Prieš savaitę valdančiosios Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininku išrinktas Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius sako dar neturįs atsakymo dėl koalicijos su „Nemuno aušra“ ateities, bet teigia norintis į šalies politiką įnešti daugiau ramybės.
Interviu BNS jis sakė sprendžiantis lygtį, kurioje yra per daug nežinomųjų. Kita vertus, politikas žada, kad sprendimas bus priimtas artimiausiame partijos tarybos posėdyje.
„Aš atsakymą, jeigu turėčiau, žinokite, ir pasakyčiau“, – teigė M. Sinkevičius.
„Aš sprendžiu lygtį sau. Kai lygtyje daug nežinomųjų, kai kur reikės, matyt, daryti tam tikras prielaidas, ir tas teorinis modelis kažkaip vis tiek turės sugeneruoti vienokią ar kitokią išvadą“, – kalbėjo jis.
LSDP pirmininkas taip pat sakė svarstąs galimybę „kraustytis“ į Vilniaus politinį gyvenimą, nes buvimas Jonavoje kelia iššūkių norint dalyvauti nacionalinėje politikoje.
Kitos interviu temos:
* Balsavimo dėl Gintauto Palucko neliečiamybės atėmimo rezultatai tenkina.
* Per suvažiavimą pareikštas pasitikėjimas sustiprino jo galias.
* Sauliaus Skvernelio pasitraukimas atvėrė daugiau galimybių demokratams.
* Ekonominės prognozės geresnės nei nuogąstauta, nuosmukio rudenį neturėtų būti.
* Nors partnerystės klausimas skaldo socialdemokratus, projektas turėtų pasiekti Seimą.
– Ketvirtadienį socialdemokratai laikė reputacinį egzaminą – balsavo dėl Gintauto Palucko teisinės neliečiamybės. Prieš balsavimą ne kartą sakėte, kad socdemai turi balsuoti už. 38 frakcijos nariai buvo už, 13 nebalsavo. Ar tenkina toks rezultatas?
– Mes kaip tik po šito rezultato paskelbimo buvome susirinkę Seimo pirmininko kabinete, klausiau frakcijos seniūnės, ar yra įtarimų, kad kas nors sąmoningai balsavo kojomis. Gal keli kolegos ir kėlė abejonių, bet matyt, labiau dėl to, kad jie patys turi situacijų su čekiais ar panašiai. O kiti kolegos, kaip sakė frakcijos seniūnė, buvo komandiruotėse.
Iš to, kiek išgirdau, sau konstatavau, jog nebuvo sisteminio noro tą situaciją apversti arba padaryti kitokią.
Žinau, kad, berods, keli kolegos buvo priešingos nuomonės ir nenorėdami būti išskirtiniais su tuo raudonu pažymėjimu (balsuojantieji prieš Seimo posėdžių salėje žymimi raudonai – BNS), jie tiesiog buvo šalia, bet nedalyvavo ir nenorėjo išsiskirti.
Manau, kad rezultatas bendrai yra toks, kokio ir tikėjausi. Jis manęs nei frakcijos prasme, nei politine prasme nenuvylė.
– Jūsų vertinimu, kokią įtaką G. Palucko byla turės partijai?
– Sakyčiau, netiesioginę, šalutinę neigiamą.
– Kuria prasme?
– Kadangi tai yra konkretaus politiko, konkretaus asmens atžvilgiu pareikšti įtarimai apie galimas nusikalstamas veikas, tai neliečia tiesiogiai partijos, kaip organizacijos, kaip juridinio vieneto.
Bet kadangi tas žmogus yra ilgametis mūsų narys, partijos vadovas, aukšta politinė figūra, jis turbūt neišvengiamai visuomenės sąmonėje asocijuojasi su mūsų partine organizacija, ir tas neigiamas krūvis, savotiškas šleifas tų įtarimų, kurie dar neaišku, kaip pasibaigs po tyrimo, po teismų sprendimų, aišku, kad jis generuoja tam tikrą neigiamą krūvį organizacijai, nepriklausomai, kad jis išėjo, paliko organizaciją, kitaip tariant, suspendavo savo veiklą. Buvimas politikoje, viešajame gyvenime vis tiek turės kažkokį, kad ir nematomą ryšį su buvusia politine organizacija, kurios vadovu jis buvo, dirbo ir tai generuos greičiausiai tam tikrą neigiamą konotaciją arba neigiamą krūvį.
– Tai, kad dabar partija reitingų lentelėje yra ketvirta, manot, tai G. Palucko indėlis ar buvo ir kitų svaresnių priežasčių?
