Muzikos pasaulyje – liūdna žinia. Antrosios Kalėdų dienos vakarą paskelbta, kad mirė žymios britų grupės „The Cure“ muzikantas Perry Bamonte. Jam buvo 65-eri.
Žinią grupė „The Cure“ pranešė savo oficialioje interneto svetainėje. Skelbiama, kad muzikantas, kuris grupėje grojo klavišiniais ir gitara, mirė namie po trumpos ligos.
„Tylus, intensyvus, intuityvus, pastovus ir labai kūrybingas. Jis buvo svarbi „The Cure“ istorijos dalis“, - rašoma grupės pranešime.
Londone gimęs muzikantas 1984-aisiais prisijungė prie „The Cure“ kaip gastrolėse talkinantis technikas. 1990-aisiais jis tapo pilnaverčiu grupės nariu ir joje grojo iki 2005-ųjų.
Po ilgos pertraukos į „The Cure“ jis sugrįžo 2022-aisiais ir joje grojo visuose gastrolių „Shows Of A Lost World“ koncertuose. Tiesa, naujausiame grupės albume „Songs Of A Lost World“ jo grojimas neskamba – dainų įrašai buvo baigti anksčiau.
Kitais metais grupė surengs didelę koncertų seriją, kurioje turėjo groti ir P. Bamonte.
Per daugiau kaip 40 metų charizmatiškojo dainininko Roberto Smitho vadovaujama grupė tapo entuziazmo, įkvėpimo, mėgdžiojimo ar net paguodos šaltiniu ne vienai klausytojų, muzikantų bei dizainerių kartai.
„Lullaby”, „Friday I'm in Love”, „Just Like Heaven”, „Lovesong”, „Pictures Of You”, „Close To Me”, „In Between Days”, „Boys Don't Cry”, „Let's Go To Bed”, „A Strange Day”, „The Lovecats” - šias ir daugelį kitų kompozicijų kone atmintinai žino bet kuris grupės „The Cure“ gerbėjas.
Grupę „The Cure“ (pirmasis pavadinimas „Easy Cure“) 1976 m. Anglijoje įkūrė Robertas Smithas su savo bendraklasiais. Debiutinis grupės albumas „Three Imaginary Boys" pasirodė 1979 m. ir iškart sulaukė teigiamų kritikų vertinimų, kurie priskyrė „The Cure“ postpanko ir naujosios bangos muzikos žanrams.
Jau kitame albume „Seventeen Seconds" vaikinai pamažu panėrė į naują, tamsesnį ir niūresnį stilių, kuris kartu su R. Smitho sceniniu įvaizdžiu stipriai paveikė besiformuojantį gotikinio roko žanrą, o taip pat ir visą subkultūrą.
Nuo tada „The Cure“ laikomas vienu iš gotikinio roko pradininkų ir bene ryškiausiu šio stiliaus pavyzdžiu. Robertas Smithas visada atmesdavo kritikų norą priskirti grupę tam tikrai kategorijai, tai pakomentuodamas 2006 m. interviu: „Labai gaila, kad iki šiol žodis „gotas“ iškart siejasi su „The Cure“. Mūsų negalima klasifikuoti. Galbūt iš dalies mus buvo galima priskirti postpankui, kai tik pradėjome groti, tačiau bendrai kalbant, mūsų klasifikuoti neįmanoma [...] Aš tiesiog groju „The Cure“ muziką, kad ir kokia ji bebūtų.“
Nepaisant to, jog įprastai „The Cure“ laikomi tamsios, niūrios ir melancholiškos muzikos atstovais, platesnei visuomenei jie yra žinomi savo kitomis, šviesesnėmis ir optimistinėmis dainomis, tokiomis kaip „Let‘s Go To Bed“, „Inbetween Days“, „Close To Me“, „Just Like Heaven“, „Lovesong“ ir, be abejo, chrestomatine „Friday I'm in Love“.
Komerciškai sėkmingiausiu grupės albumu tapo „Disintegration” (1989 m.), kuriame skambėjo „Lullaby”, „Lovesong” ir „Pictures of You”.
Per visą savo karjerą „The Cure“ išleido 14 studijinių ir keletą koncertinių albumų bei rinkinių, o taip pat daugiau kaip 40 singlų. Bendras grupės parduotų albumų skaičius viršija 30 milijonų. Jie yra išleidę keletą koncertinių filmų ir sukūrę garso takelius kino juostoms.
„The Cure“ pelnė nemažai prestižinių muzikos apdovanojimų, tarp kurių yra Britų muzikos apdovanojimai, MTV, „Ivor Novello“ ir daugelis kitų. 2019 m. „The Cure“ buvo įtraukti į Rokenrolo šlovės muziejų.
„Smashing Pumpkins“, „Interpol“, „Jane's Addiction“, „Nine Inch Nails“, „AFI“, „30 Seconds To Mars“, „The Killers“, „Fall Out Boy“, „My Chemical Romance“, „Deftones“, „Blink 182“ – tai tik maža dalis muzikos grupių, kurių nariai neslepia, kad jų kūrybai didelę įtaką turėjo „The Cure“ arba Robertas Smithas.
