„Esi matomas kaip vežimėlis, ramentai, sauskelnės, bet ne asmenybė. Tada anksčiau ar vėliau pasidarai piktas“, – interviu LRT.lt sako LRT metų asmenybės titulą pelniusi Ajana Lolat-Pažarauskienė. Už pagalbą negalią turintiems žmonėms apdovanota A. Lolat-Pažarauskienė pripažįsta, kad pasiekimai neateina be sunkaus darbo, bet dėkoja savo žemaitiškiems ir vokiškiems genams.
Cerebrinį paralyžių turinti A. Lolat-Pažarauskienė – pasaulio Guinnesso rekordininkė, per 9 val. 39 min. su ramentais nuėjusi 14,5 km. Vėliau ji leidosi į kitą žygį ir pėsčiomis įveikė 333 kilometrus.
Šiais žygiais A. Lolat-Pažarauskienė ne tik siekė atkreipti dėmesį į žmones su negalia, bet ir rinko lėšas šunų asistentų dresūrai. Vieno šuns asistento parengimas šiai misijai trunka trejus metus ir kainuoja daugiau kaip 20 tūkst. eurų. Lėšos renkamos pačios A. Lolat-Pažarauskienės šuns asistentės Mulan vardu pavadintame paramos ir labdaros fonde.
Atvykus į A. Lolat-Pažarauskienės namus, pirmiausia ir pasitinka vietoje nenustygstanti vokiečių aviganė Mulan. Šunytė asistentė džiaugiasi išvydusi svečius, todėl prireikia laiko, kol ji nurimsta ir galime įsikurti pokalbiui. Tačiau ir dabar Mulan nuo šeimininkės ir svečių nesitraukia, vis paprašo paglostymų ir dėmesio.
„Anksčiau esu sulaukusi visko, žmonės mane stabdydavosi gatvėje ir sakydavo, kad mano mamą reikia pakarti už tai, kad mane pagimdė. Kiti susistabdydavo gatvėje ir sakydavo: „Aš verkiu, man depresija, bet tu, būdama tokia, šypsaisi.“ Tada supranti, kad esi ta pabaisa“, – interviu LRT.lt sako LRT metų asmenybės titulą pelniusi A. Lolat-Pažarauskienė.
Tiesa, Guinnesso rekordininkė pastebi, kad po įveiktų žygių žmonės ją atpažįsta, ir tokių komentarų ji nebesulaukia.
„Man pasisekė, kad per visą gyvenimą nuo pat mažens iki dabar sutikau tokius pusiau optimistus, kuriems per daug skauda širdį man pasakyti, kad kažkas neįmanoma“, – šypsosi A. Lolat-Pažarauskienė.
– LRT apdovanojimuose pelnėte metų asmenybės titulą. Jį gavote už nepalaužiamą valią ir atkaklumą siekiant prasmingo tikslo – padėti negalią turintiems žmonėms. Ką jums pačiai reiškia šis apdovanojimas?
– Esu kilusi iš kaimų kaimo, kuriame gyvena 300 žmonių. Labai tuo didžiuojuosi, tai gražus kaimelis, bet jame gyvena 300 žmonių – pusantros Vilniaus gatvės. 15 metų praleidau lovoje, tada judėjau vežimėliu ir tik vėliau išmokau vaikščioti.
Taip augusi, esu įpratusi būti kamputyje. Yra merginų, kurios visada yra vakarėlių karalienės, ir esi tu, kuri įpratusi kampe valgyti sausainius ir džiaugtis kitų pergalėmis. Man pats gražiausias momentas, kai paskambinau vyrui ir pasakiau, kad reikės suknelės.
Merginai didelis pasiekimas turėti progą apsirengti suknelę, kai pagal gyvenimo prognozę ji turėjo baigti labai blogai, labai tamsoje ir labai kamputyje. Maniau, kad aš tikrai negausiu jokio apdovanojimo. Dar nelabai tuo tikiu (šypsosi).
Mums niekas nepasikeitė – kainų nepakėlėme, kaip važiavome į edukacijas, taip ir važiuojame, jokių susitikimų neatšaukėme dėl to, kad dabar esame per didelės žvaigždės (juokiasi). Tikriausiai gražiausias tas momentas, kad galėjau nusipirkti suknelę ir, aišku, kad žmonės įvertino.