– Gal pradėsiu nuo to – ir čia ne saviguoda, – kad kartais skirtingos sociologinės įmonės rodo skirtingus rezultatus. Kai kurie mums tiesiog būna palankūs, pavyzdžiui, „Spinter“ rezultatai paprastai mums nieko gero nerodo. Bet kaip bevertinsi, dinamika, jeigu ją vertintume kaip objektyvią, manau, kad daug elementų čia gali būti, ne tik konkretaus asmens istorija.
Vienas iš jų – protestai dėl laisvo žodžio. Taip pat ekonominis neapibrėžtumas, kainų šuolis, ypač degalinėse, kada žmonės pamatė, kad dyzelino kaina staiga pasidarė 2 eurai, gal 2,20 euro. Įprasta kam nors tą pyktį dėl suplonėjusios piniginės išlieti.
(...) įprastai visuomenės nuotaikos, kurios konvertuojasi į politinius vertinimus, yra daugiasluoksnės ir neturi vieno vardiklio.
– Gegužės 1 dieną tapote išrinktu partijos pirmininku, o ne perėmusiu postą. Už jus balsavo absoliuti dauguma suvažiavimo dalyvių. Ką jums tai reiškia? Ką tai keičia?
– Tai man sako, kad yra milžiniškas pasitikėjimas manimi. Kai jauti tokį pasitikėjimą, supranti, kad yra tam tikra politinė galia sutelkta tavo rankose, duotas didžiulis mandatas veikti, kad į tave žiūri kaip į lyderį, kuris turi nustatyti kryptį. Jaučiu tą politinio įgalinimo naštą ir atsakomybę, kad manimi pasitiki, man leidžia veikti, bet tuo pačiu turbūt mano paties lūkestis yra nenuvilti tų, kurie manimi pasitikėjo, nesuklysti. Dėl to atsiranda politinis atsargumas. Nors kai kas sako: reikia veikti, pirmyn ir pirmyn, bet kai 130 metų partijos istorijos kontekste gauni tokį mandatą, nesinori per daug nueiti į emocinę dalį, improvizacijas, o paskui gal ir į neracionalius sprendimus. Ieškau subalansuoto sprendimo ir atsakymo pirmiausia sau, kaip reikėtų vis elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.
– Tai kam ketinate panaudoti tą gautą mandatą? Ar jau esate sau tai apsibrėžęs?
– Esu sau užsibrėžęs kelis dalykus. Mes ne kavos gėrimo klubas, esame politinė organizacija, turime politinių siekių ir tikslų, kuriuos norime įgyvendinti, jog mūsų gražios idėjos neliktų lozungais. Aišku, reikia laimėti rinkimus, iš pradžių savivaldos, paskui – Seimo. Tokia yra politinio veikimo logika.
Kitas dalykas, kuris man labai svarbus, noriu, kad socialdemokratai grįžtų prie tų temų, kurios man asmeniškai svarbios ir, noriu tikėti, kad ir visuomenei svarbios. Man atrodo, kad turime koncentruotis į gyventojų saugumą. Bet ne tik gynybos prasme, taip pat – ir į socialinį saugumą, medicinos paslaugų prieinamumą, ekonominį augimą. Tai reiškia – į žmonių ir visuomenės saugumą. Man trys banginiai yra socialinė apsauga, sveikatos apsauga ir švietimo tema.
Man atrodo, kad mes padarėme didelį darbą, kurį gal ir nustelbė visiškai šalutiniai, ne tokie reikšmingi dalykai – mes buvome ta istorinė koalicija arba Vyriausybė, kuri numatė rekordinį mūsų istorijoje biudžetą gynybai. Dabar turime galvoti ir ne tik apie karinį saugumą, bet ir apie žmonių socialinį saugumą, kad jie jaustųsi saugūs, jog valstybė jais pasirūpins, kad valstybė turi atsakymus, nes turime turbulencijų ekonomikoje, turime turbulencijų geopolitikoje. Niekas gi neplanavo ir neįsivaizdavo, kad staiga koks nors Hormūzo sąsiauris bus uždarytas ir mes čia, Lietuvoje, atvažiavę į degalines, pamatysime, jog kuras 30 centų ar 40 pabrango.
Manau, kad mano fundamentalus tikslas ir, tikiuosi, kad vienodai jį matom, kas yra be galo labai sudėtinga, kai yra daug neapibrėžtumo, daug klausimų, daug neaiškumo, – pabandyti visuomenę nuraminti randant ir turint atsakymus šiuo neramiu laikotarpiu, kiek įmanoma daugiau ramybės įnešti. Žiūrint į dabartinį Lietuvos politinį gyvenimą tai atrodo neįmanoma, bet darysiu viską su komanda, kad kaip nors tai atliepčiau.
