Airijos popžvaigždė Ronanas Keatingas penktadienio vakarą surengs koncertą Vilniuje. Prieš jį dainininkas davė išskirtinį interviu LRT.lt.
Dainininkas, kurio albumai parduoti daugiau nei 20 milijonų kopijų tiražu, jau daugiau nei tris dešimtmečius yra scenoje.
Atlikėjas karjerą pradėjo būdamas vos šešiolikos, gavęs kvietimą prisijungti prie grupės „Boyzone“. Šis penketukas tapo viena populiariausių vaikinų grupių Jungtinės Karalystės istorijoje.
2000-aisiais grupė iširo, tačiau vėliau sugrįžo ir išleido dar keletą albumų. Neseniai buvo sukurtas dokumentinis filmas apie jos istoriją, sulaukęs didelio gerbėjų susidomėjimo.
Tačiau Ronanas jau ketvirtį amžiaus tęsia ir sėkmingą solinę karjerą, nuolat filmuojasi televizijos projektuose, yra labai populiarus Australijoje.
Daugybė muzikos apdovanojimų, pasauliniai koncertų turai, daina, įrašyta filmui „Noting Hilas“ – Ronano karjeroje yra daug pasiekimų
„When You Say Nothing At All“, „If Tomorrow Never Comes“, „Lovin‘ Each Day“ – tai tik keletas iš visame pasaulyje žinomų jo įrašytų hitų, tačiau turbūt geriausiai jo gyvenimą apibūdina dainos „Life Is A Rollercoaster“ („Gyvenimas yra amerikietiškieji kalneliai“) pavadinimas.
Dainininkas sulaukė didžiulės sėkmės, tačiau patyrė keletą tragiškų netekčių, pirmosios santuokos griuvimą dėl gastrolių romano su šokėja.
Vis dėlto šiandien jis turi priežasčių šypsotis. Dainininkas gyvena su antrąja žmona, australų prodiusere ir verslininke Storm Uechtritz, turi penkis vaikus (ir vieną anūkę), yra nuolat pasinėręs į įvairius muzikinius projektus, o birželio 13-osios vakarą žada surengti energingą koncertą sostinės „Twinsbet“ arenoje.
Pokalbis su 48-erių R. Keatingu – apie jo gyvenimą šiandien, būsimą viešnagę Lietuvoje, netekčių skausmą ir įspūdingiausius karjeros momentus.
– Su kokiomis mintimis atvykstate surengti pirmojo koncerto Lietuvoje?
– Pataisysiu, artėjantis koncertas bus pirmas viešas mano pasirodymas Lietuvoje, tačiau jau esu čia dainavęs. Ankstesnis mano koncertas buvo slaptas. Regis, 2019-aisiais surengiau koncertą privačiame Lietuvos įmonės renginyje. Gerai praleidau laiką, publika buvo puiki.
Šįkart bus kitaip, nes dabar pamatysiu savo gerbėjus, žmones, kurie manęs galbūt klausosi daug metų, žino mano įrašus ir kas aš toks. (Juokiasi).
– Ko galime tikėtis iš jūsų koncerto?
– Kai atvykstu surengti koncerto, nenoriu dainuoti visokių retai girdimų ar naujų dainų. Noriu duoti publikai tai, ko ji nori. Tokias dainas, kurias žiūrovai dainuotų kartu su manimi ir išsineštų gerų prisiminimų.
Bus visos populiariausios mano repertuaro dainos – „Life Is A Rollercoaster“, „Lovin‘ Each Day“, „When You Say Nothing At All“ ir, žinoma, pora dainų iš „Boyzone“ repertuaro, nes ši grupė Lietuvoje irgi buvo žinoma.
Iš viso paruošiau 22 dainas, ir visos jos yra hitai.
– Kuriais savo hitais labiausiai didžiuojatės?
– Skirtingomis dainomis didžiuojuosi dėl skirtingų priežasčių. Turiu dainų apie savo žmoną, vaikus, klaidas, kurias padariau. Dainų, į kurias sudėjau daug jausmų, kai kurias iš jų mėgstu dainuoti labiau nei kitas.
Bet kai pasigirsta pirmieji dainos „When You Say Nothing At All“ akordai ir minia pradeda eiti iš proto – tos akimirkos yra nepamirštamos. Man pasisekė, kad savo repertuare turiu tokių dainų, kaip „If Tomorrow Never Comes“. Tai gražūs karjeros momentai.
– Britų spauda rašo, kad su šeima persikraustėte gyventi į Dubajų.
– Daug laiko leidžiame Australijoje. Taip pat Dubajuje ir Londone, kur pagrindiniai mūsų namai. Dabar gyvename Dubajuje, tai puiki vieta man geografiniu požiūriu. Daug laiko leidžiu Azijoje, Australijoje, kur ką tik baigiau filmuotis muzikinio šou sezone. Daug darbų turiu Europoje. Iš Dubajaus galiu visur nuskristi be persėdimo.