Mes į savo veiklas įdedame labai daug širdies. Kartais viską darome lėčiau, ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet dėl to, kad apgalvojome labai daug detalių, į visus mano žygius buvo įdėta labai daug širdies.
– Atrodo, tarsi būtų smulkmena, bet jūsų paminėta suknelė – tokia jautri akimirka.
– Gal dėl to, kad man iki suknelės reikėjo priaugti. Vaikystėje buvau mokoma namuose, nebuvo to požiūrio, kad mane reikia puošti. Juolab kai gyveni kaimelyje, ne visada gali kažką įpirkti. Vėliau, kai buvau paauglė, atsirado kompleksų – kaip dabar rengsiuosi suknelę?
Net kai buvo Pirmoji Komunija, visos buvo su suknelėmis, o aš sakiau, kad man reikia kostiumėlio. Niekada nemaniau, kad esu verta suknelės arba esu pakankamai graži ją dėvėti.
– Ta akimirka, kai vilkėdama suknelę užlipote ant scenos, kai žengėte kilimu, leido patikėti, kad esate verta tos suknelės, kad nusipelnėte jos ir, aišku, visko, kas yra šalia to?
– Dar tikriausiai nelabai, reikės laiko. Prieš renginį nuvykau į grožio saloną, mane puošė dvi ukrainietės. Jos džiaugėsi, kad teko mane puošti, nes buvo apie mane skaičiusios. Galvoju: jūs rimtai? Žmonių reakcija labai keičiasi.
Anksčiau esu sulaukusi visko, žmonės mane stabdydavosi gatvėje ir sakydavo, kad mano mamą reikia pakarti už tai, kad mane pagimdė. Kiti susistabdydavo gatvėje ir sakydavo: „Aš verkiu, man depresija, bet tu, būdama tokia, šypsaisi.“ Tada supranti, kad esi ta pabaisa.
Nori būti mylima ir graži, nori būti pripažinta už kažką kitą. Kažkada laimėjau poezijos pavasarėlį, tada man buvo labai smagu, kad mane pastebėjo ne dėl ramentų, kad esu „vargšė mergaitė“, bet dėl to, kad kažką sugebu. O čia dar galėjau ir suknelę apsirengti. Tai yra mažas žingsnis žmonijai, didelis – man.
– Sakote, būna, kad žmonės ramentus pastebi pirmiau nei jūsų asmenybę. Ar dažnai su tuo susiduriate, o galbūt tai keičiasi?
– Labai tikiuosi, kad keičiasi. Manau, kad keičiasi. Nemanau, kad mūsų projektas buvo esminis, bet jis prisidėjo prie to, kad apie negalią pradėta rašyti gerokai pozityviau ir iš šviesiosios pusės, ne tik per Kalėdas ir Velykas. Galbūt žmonės pamatė, kad esame panašūs – turime šeimas, svajonių, skausmų. Nebūtinai esame tie, kuriuos reikia užrakinti ir niekada nerodyti.
Dabar jau nebežinau, kaip yra iš tikrųjų. Dažnai vaikštau su žaliu megztuku, kurį dėvėjau žygyje, pagal jį žmonės mane atpažįsta, todėl nežinau tikrųjų reakcijų. Bet anksčiau tikrai būdavo sunku. Pažinojau gerbiamą poetą Robertą Keturakį. Kartu įlipome į autobusą, o žmonių reakcija – Lietuvoje liko vieni pensininkai ir invalidai. O tai nebuvo seni laikai.
Nuo to iki scenos ir apdovanojimų daug įveikta. Didelė pagyra LRT, nes tikriausiai neįsivaizduojate, kiek jūs apskritai sulaužėte stereotipų, kad tokį žmogų kaip aš reikia apdovanoti. Dažniausiai apdovanojimai vyksta tik negalios kontekste, o čia buvo bendriniai apdovanojimai, įvertinant visus.
Visose kategorijose nominuoti žmonės yra tikrai įspūdingi, tikrai nuoširdžiai prieš kiekvieną lenkiu galvą. Ir įtraukti mus į tą pačią kategoriją... Lietuva jau pažengė labai daug. Faina.