– Dėl ko ramybės? Ką turite galvoje?
– Kad visuomenė, nubudusi pirmadienio rytą, prie kavos puodelio skaitydama žiniasklaidą, nesusierzintų dėl kokių nors konfliktų, vidinių rietenų, situacijos neapibrėžtumo, nepasijustų gyvenanti neapibrėžtume, chaose. Ramybė būtų, kai žmogus žino, jog jo valstybė yra stipri, kad jeigu reikės, ji ateis į pagalbą piliečiui, jei jį ištiks bėda, nelaimė, liga, kad valstybė yra stipri, nes yra pasiruošusi gintis, kad valstybė yra solidari, vieninga, kad nėra eskalacijos ar kokių nors visuomenės lūžių. Norisi ramybės per užtikrintumą, kad visuomenė pasitikėtų valstybe, žinotų, jog tai yra sėkmės projektas.
– Grįžtant dar prie pirmininko rinkimų. Buvote vienintelis kandidatas, ar tai neapkartina pergalės? Ir kodėl buvote vienintelis?
– Sunku pasakyti. Niekas dirbtinai neribojo nė vieno kandidato, kuris buvo iškeltas, o buvo iškelti gal kokie aštuoni kandidatai: Orinta Lieputė, Robertas Duchnevičius, Nerijus Cesiulis, Vitalijus Mitrofanovas, Tadas Prajara, gal dar kažkas. Nė vieno neprašiau, kad jie pasitrauktų ar netrukdytų, mane palaikytų. Kiekvienas buvo laisvas elgtis, kaip tik pageidavo.
Manau, kad partija gal ir gerai daro, kad telkiasi apie vieną lyderį, nes mato daug įtampos, atsirandančios iš buvimo valdžioje, iš nepopuliarių sprendimų, iš nesėkmių, iš visokių koalicijos peripetijų. Galbūt čia yra toks labiau žmogiškais instinktais padiktuotas scenarijus, kada daug visko vyksta, daug įtampų, grėsmių, streso ir tada mes kaip bendruomenė telkiamės aplink vieną, o nesiskaidome grupelėmis.
Manau, kad mes, kaip organizacija, taip susitelkėme, gal dabar ne laikas matuotis, kieno pečiai platesni, kuris geresnis, galingesnis ir stipresnis. Gal telkimės aplink tą, kuris jau parodė, kas jis yra per veidas ir žmogus dirbdamas laikinuoju, ir neeksperimentuokime, neturėkime dar ir vidinės konkurencijos.
Manau, kad tai buvo tiesiog situacijos padiktuotas elementas. Bet tie žmonės, kurie buvo iškelti, manau, kad jie tikrai rimti politikai ir ateityje tikrai turės šansą. Be to, didžioji dalis jų yra mano politinės komandos sudėty.
– Kalbant apie komandą, pakeitėte ją iš esmės, turiu galvoje pavaduotojus. Pagal kokius kriterijus ją rinkote?
– Vienas kriterijus labai aiškus – kad vyrų ir moterų skaičius būtų lygus: šešios – moterys, šeši – vyrai. O kiti kriterijai, sakyčiau, buvo labiau padiktuoti asmeninio santykio, asmeninių darbinių, politinių patirčių.
Akivaizdu, kad kolegos, kurie eina atsakingas pareigas, kurie yra mano turbūt artimiausia politinė aplinka – premjerė, Seimo pirmininkas, frakcijos seniūnė – manau, dėl jų neturėtų kilti klausimų. O toliau stengiausi išbalansuoti, kad būtų papildomai Ministrų kabineto narių, Seimo frakcijos, regionų atstovų. Taip pat jaunimo atstovų. Martynas Katelynas ir Violeta Turauskaitė, mano vertinimu, yra jauni perspektyvūs žmonės ir kurie, manau, užaugs į rimtus valstybės politikus.
Ieškojau balanso tarp jauno entuziazmo, regioniškumo, centrinės valdžios ir to santykio, kurį esu sukūręs ir pasitikrinęs tuos žmones per laiką. Man atrodo, kad tai yra stipri komanda, kuri turi platų kvalifikacijų spektrą, ir tikiuosi, kad jas visas sugebėsiu panaudoti tinkamai ir partijai, ir valstybei.
– Kai kuriems jūsų kolegoms buvo staigmena, jog naujas pirmininkas renkamas nebe dvejiems, o ketveriems metams. Nemaloni staigmena. Kaip atsirado tie ketveri metai ir ar tikrai reikėjo pradėti nuo šitos kadencijos?
