Šeštadienio vakaras Vilniuje tapo Lietuvos melomanų švente – koncertą sostinės Kalnų parke surengė vienas ryškiausių šių dienų britų muzikos atlikėjų Jacobas Collier.
Dainininkui, muzikantui ir muzikos kūrėjui tik kitą mėnesį sukaks 30, tačiau jis jau yra pelnęs šešis prestižinius „Grammy“ apdovanojimus.
Džiazą, soulą, roką, popmuziką, repą ir daug kitų žanrų savo kūryboje derinantis britas yra vadinamas muzikos vunderkindu, naujųjų laikų Mozartu, o nemažai kritikų jį atvirai vadina genialiu.
Grupę „Coldplay“, su kuria ne kartą bendradarbiavo, legendinį muzikos prodiuserį Quincy Jonesą (kuris padėjo jam išgarsėti), muzikos veteranę Joni Mitchell (su kuria pasirodė šių metų „Grammy“ ceremonijoje) sužavėjęs J. Collier garsėja nestandartiniu požiūriu į muziką, daugybę peržiūrų renkančiais įrašais internete, kuriuose aiškina muzikos teoriją ir jos paslaptis, o taip pat – koncertais, kuriuose dideles minias žiūrovų lengvai išprovokuoja darniai dainuoti kartu.
Į Lietuvą ir Baltijos šalis jis atvyko pirmą kartą – išvakarėse surengė koncertus Tartu ir Rygoje.
Į dainininko pasirodymą Kalnų parke susirinko keli tūkstančiai žiūrovų, tarp kurių šmėžavo daugybė žinomų Lietuvos muzikantų – nuo svingo vokalisčių trio „The Ditties“ iki Monikos Marijos, Nombeko Augustės ir šių metų Lietuvos atstovo „Eurovizijoje“ Silvester Belt.
„Džiaugiuosi būdamas čia, girdėjau tiek daug gerų dalykų apie šiuos kraštus. Čia taip gražu, apsidairau, visur aplink medžiai.
Žinojau, kad žmonės čia mėgsta dainuoti, susibūrę kartu, per įvairias šventes, renginius. Baltijos šalių žmonių balsai – šviesūs ir stiprūs.
Esu didelis žmogaus balso ir jo stiprybės gerbėjas, todėl nekantravau atvykti ir išgirsti, kaip žmonės dainuoja kartu“, - prieš koncertą radijo stočiai LRT OPUS duotame išskirtiniame interviu sakė J. Collier.
Muzikalioje šeimoje užaugęs dainininkas – energingas, neįtikėtinai smalsus ir mėgstantis ryškius drabužius, kurie scenoje kartais primena pižamą.
Jis jau yra kūręs muziką filmams su garsiuoju kompozitoriumi Hansu Zimmeriu, grojęs legendiniame Šveicarijos Montrė džiazo festivalyje – atrodo, kad kiekvieną dieną jo gyvenime nutinka kažkas itin įdomaus.
Šešios „Grammy“ statulėlės tokiame amžiuje ir atliekant ne itin komercinę muziką – svaiginantis pasiekimas. Tačiau Jacobas nuo mažens žinojo, kad muzika – jo kelias.
„Aš taip pasinėriau į muzikos kūrimą, kad nebeįsivaizdavau, kad galėčiau kažką kito veikti. Nebuvo taip, jog vieną dieną tiesiog nusprendžiau – tapsiu muzikantu.
Nebuvau tikras, kuria kryptimi eisiu, ne iškart pamėgau kurti labai įvairią muziką. Mėgstu dainuoti, groti būgnais, gitara, bosine gitara. Kartais norėdavau įrašinėti muziką, kartais norėdavau ją atlikti, rašyti kitiems žmonėms ar tiesiog klausytis.
Viskas atrodė kiek miglota, nebuvo tokios svajonės – „vieną dieną stovėsiu didelėje scenoje“ arba „vieną dieną laimėsiu „Grammy“.
Norėjau tyrinėti ir būti atviras naujoms idėjoms, kaip įmanoma geriau kurti gražius dalykus.
Jei kuri grožį, visa kita yra mažiau svarbu, nes tavo darbo pagrindas – aistra ir susižavėjimas.
Buvau tvirtai pasiryžęs neįmanomus dalykus paversti įmanomais. Nes muzikoje taip galima – gali sukurti naują pasaulį, kuris iki tol neegzistavo.
Stengiuosi sukurti muziką, kurios pats norėčiau klausytis. Toks mano principas – kokios muzikos dar nėra? Gerai, aš noriu ją sukurti, kad galėčiau klausytis.