– Ir pasikalbėkime apie jūsų pripažinimus. Tai – toli gražu ne pirmasis pripažinimas už jūsų veiklą. 2022-aisiais pagerinote Guinesso rekordą – su ramentais įveikėte 14,5 km atstumą per 9 val. 39 min. Praėjusiais įveikėte ir 333 kilometrų žygį. Jus stebėjo ir jumis žavėjosi didelė dalis Lietuvos, palaikė, bendravo su jumis. Kaip jaučiatės dabar, įveikusi šiuos iššūkius?
– Planuojame naują žygį (juokiasi). Labai džiaugiuosi, kad šiuo klausimu judame pirmyn. Tai buvo mano gyvenimo svajonė. Pirminis planas buvo tūkstantis kilometrų, bet dėl saugumo susitarėme – pabandyk 300 kilometrų, o tada jau tūkstantį.
Ilgiuosi trasos, ilgiuosi paties žygio. Po jo ilgai buvo tokios pagirios: atsikeliu, esu jau namuose, turiu dirbti kitus darbus, o mano pirminis instinktas – eiti į trasą. O jos nėra. Reikėjo trijų keturių mėnesių, kol iš to išėjau. Esu dėkinga prisidėjusiems žmonėms. Galbūt kai kurie nesusimąsto, kad be kemperio, be palydos į žygį niekada gyvenime ir neišeinu – į jokį.
Neturėjau patirties stovyklauti savaitgalį ar apeiti miškelį. Kartais juokiamės, kad, jei nereikėtų ramentų, aš tikriausiai į Everestą ir be įrangos užkopčiau. Mane ramentai riboja, todėl man reikia surasti būdų, kaip nesukapoti savęs į dalis, kad man negalima, kad negaliu.
Žygis paliko tą supratimą, kad viskas įmanoma, jei mes kartu. Čia Lietuva padarė labai daug, nes žmonės galėjo tiesiog neiti, nereaguoti. Bet žmonės reagavo, atėjo ir tik dėl to tai buvo įmanoma. Dabar žinau, ką reiškia žygiuoti, o to galėjo niekada nebūti.
– Prieš kurį laiką kartu su vyru Justu Pažarausku, kuris yra paralimpinis čempionas, tapote ir Šaulių sąjungos nariais. Kaip atėjo ši mintis?
– Ši idėja kilo žygio metu. Patys šauliai nusistebėjo, kaip užsiimdama savo veikla nesu šaulė. Yra nekinetiniai šauliai, kurie nesinešioja ginklo, bet, pavyzdžiui, dirba su edukacijomis. Iš pradžių netikėjau – apie ką jūs kalbate, aš juk su ramentais, kokia iš manęs šaulė? Gavau atsakymą, kad būčiau puiki šaulė.
Vėliau pasikalbėjome su vyru ir jis panoro prisijungti. Jis didžiulis Lietuvos patriotas. Šaulių sąjunga patvirtino, kad tai įmanoma. Abu labai apsidžiaugėme, kad mūsų kompetencijos – jis yra programuotojas, aš esu pedagogė – gali būti naudingos. Galime padėti pasiruošti žmonėms dienai X, padėti mūsų šaliai.
Gerai pagalvojus, tai yra pranašumas, nes jau ko iš mūsų nesitiki, tai kad gintume šalį. Priešai skaičiuoja. O mes pamokyti ir žinome, ką reikia daryti, galime būti geras pastiprinimas.
– Žvelgiant į jus atrodo, kad iš gyvenimo pasiimate kiekvieną galimybę ir dar ją panaudojate prasmingai. Ką patartumėte tiems, kurie norėtų sekti jūsų pavyzdžiu, bet galbūt bijo ar galvoja, kad nesugebės?
– Dažniausiai visuomenę pasiekia galutinis produktas, nesimato užkulisių. (...) Visiems patarčiau viską daryti po žingsnelį ir nekvailioti. Jei nori pagerinti Guinesso rekordą ir tai sugalvojai vakar, gali būti blogai.
Reikia žinoti savo fizinius duomenis, pasiruošti. Pavyzdžiui, niekas nežinojo, kad žygio metu kemperyje buvo pridėta daugybė ženšenio, kuris gali mane labai greitai prikelti, jei kartais neatsikelčiau. Mano vyras yra paralimpinis čempionas, mes abu esame sportininkai, esame tam pasiruošę.