– Aš į tą diskusiją, tiesą sakant, mažai kišausi. Yra pas mus vadinamoji statuto grupė, kuriai vadovauja Robertas Kaunas, ji ir sprendė tą tematiką. Praeityje mes buvome svarstę įvesti ketverių metų kadencijos ciklą partijos vadovui, tuo metu tam nebuvo pritarta, bet diskusija apie tai visą laiką buvo gyva.
Vis dėlto manau, kad teisingas reikalas yra, jog sutampa partijos vadovybės išrinkimo ir politiniai rinkimų ciklai. Pas mus buvo kažkoks prasilenkimo ciklas, kaip tuomet vertinti partijos lyderį po rinkimų, buvo kažkaip ne iki galo viskas sinchronizuota, mano vertinimu.
Taip, galėjome gal po metų tą padaryti. Bet po metų būtų kas nors sakęs, kad jau Seimo rinkimai neužilgo, tai vėl gal atidėkime. Manau, kad šį klausimą pakankamai organiškai išsprendėme.
Nebuvau didelis fanas vienokio ar kitokio sprendimo kelio. Kaip statuto grupė pasiūlė, tokią situaciją ir turime. Dabar bus toks pereinamasis laikotarpis, aš darbuosiuosi su komanda trejus metus.
– Viename porinkiminių interviu sakėte, kad dabar jūsų balsas turės būti labiau girdimas. Tačiau ar išgirsti jus partijos bičiuliams netrukdo tai, kad esate Jonavoje, ne Vilniuje, kad jūsų nėra Seime ar Vyriausybėje, kur priimami sprendimai? Neplanuojate keisti šitos situacijos?
– Iš tikrųjų, svarstau apie tai, visiškai to neatmetu. Nėra taip, kad to pageidaučiau, bet darau tam tikras išvadas, nes teko darbuotis kaip laikinam vadovui ir mačiau, kad tas galios centrų išskirstymas turi trūkumų. Partijos lyderis dirba Jonavoje, bet politinis darbas ir politiniai sprendimai, procesai vyksta sostinėje. Tenka ir nuotoliu, ir gyvai lankytis Vilniuje, bet negaliu visiškai nuneigti išvados, kad viskas vyksta idealiai.
Turbūt galiu pasakyti, kad norint aktyviai veikti politiniame lauke, reikia būti sostinėje, kur vyksta ta visa virtuvė, kur vyksta politinis gyvenimas. Matau šį iššūkį, nors atstumas tarp Jonavos ir Vilniaus – 100 kilometrų, valanda 20 minučių kelio, bet tas momentinis atvykimas, pripuolamas veikimas, nors ir esu girdimas, išklausomas, manęs paiso ir, manau, kad dabar ta pozicija dar didesnį svorį po suvažiavimo įgijo, bet taip, iššūkių šia prasme yra. Ar tai reikš, kad perspektyvoje galimi pokyčiai? Aš jų neatmetu.
– Bet sakote, kad kandidatuosite į Jonavos merus. Čia kažkas nesutampa.
– Blogas politikas, kuris neturi plano B ar C.
– Tai Jonava yra planas A, B ar C?
– Jonava kol kas yra planas J, o situacijai susiklosčius, būtų galimybė rasti ir kitą kandidatą Jonavoje. Jų yra ne vienas.
– Viena iš galimybių jums „atsikraustyti“ į Vilnių būtų darbas Vyriausybėje, o tai paprasta būtų įgyvendinti performuojant koaliciją, tuo pat metu – ir Ministrų kabinetą. Gegužės mėnesį žadate atsakymą, ar liksite dirbti su „Nemuno aušra“. Kokie klausimai dėl koalicijos dar yra neatsakyti?
– Galvokime apie tai kaip apie lygtį. Tam tikras nežinomųjų kiekis toje lygtyje dar yra. Ta prasme, kad mes hipotetiškai žinome, kas galimos alternatyvos. Kadangi mes nesiderame, nežinome pageidavimų, pozicijų, noro, siūlymų Vyriausybės programai, darbotvarkei. Tam tikrų nežinomųjų yra, dalis aspektų žinomi, bet kai kuriais aspektais, manau, situacija reikalauja tiesiog įžvalgumo.
– Pavyzdžiui?
– Na, pavyzdžiui, galime skaičiuoti, kiek naujai potencialiai suformuota dauguma turės balsų valdančiojoje daugumoje. Tikėtina, jog bus mažiau nei dabar. Ar tai reiškia, jog turėsime dar daugiau įtampų priimant valstybei svarbius sprendimus, ypač biudžetą? Kitaip tariant, ar tai galėtų reikšti, kad turėsime iššūkių, nes kas nors norės prispausti finansų ministrą, Vyriausybę. Matėm praeityje, kada ponas Vinkus gelbėdavo atskirų vyriausybių biudžetus balsuodamas už, nes dauguma nesugebėdavo.