Taip atsiranda muzika, kuri iki tol neegzistavo.
Man muzika nuo mažens buvo žaismingumas, eksperimentavimas. Kur kas labiau nei disciplina, repetavimas ar pamokos. Aš savamokslis, kuris žinias sugeria savaip.
Tiesiog žaidžiu – pažiūrėkim, kas nutiks, jei suderinsim šiuos du skirtingus prieskonius. Kas bus, kai jie susijungs, kokios kibirkštys pradės lėkti.
Pirmasis mano albumas vadinosi „In My Room“, jame sugrojau visais instrumentais, viską įrašiau vienas. Man labai patiko tas procesas.
Tačiau jį baigęs žinojau, kad noriu plėsti mano muzikinį pasaulį, pakviesti į jį bendražygių. Taip atsirado keturių albumų serija Djesse, nes norėjau užmesti tinklą ir sutikti daugybę muzikantų, kurie mane gali kažko išmokyti. Padariau tai ir tai smagu“, - LRT OPUS pasakojo J. Collier.
Į sceną apie pusę devynių vakaro žengęs britas į Lietuvą atvyko su soline programa, kuri paremta improvizacija.
Scenoje – šviestuvai, augalai vazonuose ir keletas instrumentų. Visas koncertas paremtas vieno žmogaus talentu ir improvizacija.
„Aš gastroliuoju įvairiai. Kartais su grupe, kartais su orkestru. Bet labiausiai mėgstu koncertuoti vienas, nes didžiąją koncerto dalį improvizuoju.
Išeinu į sceną, turiu šiokį tokį planą, kokias dainas galėčiau sudainuoti, bet iš esmės pasitikiu savo uosle ir viską darau pagal situaciją, žiūriu, kur ji mane nuves. Neturiu jokio aiškaus dainų sąrašo.
Tai smagus atradimo procesas. Kaip visada, koks bebūtų mano koncerto formatas, mėgstu įtraukti publiką.
Noriu, kad žiūrovai dainuotų, plotų, tryptų ritmą kojomis, atsakytų į mano dainuojamas frazes, paverčiu juos choru. Tai smagus būdas dainuoti kartu su Lietuva.
Scenoje turiu fortepijoną, tris skirtingas gitaras, įrenginį vokalui apdirbti“, - prieš koncertą kalbėjo J. Collier, prie vienos iš gitarų taip ir neprisilietęs.
Didelė dalis prieš pat koncertą sudaryto plano irgi buvo išmesta į šiukšlių dėžę – britas dainas ir jų eiliškumą keitė, reaguodamas į publiką.
Žiūrovai per daugiau nei dviejų valandų koncertą išgirdo platų dainų spektrą, kuriame netrūko ir popmuzikos klasikos.
Nuo Stevie Wonderio „Isn‘t She Lovely“ iki Paulo Simono ir Arto Garfunkelio „Bridge Over Troubled Water“ ar koncertą baigusios „The Beatles“ dainos „Blackbird“ – Jacobas koncerte atidavė duoklę muzikos šviesulių kūrybai, tačiau ją „aprengdamas“ netikėtais melodijų posūkiais ar „beatbox“ garsais, balsu imituodamas mušamuosius.
Kone pusę dainų lydėjo ir jo vizitine kortele tapęs triukas – publika tapo tokia pat svarbia koncerto dalimi, kaip ir vakaro žvaigždė. Meistriškai diriguodamas ir pasufleruodamas muzikines frazes, J. Collier Kalnų parke susirinkusius žiūrovus pavertė darniu choru.
Publika kraustėsi iš proto – ne vieną sykį visu balsu skandavo „Jokūbai“, nustebindama dainininką, kuris ne iš karto suprato, jog tai yra lietuviška jo vardo versija.
„Kartais koncertai būna aiškiai suplanuoti, o šis – labai gaivališkas. Tam tikra prasme tai labiau išvargina, bet tuo pačiu ir suteikia ypatingos energijos“, - pasakojo dainininkas.
Lietuvą, nors ir trumpai į ją užsukęs, jis vis dėlto spėjo šiek tiek pažinti.
„Atvažiavau naktį iš Rygos, atvykome į Vilnių penktą ryto. Kilo saulė ir buvo taip gražu, kad nusprendžiau pasivaikščioti po miestą. Pasiėmiau dviratį ir penktą ryto išvažiavau pasivažinėti po Vilnių. Važinėjau dvi tris valandas, pamačiau upę, radau gražią seną bažnyčią, į kurią užėjau apsidairyti. Nuėjau miegoti aštuntą ryto ir pabudau tik prieš repeticiją“, - juokėsi dainininkas.
