Socialiniai tinklai tapo ne tik nuomonių laisvės, bet ir viešų puolimų arena. Kasdien galima išvysti komentarų, kuriuose vartotojai aštriai kritikuoja, įžeidinėja ar net šmeižia kitus – ypač viešus asmenis, politikus, žurnalistus ar nuomonės formuotojus. Pastarieji neretai reaguoja griežtai: žada kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl šmeižto ar neapykantos kurstymo. Tačiau statistika rodo kitą realybę – nors tokių pareiškimų socialiniuose tinkluose pateikiama šimtai, vos keli atvejai pasiekia teismus.
Kaip rašoma komunikacijos ekspertės Liubovės Aleksandros Zaicevos pranešime žiniasklaidai, remiantis Vilniaus apygardos prokuratūros duomenimis, pastarųjų trejų metų tendencija rodo, kad vidutiniškai šios prokuratūros veiklos teritorijoje iš 100 žmonių, kurie kreipiasi į teisėsaugos institucijas dėl šmeižimo socialiniuose tinkluose, į teismą perduodama vidutiniškai 1-2 baudžiamosios bylos per metus, kas atitinkamai rodo, kad iš 100 žmonių tik 1 ar 2 įrodo, kad buvo apšmeižti. Viena iš priežasčių – sudėtinga įrodyti baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą socialiniuose tinkluose, dėl ko atsisakoma pradėti ikiteisminius tyrimus.
Atsisakymai pradėti ikiteisminį tyrimą dominuoja
Įvertinus pareiškimuose nurodytas aplinkybes bei atlikus jų patikslinimą, daugumoje atvejų priimami sprendimai atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 2023 m. Vilniaus apygardos prokuratūros veiklos teritorijoje buvo priimta 100 nutarimų atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus dėl įtarto šmeižimo, 2024 m. – 81, o per pirmąjį šių metų pusmetį – 55. Per šį laikotarpį į teismą Vilniaus apygardos prokurorai perdavė 4 baudžiamąsias bylas dėl šmeižimo, dar 20 ikiteisminių tyrimų buvo nutraukta.
Panašios tendencijos išlieka ir dėl neapykantos kalbos nusikaltimų socialiniuose tinkluose. Tai komentarai ar įrašai, kuriais viešai tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta arba kurstoma diskriminuoti žmonių grupes dėl jų seksualinės orientacijos, tautybės, įskaitant antisemitinio pobūdžio įrašus, taip pat komentarus, nukreiptus prieš rusų ar ukrainiečių tautybės žmones. Bendra tendencija yra ta, kad neapykantos kalbos nusikaltimai dažniausiai būna nukreipti prieš LGBTQ+ bendruomenės narius. Minimu laikotarpiu kasmet Vilniaus apygardos prokuratūros veiklos teritorijoje asmenims buvo pareikšti kaltinimai ir į teismą perduota po 5 bylas dėl neapykantos kurstymo. 2023-2025 m. nutraukta 13 ikiteisminių tyrimų nenustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika, 38 atvejais, įvertinus aplinkybes, buvo atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus.
Kaip apginti savo teises socialiniuose tinkluose?
Taigi, kaip apginti savo teises, jei žmogus jaučiasi apšmeižtas, kai praktiškai neįmanoma baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą socialiniuose tinkluose? O gal kaip tik svarbu apginti pamatinę konstitucinę kiekvieno žmogaus teisę į žodžio laisvę ir galimybę reikšti nuomonę?
Pasak Konstitucinio Teismo teisėjo Aurelijaus Gutausko, baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė ir taikoma tik tuomet, kai kaltininko veiksmų pavojingumas ir pobūdis peržengia šią ribą. Dėl to sprendžia teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes. Siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ar orumo apsaugos, paprastai išnaudojamos civilinės teisinės priemonės. Tai kur kas greičiau ir efektyviau veikiantis mechanizmas. Teisėsaugos institucijos taip pat supranta, kad kiekvieną piktą komentatorių nepatrauksi baudžiamojon atsakomybėn, būtina nustatyti tiesioginę tyčią tai daryti. Dažniausiai tai susiję su žmogaus emocijų raiška. Juk nukentėjusiajam taip pat svarbu, kad netikra informacija būtų paneigta, atsiprašyta ar atlyginta turtinė ar neturtinė žala, o ne tik asmens nubaudimas. Todėl civilinis procesas ir yra efektyvus. Tuo metu ikiteisminis tyrimas užima laiko, brangus ir neefektyvus.
Teisėsaugos praktika ir gerosios kultūros formavimas
Taigi nors daugeliui atrodo, kad internete apšmeižti žmonės turi paprastą kelią ginti savo garbę, realybė rodo ką kita. Statistikos duomenys atskleidžia, jog iš šimtų pareiškimų dėl šmeižto socialiniuose tinkluose vos vienas ar du atvejai per metus pasiekia teismus. Tai – signalas apie sudėtingą baudžiamosios atsakomybės įrodymo procesą ir teisėsaugos taikomą praktiką.
Tačiau tokia situacija nėra dėl teisėsaugos neveiklumo. Geroji praktika Lietuvoje būtų, jei formuotųsi kultūra, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė, taikoma tik esant aiškiam pavojingumui ir tyčiai. Siekiant apsaugoti tiek žodžio laisvę, tiek asmens garbę, daug efektyviau veikia civilinės teisminės priemonės – kurios užtikrina galimybę paneigti neteisingą informaciją, gauti atsiprašymą ir žalos atlyginimą.
Svarbu suvokti, kad žodžio laisvė internete nėra absoliuti, tačiau teisinių mechanizmų taikymas turi būti subalansuotas ir pagrįstas, atsižvelgiant į kiekvieną situaciją. Teisinė sistema Lietuvoje šiuo metu siekia šio balanso – baudžiamoji atsakomybė taikoma tik kraštutiniais atvejais, o kasdienėse ginčuose pirmenybė skiriama greitesnėms, efektyvesnėms civilinėms priemonėms.
Ateities iššūkiai – aiškios taisyklės ir visuomenės švietimas
Visgi likusią erdvę visuomenės diskusijoms apie žodžio laisvę ir atsakomybę dar būtina toliau užpildyti aiškiomis taisyklėmis, vieningomis teisėsaugos praktikomis ir nuolatiniu visuomenės švietimu. Tik taip bus galima užtikrinti, kad socialiniai tinklai būtų ne vien aštrių žodžių arena, bet ir saugi vieta konstruktyviai viešai diskusijai.