Taip pat sociologinės apklausos rodo, kad rinkėjams nesvarbu, ar socialdemokratai keis koaliciją, ar liks toje pačioje, jų nuomonė apie socialdemokratus nepasikeis. Tai yra jeigu mes pokytį įvykdome, susilpniname matematinę daugumą, sukuriame laikiną neapibrėžtumą, (...), rinkėjai sako: ai, koks mums skirtumas.
Reikia įvertinti visus tuos aspektus – ar jie yra generuojantys kokį nors teigiamą efektą ir valstybei, ir mums kaip pagrindinei koalicijos šaliai, ar tai būtų vis dėlto toks labiau emocijų paskatintas veiksnys.
– O vertybės? Matyti, kad jūsų ir „aušriečių“ vertybės skiriasi ir saugumo, ir žmogaus teisių, ir kitais klausimais. Ar tai nėra pagrindas ir priežastis keisti partnerius?
– Greičiausiai atsakysiu klausimu į klausimą. O ar tai neturėjo būti įvertinta sudarant koaliciją? Kad jau įklimpom...
Kai ką, tiesą sakant, reikia pripažinti, aš kaip partijos lyderis, paveldėjau. Tas palikimas ne visada džiugina, bet juk negalėjau sakyti, kad viską, kas buvo palikta palikimu, dabar utilizuojame ir nuo naujo lapo kursime šviesų rytojų. Tas palikimas mus įstatė į tam tikrus rėmus, net ir formuojant šitą koaliciją, kuri dabar yra. Mes lyg ir įsivaizdavome, kad ji gali būti kitokia, bet paskiau vieni išėjo, kiti liko. Išėjo kaip išėjo.
Mano aplinkoje pasitaiko žmonių, kurie reikalauja pokyčių koalicijoje, aš girdžiu jų argumentus, tikrai jų neatmetu, bet paskui paklausiu: o jūs palaikote socialdemokratus, esate už juos balsavę? Paprastai atsako, kad ne. Ta prasme pokyčių iniciatoriai yra ne socialdemokratų palaikytojai. Tada sakau: o tai jeigu mes tą padarysime, gal balsuosite už mus ateityje? Atsako, kad greičiausiai ne. Tai dėl ko tada mums tai siūlote?
Taip, tos vertybės nesutampa, taip, paveldo turime ir taip, tema koalicijos neuždaryta. Jeigu aš ir mes, kaip politinė bendruomenė, jau turėtume atsakymus, netemptume gumos. Nėra ko tempti, reikia labai aiškiai pasakyti, ir tas bus pasakyta, arba tęsiame, arba netęsiame. Kažkas gal bando romantizuoti alternatyvas, bet jos tokios kaip pasakoje būna: į kairę eisi, ten laukia toks likimas, į dešinę eisi, laukia kitoks likimas. Kai įsigilini, atrodo panašus tas likimas. Dėl to ir yra stovėjimas kryžkelėje ir bandymas įsivertinti, kuris tas kelias yra mūsų.
– O jūs sau turite tą atsakymą?
– Aš atsakymą, jeigu turėčiau, žinokite, ir pasakyčiau. (...) kai kas tą procesą vertina kaip paprastutį: atėjo pirmininkavimas (ES Tarybai – BNS), galime pakeisti koaliciją, Vyriausybę... Man atrodo, išaugome iš to nepriklausomos valstybės laikotarpio, kai per ketverius metus pasikeisdavo dvi, trys ar kažkelios vyriausybės. Per dvejus kadencijos metus turėti tris vyriausybes, nežinau, ar čia politinės brandos lygis. Man nelabai taip atrodo.
Aš sprendžiu lygtį sau. Kai lygtyje daug nežinomųjų, kai kur reikės, matyt, daryti tam tikras prielaidas, ir tas teorinis modelis kažkaip vis tiek turės sugeneruoti vienokią ar kitokią išvadą. Aš lygtį dar sprendžiu.
– Sauliaus Skvernelio pasitraukimas iš Demokratų sąjungos sumažino nežinomųjų lygtyje?
– Aš manau, kad S. Skvernelio pasitraukimas gal atvėrė galimybę ir demokratams grįžti prie pokalbių, diskusijų.
Manau, kad iki tos situacijos su S. Skverneliu jie gal buvo jau apsipratę su opozicijos žanru, pozicionavo save gal labiau centro dešinės pozicijoje ir manė, kad gyvens lengviau kritikuodami, oponuodami, nei eidami ir prisiimdami atsakomybę. Pasikeitus lyderystei, manau, kad jie tą situaciją irgi permąsto.
