Šurmulys apie medžioklę šiek tiek nurimo, dabar visų akys nukreiptos į JAV ir į ką ten STT eilinį kartą susėmė. Bet aš noriu šiek tiek grįžti prie šios temos. Kam reikalinga medžioklė?
Radikalieji medžioklės priešininkai mano, kad medžioklė iš viso nereikalinga, kad motina gamta pati susitvarkys, ir vadina medžiotojus šaltakraujais žudikais (bei dar „gražesniais” epitetais). Radikalieji medžioklės šalininkai mano, kad gamta be žmogaus pati susitvarkyti negali, ir anuos priešininkus vadina asfalto vaikais (90 proc. medžiotojų asfalto vaikai, jei jau būt teisingiems). Patys radikaliausi sako, kad gamtoje savireguliacija yra mitas ir tai – ekoteroristų išmislas (čia toks kažkada buvęs juokingas komikas/politikas mėgsta taip pablevyzgot). Medžiotojų vadas sako, kad jei nebus įteisinti lankai, Panevėžį sugriauš bebrai (laikykitės, panevėžiečiai).
Mes tokia rūšis, mes žudom kasdien, kas minutę, arba mokam, kad kiti žudytų – susitaikykit su tuo (tiesa, tai šiek tiek sumažins dirbtinis mėsos auginimas, bet tikrai nepanaikins).
Kuri pusė teisi ir ar mes galime išgyventi, teisingiau, sugyventi be medžioklės? Puolami medžiotojai ginasi ir pasakoja, kad jie myli gamtą ir medžioja todėl, kad atlieka valstybės jiems pavestą darbą – tvarkyti ir prižiūrėti medžiojamą fauną, o mainais jie gauna užsiėmimą ir mėsos. Ar čia yra kas nors blogo? Jei išties reikia reguliuoti žvėrių skaičių ir jei sumedžiotas žvėris suvalgomas, nieko blogo čia nematau ir nieko blogo didžioji dauguma visuomenės nemato. Argumentas, kad blogai, jog gyvūnėliai žudomi, yra, na, labai vaikiškas ir hipokritinis. Nėra nė vieno, net labiausiai prisiekusio vegano ar ilgaplaukės mergaitės, lakstančios su gėlėta skraiste po pieva, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai gyvūnų nežudytų. Mes tokia rūšis, mes žudom kasdien, kas minutę, arba mokam, kad kiti žudytų – susitaikykit su tuo (tiesa, tai šiek tiek sumažins dirbtinis mėsos auginimas, bet tikrai nepanaikins).
Kad reikia reguliuoti gyvūnų skaičių, abejonių nekyla. Tai yra faktas. Esu apie tai daugybę kartų šnekėjęs, su tuo sutinka mokslininkai, gamtininkai – na beveik visi, išskyrus pačius aršiausius gyvybės gerbėjus. Kodėl? Priminsiu ekologijos pagrindus. Bendrijose gamintojai (augalai su kai kuriomis bakterijom ir dumbliais) gamina maisto medžiagas, jas ryja žolėdžiai, šiuos tvarko plėšrūnai ir parazitai. Kiekvienoje bendrijoje telpa tam tikras baigtinis skaičius tos rūšies gyvūnų ir jie negali daugintis iki begalybės, nes iškart įsijungia savireguliacijos mechanizmai (padidėja konkurencija, emigracija, greičiau plinta ligos, daugėja plėšrūnų). Žolėdžių yra daugiausia (nuo žiogo iki stumbro), plėšrūnų – keliskart mažiau. Ir plėšrūnų bei jų aukų skaičius kasmet varijuoja. Va ir dabar mes stebime pelinių graužikų pagausėjimą. Tai lems pelėdų ir lapių skaičiaus didėjimą (jei lapių neiššaudys, nes jas vis prilygina invazinėms rūšimis). Kitais metais, plėšrūnams spaudžiant, pelių liks mažiau, plėšrūnai badaus, atsives mažiau palikuonių ir jų skaičius sumažės. Taip vyko milijonus metų ir milijonus metų vyks visuose organizmų lygmenyse.
Kas būna, kai įsikiša žmogus? Natūralios ekosistemas paverčiamos dirbamais laukais, likusi didžioji dalis miškų - lentpjūvėmis, su juo atkeliauja invazinės rūšys (pradedant naminėm katėm, baigiant meškėnais ar lubinais). Visa tai griauna nusistovėjusią tvarką. Natūralūs plotai išskaidomi, atskiriami monokultūrinių dykumų ir tankaus transporto tinklo, kuriame irgi žūva daugybė gyvasties. Telieka mažyčiai ploteliai. Tai – vis dar beveik natūralios, tik iškastruotos bendrijos, ten jau nebegali apsigyventi didžiausieji plėšrūnai, nes nėra jiems tinkamų buveinių. Tai kas tie blogiečiai, kurie taip negerai pasielgė? Visi mes be nė vienos išimties, nuo jo didenybės relaksencijos iki taikiausio budisto, kuris pasišluoja keliuką priešais save, kad neduok die neužmintų vabaliuko. Mūsų populiacija nesustoja augti, nes dauguma natūralių, augimą ribojančių veiksnių mes brutaliai arba gudriai nugalėjom. Mums reikia daugiau maisto – vadinasi, reikia daugiau žemės (galima ir su mažiau žemės apsieiti, bet apie tai tik dabar pradedama galvoti), mums reikia daugiau namų, vadinasi, reikia daugiau miško, mums reikia daugiau technikos, vadinasi reikia daugiau naudingų iškasenų ir t. t. ir panašiai.