Naujausias, šįmet išleistas jo albumas „Djesse vol. 4” – keturių albumų ciklo pabaiga. J. Collier jį kūrė ne vienus metus.
„Turėjau mintį sukurti keturis skirtingus albumus, kurių kiekvienas turėtų kitokią muzikinę, garso idėją. Pirmasis albumas buvo didingo orkestrinio skambesio. Antrasis – ramesnio, akustinio skambesio. Trečiasis – elektroninis, eksperimentinis, o ketvirtasis – paslaptingas, pats nežinojau, kaip jis skambės.
Bet tada susižavėjau publikos dainavimu. Per koncertus pernai ir užpernai įrašiau visus tuos epizodus su žiūrovų chorais. Ir sudėjau tuos įrašus į albumą. Pirmoji daina jame vadinasi 100 tūkstančių balsų, nes tiek jų skamba albume.
Tai tapo ode žmogaus balsui ir muzikos šventimui drauge. Bet šiame albume tiek daug skirtingų žanrų ir svečių, muzikantų, kuriuos gerbiu ir jais žaviuosi. Tai buvo įspūdinga kelionė“, - LRT OPUS pasakojo J. Collier, kuriam naujausią darbą padėjo įrašyti Shawnas Mendesas, Brandi Carlile, Johnas Mayeris, Stormzy ir kitos tarptautinės scenos žvaigždės.
Brito telefono numerių knygelėje dabar – daugybė garsenybių. Vis dėlto kai kurioms jų paskambinti ir pasiūlyti dirbti kartu jis vis dar nedrįsta.
„Turiu Stevie Wonderio telefono numerį. Bet dar neskambinau. Bijau.
Augu kaip muzikantas, džiaugiuosi, kad jau tiek nuveikiau, bet ir toliau mokausi, dar daug reikia išmokti.
Kai dirbi su savo herojais, visad galvoji – o kaip jausiesi, tai darydamas?
Tačiau esu pritrenktas, kiek daug didžiųjų muzikos šviesulių ir mieli, kuklūs, atviri žmonės.
Ir žinote, geriausi muzikantai nežiūri į save labai rimtai. Jei pradėčiau galvoti, o, aš Jacobas, aš toks talentingas ir kietas, tai reikštų, kad kažkas negerai“, - svarstė muzikantas.
Išskirtiniu talentu apdovanotas britas jau yra nuveikęs daug, groja dešimtimis instrumen tų – nuo mušamųjų iki pučiamųjų.
Kaip pats sako, dar turi daugybę idėjų, nori išmokti groti akordeonu ir nepripažįsta žanrų rėmų, nors dažnai yra vadinamas džiazo atlikėju.
„Muzika yra atvira, atviresnė nei bet kada anksčiau.
Džiaze jaučiuosi kaip namie. Džiazas – lyg skėtis, po kuriuo telpa daugelis kitų žanrų.
Džiaze gali tilpti rokenrolas, klasikinė muzika, hiphopas. Patys įvairiausi žanrai. Popmuzika, ritmenbliuzas, net folkas.
Quincy Jonesas yra pasakęs – džiazas yra popmuzikos klasikinė muzika. Tai lyg šulinys, iš kurio kiti žanrai semiasi. Jei jums įdomu akordai, ritmas, melodijos, džiazas – smagi vieta gyventi.
Taip pat mėgstu improvizuoti, o džiazas yra laisvės muzika, kuri neturi rėmų, išlaisvina žmones ir juos jungia, dažnai ši muzika – labai improvizuota. Man patinka muzika, kuri neturi plano, tik struktūrą. Bet nebūtinai save vadinčiau džiazo muzikantu.
Tikri džiazo muzikantai gyveno seniai – šeštame, septintame dešimtmetyje. Jie sukūrė tuos principus. O aš tiesiog stengiuosi būti muzikantu“, - kalbėjo J. Collier.
Magišką vakarą Vilniaus publikai sukūręs britas tikisi, kad į Lietuvą ateityje dar būtinai sugrįš. Paklaustas apie savo muzikos tikslus, jis atsakė filosofiškai.
„Noriu žmones išlaisvinti, kad jie pasijustų laisvesni nei vakaro pradžioje. Taip pat ir pats noriu jaustis vakaro pabaigoje. Noriu, kad visi būtume laisvi, nudžiugę ir atviri“.