Kita vertus, nėra taip, kad socialdemokratai čia pirštu kam pamojuoja ir visi atbėga. Jie irgi yra politinė bendruomenė ir jie irgi turi apsispręsti, ar išvis svarstytų tokį variantą (grįžti į valdančiąją koaliciją – BNS). Be to, dar be socialdemokratų yra ir kitas partneris, yra valstiečių-lenkų frakcija, turime išgirsti ir jų nuomonę. Dabar kartais tas procesas taip supaprastinamas, jog jeigu tik socialdemokratai inicijuos pokyčius, jie ir bus. Gal ir taip, bet nebūtinai.
– O kaip tas sprendimas dėl koalicijos bus priimtas?
– Dėl koalicijos sprendžia partijos taryba. Partijos taryba, kuri jau buvo vieną kartą susirinkusi legendiniame tušinuko posėdyje (per praėjusį LSDP tarybos posėdį rastas slapta įrašantis prietaisas – BNS), manau, susirinks dar kartą. Buvo pasakyta daug informacijos tarybos nariams, buvo pasakyta, kad pamąstykite visi, suvirškinkite, pagyvenkite su tuo, stebime situaciją, klausimo neuždarome, prie jo grįšime. Turėsime vienaip ar kitaip uždaryti tą klausimą.
– Tai vyks artimiausiame tarybos posėdyje?
– Aš noriu tą padaryti artimiausioje taryboje. Manau, kad nebereikia kankinti žmonių, tas neaiškumas niekam nėra gerai.
Juoba kad sociologinės apklausos rodo, jog rinkėjams koalicijos klausimas nėra svarbus. Pirma problema ir tema jiems – kainos, pragyvenimo lygis, antra – sveikata, trečia – korupcija, skaidrumas, ketvirta – saugumas, švietimas. Nemačiau dar nė vienos apklausos, kad problemų sąraše būtų koalicijos tema.
Galvoju, kad mes ir patys darome klaidą, kad per daug šią temą eksploatuojame, nes man toks vaizdas, kad mes kai tik sudarėme tą koaliciją, koalicijos tematika taip ir velkasi jau pusę metų: tai koalicija tokia, tai koalicija anokia. Svarstau, na, gerai, sakykime, bus kita koalicija, ar tikrai nebus klausimų apie tą naują koaliciją?
– Kadangi rinkėjams pirmoje vietoje yra kainos, kokių naujų priemonių planuojate, kaip amortizuoti kainų augimą? Kas yra ant stalo?
– Tą darbą daro trys ministerijos: Finansų, Energetikos ir Ekonomikos. Šios ministerijos įpareigotos tai daryti.
Kai prasidėjo konfliktas Artimuosiuose Rytuose, visą laiką svarstėme, ar atėjus rudeniui ištiks sloga, ar ekonominė liga. Šiandien atrodo, kad vis dėlto bus ne liga, gal tik sloga. Tai yra neturėtume patirti kokių nors ekonominių sukrėtimų. Taip, infliacija pakilo, bet čia vidaus vartojimo dalykai, panaudotos lėšos iš pensijų fondų.
Dar yra trąšų kainų kitimai, kurie su kuro kainomis, matyt, lems maisto kainų brangimą, logistikos, transportavimo išlaidų išaugimą, aviacinio kuro arba trūkumą, arba kainos pasikeitimą. Ne viską, deja, Vyriausybė sugebės amortizuoti, bet svarstomi įvairūs scenarijai.
Rodikliai niūrios situacijos kol kas nerodo. (...) Tas gal šiek tiek atpalaiduoja tuos ministrus, kuriems pavesta nagrinėti šį reikalą, bet pavedimas yra, rezultatų kol kas apčiuopiamų dar nesu matęs, jie turbūt pirmiausia bus pateikti Vyriausybės vadovei.
– Tačiau šis šildymo sezonas jau buvo vienas brangiausių Lietuvoje, o kylant ir kitoms kainoms, perkamoji galia dar mažės. Ar rengiamasi kitam šildymo sezonui, gal svarstoma grąžinti PVM lengvatą?
– Kol kas PVM lengvatos grąžinimo klausimas nekeliamas. PVM lengvata taikoma visiems, nepriklausomai, kiek uždirbi. Ši priemonė brangi ir ne visai tikslinga. Aš manau, kad užtektų kompensacijų asmenims už šildymą – ar už centrinį, ar kietą kurą, ar dujinį. (...) Apie PVM lengvatas tikrai nėra svarstoma.
– Dar pakalbėkime apie laisvą žodį. Venecijos komisija paskelbė savo išvadas dėl LRT įstatymo pataisų. Jose daug pastabų ir turiniui, ir formai. Komisija konstatavo, kad pataisų svarstymo procesas „neatitinka gerų teisėkūros standartų“, o pernai įšaldytą visuomeninio transliuotojo biudžetą komisija pavadino reikšmingu kišimusi į valstybės pareigą užtikrinti žiniasklaidos pliuralizmą ir nepriklausomumą. Kodėl socialdemokratai tai daro?
– Dėl kišimosi ir pliuralizmo... Mes gi visi žinome, kad LRT biudžetas buvo užšaldytas. Jis nebuvo sumažintas ar apkarpytas, bet buvo užšaldytas dabartiniame lygyje.
(...) Mes koncentravomės į gynybos išlaidas. Ir daugelio sektorių, absoliučiai daugelio, tarp jų ir visuomeninio transliuotojo augimas buvo suspenduotas. Mes dėmesį koncentravome į saugumą, į tą įsipareigojimą 5,38 proc. BVP krašto apsaugai. Negaliu sakyti, kad nuskriausdami visas kitas sritis, bet apribodami arba suspenduodami, arba neleisdami dėl ekonomikos augimo toms sritims būti dosniems. Žinoma, pakeliui dar buvo ir Valstybės kontrolės išvados apie lėšų naudojimą LRT, tai sukūrė papildomo krūvio, kad gal pažiūrėkime, ar viskas ten efektyviai, skaidriai, gerai.
Venecijos komisijos išvados dėl finansavimo nėra visiškai nepagrįstos ta prasme, kad dabar įstatyme atsiranda dar LRT valdyba, tarybos biuras, tai reikalaus papildomų išlaidų. Sakyti, kad jūs padarykite daugiau su tiek pat arba turėkite daugiau kolektyvų, daugiau apmokamo darbo, ne iki galo teisinga.
– Tai čia apie finansus, o apie valdysenos pokyčius, kas ir sukėlė daugiatūkstantinius mitingus. Kodėl to reikia? Nes Valstybės kontrolės išvadose to nebuvo, ten buvo apie viešuosius pirkimus.
– Norėjosi LRT tarybai, kaip pagrindiniam svarbiausiam valdymo organui, suteikti daugiau įgalinimo, kad būtų valdymo organas su galia, o ne kažkokia butaforija. Aišku, kad buvo gal politinio nusivylimo ir piktumo, kad kai kas baigdami kadenciją 2024 metais ėmė ir pakoregavo tą patį 13 straipsnį (LRT įstatymo nuostatą dėl generalinio direktoriaus atleidimo, įvedant didesnę atleidimo kartelę – BNS). Tuomet kažkodėl visiems buvo gerai (...), bet kai nori grįžti laiku, tai nelabai gerai? Manau, kad buvo noras įgalinti LRT tarybą, grįžti į tai, kas buvo, nes nuėjusi valdžia paliko palikimą, o iki 2024 metų sprendimo viskas veikė daug metų.
Žinot, kai emocijos baigsis – noriu tikėti, kad sprendimas Seime bus priimtas per pavasario sesiją, – bus įdomu pažiūrėti, kas ką tada komentuos. Ar tada bus aiškinimas, jog mes protestavome ir kažką apgynėme?
Vieni dabar piešia kažkokius apokaliptinius scenarijus, bet nepanašu, kad tie scenarijai išsipildytų. Kalbėti apie Vengrijas, Gruzijas... Niekada niekas tokio tikslo neturėjo, nei modeliavo.
Mums labai profesionaliai priklijavo visokias etiketes, tarp jų – ir tokias kaip laisvo žodžio niokotojų ar uzurpatorių. Įdomu bus pažiūrėti po pusmečio, kaip atrodys situacija. Man atrodo, kad įvyks tam tikri pokyčiai ir gyvensime toliau.
– Kiek socialdemokratams svarbu žmogaus teisės? Kuriame prioritetų sąraše jos yra?
– Esu europinių socialdemokratų šeimos narys ir europinius socialdemokratus gerai atpažįstu, žinau, kas yra socialdemokratų vertybės. Žmogaus teisės vertybių skalėje turbūt top trejetuke arba top penketuke.
Bet tuo pačiu, kaip ir jūs, taip ir aš žinau, kad lietuviški socialdemokratai turi savų bruožų. Kaip prioritetus jie pirmiausia kelia ekonomiką, socialinę gerovę, sveikatą, švietimą, kultūrą – na, dabar su kultūra tas santykis prastesnis, bet manau, kad darysime viską, kad jį atkurtume – ir žmogaus teisės lietuviškų socialdemokratų darbotvarkėje greičiausiai nėra top trejetuke.
Mes frakcijoje turime skirtingo progresyvumo šiuo klausimu. Dalis kolegų tikrai labai progresyvūs ir nori lygiuotis į Vakarų Europos socialdemokratus, tos temos jiems yra labai aktualios. Kita dalis – ir tą reikia pripažinti – yra žmonės, kurie sudaro didesnę dalį frakcijos, iš vienmandačių apygardų, įprastai iš regionų, ne iš didmiesčių, ir jiems tos tematikos, kai jie grįžta į savo rinkimų apygardas, nelabai pozityviai sutinkamos.
Tai nereiškia, kad mes, būdami socialdemokratais, nesuprantame, kas yra mūsų core values – pagrindinės fundamentalios vertybės, bet klausimas yra, ar politika turėtų ateiti iš apačios, tai yra per visuomenę, per bendruomenę ir per tos pozicijos išgirdimą, ar štai turime ilgametę europinę socialdemokratinę ideologiją ir bandome ją įgyvendinti.
– Seime jau pusmetį guli parengtos Civilinio kodekso pataisos dėl partnerystės, tai yra Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimas. Kodėl jis neina į salę?
– Nereikia slėpti, frakcijoje yra kolegų sparnas, kurie galvoja, kad gal dabar ne laikas. Nežinau, ar matėte, bet apklausos rodo, kad socialdemokratų rinkėjai tai tematikai demonstruoja labai kuklų palaikymą. Ir tada kolegos sako: o tai mes darysime tai, kas mūsų rinkėjams nepriimtina? Dalis kolegų sako, ar tikrai būsime tie, kurie imasi lyderystės, o tai kur liberalai? Yra visokių tų nuomonių.
Kai nežinai, kas iš to išeis, kas bus finale paleidus procesą, saugiau yra neskubėti ir geriau turėti vidines diskusijas. Tai mes tas vidines diskusijas turime. Bet jos dar nesugeneravo galutinio veikimo modelio.
– Kaip prognozuojate, ar tas projektas išvys Seimo salę šią kadenciją?
– Aš manau, kad taip. Manau, kad išvys.
– Seimas po pateikimo yra pritaręs nutarimo projektui surengti referendumą dėl šeimos sampratos. Kokia frakcijos pozicija šiuo klausimu?
– Mes padiskutavome, pozicijos frakcijoje išsiskyrė. Dalis kolektyvo sako, kad čia visiškai su socialdemokratais nieko bendro neturi, kai kas sako: o kodėl ne, kai kas išskaičiuoja, kad referendumas, kad ir patariamasis, pritrauks daugiau rinkėjų. Yra įvairių skaičiavimo būdų, bet nesame apsisprendę, ką signalizuosime savo rinkėjui.
– Ir dar vienas dalykinis klausimas. Socialdemokratų užsakytoje apklausoje kovą klausėte visuomenės nuomonės dėl riboto lygio oficialių kontaktų su Baltarusija, pavyzdžiui, užsienio reikalų viceministrų lygiu. Beveik 64 proc. respondentų tam pritarė. Ar tai reiškia, kad Vyriausybė inicijuos šiuos kontaktus? Nuo ko tai priklausys?
– Konstitucija sako, kad svarbiausius užsienio politikos klausimus sprendžia prezidentas su Vyriausybe. Norėčiau, kad šalies vadovas su Vyriausybe susitartų, koks turėtų būti matymas.
Tam tikri pokyčiai po specialaus JAV pasiuntinio Johno Coale'o atvykimo į Baltarusiją yra įvykę – pajudėjo ir vilkikų klausimas, ir balionų, nors daugelis sako, kad čia tik vėjo kryptis ne ta, bet reikia matyti pokyčius. Aišku, ir mūsų sienos apsauga, policija rimčiau pradėjo dirbti su tais kontrabandiniais siuntiniais. Poslinkių tikrai yra.
Aš esu šalininkas, jog užsienio politika neatsiejama nuo diplomatijos ir kalbėjimosi. Tam tikri kanalai yra ir dabar, bet jie – nepolitinio pobūdžio, daugiau techninio. Ar negalėtų būti pasikalbėjimas ir politinio pobūdžio, riboto lygio, gal net ne viceministro, o gal ir viceministro lygio? Klausimas.
Mano klausimas gali būti garsiai užduotas toks: o jeigu D. Trumpo administracija į Vašingtoną pakviestų Minsko atstovus ir Vilniaus atstovus ir turėtų būti trišalis susitikimas? Paskui pasiūlytų – gal norite dvišalio? Mes vyktume ar ne? Aš manau, kad reikėtų vykti. Pas save kviestis ar į Minską važiuoti tikrai nesiūlyčiau, bet jeigu Vašingtonas pakviestų, manau, kad svarstytina.
– Labai dėkui už pokalbį.