O iš Londono visur turiu skristi per Dubajų. Su žmona pamąstėm – pala, kaip padaryti, kad būtų paprasčiau. Pernai sulėtinome tempą, mažiau dirbome, iš naujo permąstėme, kas svarbu gyvenime, nusprendėme daugiau laiko leisti su vaikais.
Tad Dubajus tam puikiai tinka.
– Kokiais darbais užsiimate šiuo metu? Ar galime tikėtis naujų dainų?
– Mano pirmajam albumui sukanka 25 metai, tad šią vasarą jį perleisime. Įdėsiu ir porą naujų dainų.
Pradėjau rašyti ir naują albumą, bet lėtai einasi. Pradedu ir negaliu baigti. Net keista. Tačiau ratai vėl pradeda suktis, bandau rašyti, tad kitais metais gal turėsiu naują albumą.
– Neseniai pasirodė dokumentinis filmas apie grupę „Boyzone“, sulaukęs daug dėmesio. Kaip kilo mintis jį sukurti?
– Tiesiog pasakiau vaikinams – na, pabandom, grupei sukanka 30 metų, tad gal visai gera idėja sukurti filmą ir papasakoti mūsų istoriją.
Užtruko dvejus metus, žiūrėjau jį gal 20 kartų, dar prieš pasirodant ekrane. Tai lyg terapija. Kiekvieną iš mūsų prieš kameras kalbino po 15 valandų.
Filmo kūrėjų komanda atliko puikų darbą, labai didžiuojamės. Kalbėjome atvirai, rausėmės po praeitį, ištarėme atsakymus, kurių niekada anksčiau nesakėme. Atvėrėme senas žaizdas. Buvo daug reikalų.
Į premjerą ėjome nerimaudami, bet žiūrovų reakcija buvo nuostabi. Mane tai pritrenkė. Gavau daugybę pozityvių žinučių ir komentarų iš kitų dainininkų, kurie tais laikais buvo dėmesio centre.
Manau, šis filmas pataikė į dešimtuką. Yra daug kitos dokumentikos apie tų laikų vaikinų grupes. Manau, mūsiškis – labai atviras ir sąžiningas, o tai žmonėms patiko.
Visi papasakojome savo istorijas, kurios susipynė į vieną didelę istoriją. Filmas – neįtikėtinai populiarus.
– Žinoma, iškart pasipylė klausimai, ar grupė neketina sugrįžti į sceną. Praeityje esate sakęs, kad tai tikrai neįvyks. Kaip atrodo dabar?
– Būsiu atviras – ant stalo jau guli gana rimtas pasiūlymas grupei „Boyzone“ sugrįžti. Dokumentiniame filme matote, kad tarp mūsų – daug nerimo ir senų žaizdų. Aš myliu tuos vaikinus, mes kartu praleidome puikų laiką, tai buvo magiška, bet ir labai skausminga.
Tarp tam tikrų grupės narių yra priešiškumo, skausmo, įsižeidimų. Tačiau filmas atvėrė duris ir galbūt, jei išspręsime tarpusavio problemas, kažkas gero nutiks. Tai įmanoma. Tikrai įmanoma.
– Jums dar tik 48-eri, bet prieš dvejus metus tapote seneliu. Ar tai neatrodo kiek siurrealu?
– Tai puiku. Turiu nuostabią anūkę. Mes didžiuojamės mano sūnumi Jacku (vyriausias dainininko sūnus, kuriam dabar yra 25-eri – Red.), jis fantastiškas tėtis.
Gal neplanavau, kad tapsiu seneliu taip greitai. Bet mūsų gyvenimas visada buvo stebuklingas, nuostabus, nenuspėjamas. Mes su žmona viskam pasiruošę. Tiesiog priimi kaip yra, ir viskas puiku.
– Ką veiktumėte šiandien, jei nebūtumėte tapęs popžvaigžde?
– Visi mano broliai ir sesuo emigravo į Niujorką praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje. Iš penkių vaikų 1992-aisiais aš vienintelis likau Airijoje. Maniau, kad kraustysiuosi į Ameriką, kaip ir jie. Dirbsiu baruose ar panašiai. Airijoje tuo metu buvo didžiausia bedarbystė. Visi kraustėsi iš šalies.
Laimė, atsidūriau grupėje „Boyzone“. Taip pat sportavau, tapau Airijos 200 metrų bėgimo čempionu.
Mano brolis dėl gabumų sportui gavo stipendiją Amerikoje, gal būčiau bandęs eiti jo pėdomis. Bet neturėjau jokio kito plano, tad taip, tikriausiai būčiau tapęs barmenu.
– Kokius savo pasirodymus scenoje pavadintumėte labiausiai neįtikėtinais?
