomija dirba kitaip.
Reikia pažiūrėti į dujas, kurios išsiveržia į paviršių.
Jeigu vandens garai, vadinasi, ten yra vandens.
Deguonies – yra medžiagų apykaita.
Per daug šalta.
Per daug karšta – irgi blogai.
Vandenilio, chloro, įvairūs kiti junginiai viską pasako, taip kaip per fizikos pamoką Buzeno lemputė. Net nebūtina žiūrėti per įmantrius stiklus. Reikia turėti – kad tiriamoji planeta turėtų – dujinį apvalkalą, taip, kaip Žemė turi. Gali būti dujų mišiniai. Jis pasakys visą teisybę. Dujos gali būti neįžiūrimos ir Saulės spinduliai, kurie eis per tas dujas, irgi bus nematomi. Infraraudonieji atrodo kaip tuščia vieta. Ta savybė dar neseniai buvo naudojama fotografijoje, kai reikėdavo ryškinti kino fotojuostą ar fotopopierių.
Infraraudonieji spinduliai labai smalsūs, jie rodo tai, ko ankščiau nei matyti, nei užčiuopti nebuvo galima. Mums dabar rodo tai, kas buvo prieš daugelį milijonų metų. Nors to, ką rodo dabar, gal jau iš viso nėra. Bet buvo. Dabar ten galbūt jau nieko nėra.
Labai, labai supaprastinant dabar jau galime žiūrėti į tai, kas buvo prieš kelis milijardus metų. Vaizdas tik dabar atėjo.
Antras uždavinys, tai prieiti prie Visatos krašto ir pažiūrėti, kas yra už jo. Vieni tvirtina, kad ten viskas balta, kiti astronomai sako, kad ten juoda. Kaip dauguma astronominių žynių sako, ten greičiausiai begalybė. Ji neturi nei pradžios, nei pabaigos. Mes to nesuprantame, nes negalime matuoti jokiais žmogiškais matais.