Taigis. Gamtai pačiai tvarkytis palikti keli natūralūs žemės lopinėliai. Lietuvoje teritorijos, kur žmogus visiškai kištis negali, nesudaro ir 1 procento ir tai daugiausia pelkės, išmėtytos po visą Lietuvos teritoriją. Apie 15 proc. teritorijos žmogaus veikla galima ir nedaug ribojama. Žmogaus neliečiamuose plotuose gamta pati šiaip ne taip susitvarko, nors jie tikrai per maži, kad pusiausvyra būtų užtikrinta. Mūsų komisaras sako, kad tokių plotų turi atsirasti net 10 proc., o saugomų teritorijų padidėti iki 30 proc. (jau laukiu, kol pasipils pasipiktinusių medienos pramonės lobistų straipsniai). Tai būtų pati didžiausia dovana Lietuvos gamtai, nors kol kas tai skamba kaip utopija.
Kaip matot, mes su jumis pasiekėm, kad natūralios gamtos liktų kuo mažiau. Savaiminiai reguliaciniai mechanizmai tokiuose ploteliuose sunkiai veikia. Ir kadangi žmogus pusiausvyrą sugriovė, jis ir turi ją palaikyti. Medžioklė kol kas yra vienintelis man žinomas būdas. Bet, sakot, kad galima ten priveisti plėšrūnų, kurie palaikytų pusiausvyrą? Aš už, bet tai irgi utopija. Kai kurie plotai tiesiog per maži (plėšrūnams reikia daug didesnių teritorijų nei žolėdžiams), o kituose yra per didelis žmogaus spaudimas. Nes aplink kiekvieną mišką yra pridėliota avelių ir galvijų, kurie yra daug lengvesnis grobis plėšrūnui. Vėl neišvengiamas konfliktas. Sakot, jei medžiotų mažiau žvėrių, plėšrūnai mažiau eitų į kaimus? O ūkininkai, jei saugotų savo turtą, patirtų mažesnius nuostolius? Iš dalies taip. Bet čia jau medžiotojai negali net pagalvoti, kad ne jie yra pasaulio bambos, kaip ir dauguma ūkininkų.
Ar tikrai reikia leisti kiekvienam norinčiam medžioti? Ar tikrai užtenka medžiotojų kursų, po kurių žinių lygis apie gamtą (ne apie medžioklę) lieka ne didesnis nei penktoko? Ar tikrai reikia šerti ir dirbtinai veisti laukinius žvėris?
Daugelis medžiotojų mano, kad plėšrūnai kenkia gamtai, kad tie bjaurybės medžioja jų išpuoselėtą bandą ir daro medžiotojams nuostolį. Tai yra medžiotojai pyksta, kad ne jie, o plėšrūnai reguliuoja gyvūnų skaičių. Jei mano darbas būtų gyvūnų reguliacija, aš tuo tik džiaugčiausi – darbo mažiau. Bet reguliacija tėra tik viena medalio pusė. Nežinau, kodėl tai slepiama arba bijoma šnekėti, bet pagrindinis veiksnys yra medžiotojo instinktas. Vienų jis didesnis, kitų mažesnis, bet tai – yra pagrindinė priežastis, kodėl medžiotojai medžioja. Aš turiu tokį pat instinktą, tik medžioju fotoaparatu. Kodėl nemedžioju su ginklu? Nes manau, kad tai turėtų atlikti tą darbą išmanantys profesionalai. Ne bet koks valdininkėlis, kuris su chebra kartą per metus išlekia į mišką, o tikri profesionalai, kurie žino, kodėl ir ką medžioja.
Taigi koncentruotis reiktų ne į tai, ar medžioklė reikalinga ar ne, o kokia ji turi būti. Laikai keičiasi, tradicijos keičiasi ir reikia prisitaikyti prie nūdienos problemų. Ar tikrai reikia leisti kiekvienam norinčiam medžioti? Ar tikrai užtenka medžiotojų kursų, po kurių žinių lygis apie gamtą (ne apie medžioklę) lieka ne didesnis nei penktoko? Ar tikrai reikia šerti ir dirbtinai veisti laukinius žvėris? Ar tikrai negalima dalies teritorijų (ne saugomų) palikti bent dalinei savireguliacijai (išimant probleminius individus)? Ar tikrai reiktų paleidinėti šiaip sau (tik tam, kad būtų, ką medžiot) svetimžemius danielius ar dėmėtuosius elnius? Ar tikrai ūkininkai negali geriau saugoti savo turto? Ar tikrai lapė yra invazinis žvėris? Ar tikrai reikalinga paukščių medžioklė? Ar tikrai iš narvų paleistų fazanų iššaudymas yra sektina tradicija? Ar tikrai bebrai sugraužė Panevėžį?
Dialogas tarp visų pusių turi būti, sako ministras. Būtų gerai, kad ministras darytų tai, ką šneka, bet, nu, neduota žmogui. Taip, dialogas būtinas ir būtų gerai, kad būtų atsižvelgiama į visus argumentus. Jei mūsų visų tikslas yra tvaresnė aplinka, turi būti vieni sprendimai, jei mūsų tikslas miškus paversti genetiškai tobulų kelių rūšių žvėrių fermomis – reikia kitų sprendimų. Man labiau prie širdies pirmasis tikslas. O jums?