– Dalykas, kurio niekada nepamiršiu – pasirodymas su Luciano Pavarotti. Tai buvo stebuklinga ir unikalu.
O taip pat – pasirodymai su Eltonu Johnu, du vakarus su juo dainavau Niujorko arenoje „Madison Square Garden“.
Man pasisekė. Buvo daug nuostabių momentų. Pavyzdžiui, dainavau su legendiniu dainininku Catu Stevensu, kurį įkalbėjau grįžti iš pensijos ir su manimi padainuoti jo dainą „Father And Son“.
Turėjau daug nuostabių akimirkų savo karjeroje ir tikiuosi, kad dar bus.
– Lietuviai labai domisi „Eurovizija“. Jūsų istorijoje ji irgi figūruoja. Ar šiais laikais žiūrite šį konkursą?
– Myliu „Euroviziją“, ji nuostabi. Vedžiau tą konkursą Airijoje 1997-aisiais, o 2009-aisiais parašiau dainą Danijos atstovui Brinkui „Believe Again“, ji pateko į finalą.
Bet nebežinau, koks šis konkursas yra. Visi galvoja, kad žino, ko reikia „Eurovizijai“. Žino visus ingredientus dainai, o tada ji nepatenka į dešimtuką. Bet kuriuo atveju, tai puikus būdas Europos muzikantams susiburti kartu. Ir švęsti muziką.
Sunkiausia dalis, jog tai – varžybos. Man patinka visos šio konkurso spalvos. Bet puikios dainos ten kartais pradingsta, nes žmonės nežino, kas yra „Eurovizija“. Niekas iš mūsų nežinome. Gal tai ir yra žavesys.
Bet man patinka, aš žiūriu „Euroviziją“ kasmet.
– O ar pats nedalyvautumėte, net jei visa Airija jūsų prašytų?
– Nežinau. Nes juk galėčiau likti paskutinis. Taip yra nutikę geroms dainoms.
Šio konkurso tikslas nėra prisivilioti ryškiausias savo šalies įžymybes, pakviesti geriausius prodiuserius, tokius kaip Maxas Martinas. Ir įkalbėti grupę „Backstreet Boys“ dainuoti. Visas grožis – įvairovėje.
Nemanau, kad kada pats dalyvausiu, bet man patinka žiūrėti. (Juokiasi).
– Jūsų gyvenime – daug skaudžių netekčių. 1998-aisiais nuo vėžio mirė jūsų mama. 2009-aisiais nuo širdies ydos mirė grupės „Boyzone“ narys Stephenas Gately. Prieš dvejus metus avarijoje žuvo jūsų vyresnysis brolis. Kaip šios patirtys jus pakeitė?
– Kai netekau mamos, tapau labai savarankišku. To iš pradžių nesupratau, bet paskui suvokiau, kad tapau šiek tiek atsiskyrėliu. Tai buvo dramatiškas pokytis, kai mirė mama, jaučiausi labai vienišas. Ir tai tęsėsi metų metus.
Kai mirė Stephenas, suvokiau savo mirtingumą. Kaip greitai gali prabėgti gyvenimas.
O kad netekau brolio, turbūt iki šiol nesusitaikiau. Neprisileidžiu šios temos, atrodo, kad širdis neišlaikys.
Po jo žūties ilgai kalbėjausi su psichoterapeutu, bandžiau tai suprasti. Bet jaučiu, kad dar tik užkabinau paviršių, prireiks daugiau laiko.
Tarsi atribojau savo širdį ir nesu pasiruošęs nerti į sielvartą, nes bijau, ką man tai padarys.
Sielvartas yra baisus dalykas. Visi sako, kad turi būti stiprus, ir man atrodo, kad tai blogas patarimas. Manau, kai skauda, svarbiausia atsiremti į kitus žmones.
Geriau būk sulūžęs, būk minkštas, nebūk stiprus kietuolis. Tik taip gali pradėti gyti.
Man nelengva, dėl to sunkiai sekasi rašyti naujas dainas. Tačiau pamažu viskas tvarkosi. Turiu labai gerą bičiulį, dainų kūrėją, bandome darbuotis, gal tai padės man išsikapstyti.
– Ar prieš eidamas į sceną turite kokių ypatingų ritualų?
– Prieš kiekvieną koncertą apšylu balsą, sukalbu maldą, sudainuoju Franko Sinatros dainą.
Geras bičiulis, populiarus artistas, man pasakė, kad visada prieš koncertą reikia dainuoti Sinatros repertuarą, nes jo diapazonas buvo platus ir tai puikus būdas pramankštinti balsą.
– Ir jokių keistų pageidavimų užkulisiuose?
– Ne, butelis raudono ir butelis balto vyno. Šiek tiek sūrio. Bet nieko kvailo ar absurdiško. Aš labai paprastas.
Dainininko interviu TV laidoje „Labas rytas, Lietuva“ galite pamatyti čia:
