Ukrainoje karius rengęs karo instruktorius Andrejus Šildiajevas sako, kad Lietuvoje daugėja žmonių, kurie karo atveju trauktųsi ar pasiduotų. Jo teigimu, Rusija stiprina pozicijas, nes pasaulyje vertybes vis labiau keičia jėga ir pinigai.
Karas Ukrainoje, anot pašnekovo, yra ten, kur ir prasidėjo. Mažai kas pasikeitė – ukrainiečiai kovoja, kaip gali, kaip ir pirmą invazijos dieną. Tik kovotojų dabar gerokai mažiau, pabrėžia jis. „Ačiū ukrainiečiams, kurie ketverius metus gina pasaulį, turime jiems už tai dėkoti“, – priduria karo instruktorius.
Paklaustas, ar artimiausiu metu įsivaizduoja Volodymyro Zelenskio ir Vladimiro Putino susitikimą, svečias pusiau juokais atsakė, kad tiki, jog V. Zelenskis padarytų tai, ką reikia – pašalintų Rusijos vadovą.
„Jis stiprus vyras, daugiau nelabai tikiu, dėl ko dar galėtų susitarti, – kalba. – Ukraina jaučia žiaurų spaudimą kapituliuoti – atitraukti, atiduoti. Nes Vakaruose kažkam labai reikia, kad Ukraina nustotų maišyti jiems daryti biznį.“
A. Šildiajevo nuomone, pasaulį visada valdė verslas ir pinigai, o dabartiniams politikams vertybės visiškai nieko nereiškia.
„Jei žmogus neturi vertybių, šalis jų neturi, nesilaikoma įstatymų, vadinasi, galioja tik stipriojo teisė. Būdamas stiprus, gali daryti viską. Kovoti už kažką galima tik turint teisingas vertybes“, – priduria jis.
Didelis proveržis neįmanomas
Ukrainos kariuomenė neseniai pranešė atkovojusi 200 kvadratinių kilometrų teritorijos. Pašnekovo teigimu, tai įrodymas, kad šalis gali judėti į priekį, ne tik gintis. Bet siūlo šio pasiekimo nepervertinti, teigdamas, kad tai nėra kontrpuolimas ar puolimas, tiesiog pasinaudota galimybe atkovoti taktiškai reikšmingas vietas.
Fronto linija jau ilgą laiką mažai juda, o tam, kad įvyktų proveržis, pasak A. Šildiajevo, reikia tolimųjų ginklų. „[Juos naudojant] atimti iš Rusijos galimybę vykdyti logistiką, naikinti jų sandėlius, jų gyvąją jėgą toli nuo fronto. Tai viena esminių karybos [taisyklių] – sunaikinti priešą jam dar nepriėjus iki fronto“, – aiškina jis.
Karo instruktorius pabrėžia, kad fronte žmonių labai trūksta, tad belieka gintis. Padaryti didelį proveržį su Ukrainai likusiais pajėgumais, jo manymu, neįmanoma.
Kaip ir anksčiau, A. Šildiajevui dabartinis vaizdas primena 1938 metų Europą: „Tas laikrodis tiksi taip pat, tik ukrainiečių kariuomenė pristabdo tą laiko rodyklę. Bet iš principo niekas nepasikeitė.“
„Rusai grįžta į pasaulį kaip laimėtojai“
Jis teigia, kad viena iš karo sričių – informacinė – jau pralaimėta, ir paminėjo 2026-ųjų žiemos olimpinių žaidynių kontekstą. Tiek Rusijos, tiek Baltarusijos sportininkams Tarptautinis olimpinis komitetas suteikė tam tikrų nuolaidų: jie galėjo dalyvauti kaip neutralūs atletai. Tarptautinis paralimpinis komitetas žengė dar toliau – leido 2026 m. žiemos paralimpinėse žaidynėse rusų ir baltarusių atletams varžytis su savo nacionalinėmis vėliavomis ir himnais.
A. Šildiajevas smerkia tokius sprendimus, vadindamas juos gėdingais, ir teigia, kad viskas vyksta dėl pinigų: „Padarėme per mažai. Rusai grįžta į pasaulį kaip laimėtojai, ir tai mums gali brangiai kainuoti. Bijau, kad istorija kartojasi.“
Kalbėdamas apie Lietuvos pasiruošimą per ketverius karo metus, jis nurodo, kad iš nulinio taško pajudėjome, bet labai nežymiai.
„Europa kaip neturėjo savo bendros kariuomenės, taip ir neturi, ir nebando jos kurti. Tam, kad Europa galėtų gintis, mažiausia, kas turi būti sukurta, tai nuosavos vadavietės, nepriklausančios nuo JAV“, – sako pašnekovas.
„Amerikiečiai aiškiai pasakė: ginkitės patys, mes jums tik duosime branduolinį skėtį. Jeigu Rusijos Federacija nenaudos branduolinio ginklo, amerikiečiai gali ir nelįsti į šitą karą“, – priduria jis.
Į Estijos užsienio reikalų ministro pasisakymą apie tai, kad, Rusijai išdrįsus įsiveržti į Baltijos šalis, NATO surengtų smūgius giliai Rusijos teritorijoje, svečias reaguoja gana skeptiškai.
„Labai norėčiau tikėti šio ministro žodžiais, bet problema, kad nė viena Baltijos šalis neturi toliašaudžių raketų ir aviacijos. Tie patys HIMARS, kurie neaišku, kada atvažiuos, ne taip toli šaudo, kaip norėtųsi“, – dalijasi jis.
Bet kokį Rusijos puolimą reikia įvardyti kaip karą
A. Šildiajevas prisiminė karines pratybas Marijampolėje, kurių metu buvo imituojamas miesto užpuolimas. Jo teigimu, simuliacija labai gerai išryškino politikų požiūrio problemą.
„Pati didžiausia simuliacinio žaidimo tragedija yra ta, kad trečiąją [pratybų] dieną nebuvo paskelbtas joks karas Rusijai. Visa tai nebuvo įvardyta kaip karas. Ir vokiečiai šią situaciją priima normaliai. Reikia žinoti visiems, kad jei Rusija puola bet kurią šalį, tai yra karas“, – kalba jis.
Andriaus Kubiliaus idėja, kad ateityje 100 tūkst. amerikiečių karių Europoje pakeistų ukrainiečiai ir jie būtų pagrindinė atgrasomoji jėga su realia galia veikti labai greitai, svečiui kol kas neatrodo labai aktuali. Scenarijus, pagal kurį Ukrainos karinės pajėgos taptų Europos Sąjungos kariniu stuburu, turi daug sąlygų, teigia A. Šildiajevas ir siūlo koncentruotis į dabartį.
„Jei jos integruotųsi kartu su Lenkija ir Baltijos šalimis, tada taip, bet vienos nesugebėtų. Vėlgi kalbėkime apie tai, kas vyksta. Jei Ukrainą privers kapituliuoti, nebus jokio stuburo, ukrainiečiai jausis išduoti. Ukrainiečiai ir dabar taip jaučiasi. Jie mus galėtų apginti tik tuo atveju, jei karas pasibaigtų jų naudai. Šiuo metu Ukrainoje per mažai gyvosios jėgos, kad ji galėtų karius siųsti į kitas šalis“, – teigia jis.
„Ji ir taip mus visapusiškai gina, laiko visą rytinį flangą. Lenkija daugmaž saugi, jau nekalbant apie kitas šalis, neturinčias sienos su Rusija“, – priduria.
„Daugybė žmonių neskiria savo žemės nuo savo valstybės“
A. Šildiajevas svarsto, kaip būtų reagavusi NATO, jei Rusija 2022 metais būtų puolusi ne Ukrainą, o Baltijos šalis.
„Manau, reakcija būtų kaip toje simuliacijoje. Tik dar pajėgumai išvis nebuvo įjungti. Mes Lietuvoje labai daug ko išvis neturime: kariuomenė mūsų daro, ką gali, bet politikai per mažai skiria dėmesio konkretiems karybos veiksmams“, – aiškina jis.
Laidos svečias skeptiškas ir dėl mūsų visuomenės pasirengimo galimam kariniam konfliktui.
„Tie, kurie nori, yra pasiruošę – Šaulių sąjunga, savanorių pajėgos. Bet norinčių yra per mažai. Lietuvoje labai daug žmonių, kurie pasitrauktų arba pakeltų baltą vėliavą. Ne kritinė masė, bet jų daug“, – mintimis dalijasi vyras, kuris pats savanoriauja.
Jis grįžta prie vertybių temos, sakydamas, kad jei žmonės jaučia, jog vertybiniai principai dingsta, dominuoja tik savi interesai, tai veikia taip pat.
„Daugybė žmonių neskiria savo žemės nuo savo valstybės. Kam mes patys stojome ginti savo valstybės sausio 13-ąją? Juk veikė lietuviškos mokyklos, galima su rusais verslą daryti, karjerą. Tų žmonių labai daug ir dar daugėja. Tai yra bėda“, – apibendrina pašnekovas.