Jei norite daryti projektus – pirmyn, viskas faina, bet niekada to nedarykite dėl pinigų. (...) Tie pinigai, apdovanojimai galbūt kažkada ateina, bet reikia pasiruošti, kad nebus rožėmis kloto kelio. Jei idėja tikra, ji turės pereiti daugybę etapų, kai nebus nei atlygio, nei įvertinimo. Tai sunkiausia.
– Esate sakiusi, kad vaikystėje 15 metų praleidote su nedideliais aplinkinių lūkesčiais ir numatytu lovos režimu, gydytojų prognozės nebuvo optimistinės, sakė, duok Dieve, mokyklą pabaigtumėte. Kukliai sakant, gydytojų prognozės nepasiteisino. Baigėte ne tik mokyklą, bet ir esate doktorantė, užsiimate visuomenine veikla, gyvenate aktyvų asmeninį gyvenimą...
– Jei manęs paklaustumėte, tai man atrodo, kad išvis nieko neveikiu ir galėčiau padaryti gerokai daugiau. Visada save kaltinu ir kalu prie sienos, kad per mažai padaryta.
– Tikrai?
– Taip. Visada sakau: kaip galėjau kelias valandas per pietus pamiegoti, kai galėjau dar tiek padaryti? Kiek dar matau darbo Lietuvoje, ką reikia nuveikti. Gal dėl to man ir sudėtinga priimti apdovanojimus, nes matau skylių, kurias reikia pataisyti.
Cerebrinis paralyžius turėtų būti nepagydoma liga, kuri progresuoja. Labai dažnai visuomenė nemato suaugusių žmonių su cerebriniu paralyžiumi, dažniausiai mato vaikus. Taip yra todėl, kad, jei žmogus nuolatos nedirba, bus tokio lygio paralyžius, kad visą laiką skaudės, bus labai didelės depresijos, nesinorės eiti į lauką.
Man pasisekė, kad mano mama – žemaitė, o tėtis – vokietis. Kai jau su tokiu charakteriu augi... Man labai pasisekė, kad augau mažame miestelyje, man buvo įkalta į galvą, kad kiek padarysi, tiek bus tavo. Turiu tą genų paketą – padarysiu. Jei ne šiemet, tai kitais metais.
Pati neįsivaizduoju iš kur, bet vaikystėje mano galvoje visada buvo mintis, kad tai nėra nepagydoma liga, nežinojau to. Esu dėkinga, kad nebuvo interneto, o gydytojai – nežinau, ar turėjo sąžinės, ar nenorėjo skaudinti, – bet niekada ir nekartojo man, kad nuleisk gazą, tai nepagydoma.
Man atrodė, kad dar metai ir aš tuoj – neliks nei vežimėlio, nei ramentų, nei lovos režimo. Galvojau, kad tai laikina, ir nepastebėjau, kaip man sukako 35-eri (juokiasi).
Aišku, daug patirties įgijau Kinijoje, kurioje visai kitoks mokymas nei Europoje. Ten jau galėjau daug vaikščioti be ramentų, man puikiai sekėsi. Kai reikėjo grįžti į Lietuvą, man pasakė, kad šauniai sekasi, bet reikia pasiimti ramentus atgal, nes, pradėjus per anksti, gali baigtis blogai.
Man tai buvo didelis šokas, viską kambaryje išdaužiau. O man pasakė: „Ko jaudiniesi – padarei čia, padarysi ir namuose, krūtinę į priekį, sėdimąją įtrauk ir eik kaip podiumu, o ramentai nukris.“ Man tai buvo naujas požiūris, kad neturiu savęs perspausti, kažkaip žudyti ir gyventi vien tuo tikslu.
Mano tikslas – džiaugtis gyvenimu. Kai ramentų nebereiks, jie nukris. (...) Man pasisekė, kad per visą gyvenimą nuo pat mažens iki dabar sutikau tokius pusiau optimistus, kuriems per daug skauda širdį man pasakyti, kad kažkas neįmanoma.
– O kaip jūs atsimenate savo vaikystę – koks buvote vaikas? Cerebrinis paralyžius jus stabdė?
– Jei gimsti su negalia, niekada nežinai, kad ją turi, kol to nepaaiškina aplinkiniai. Man atrodė, kad esu vaikas kaip vaikas – šliaužioju grindimis, negaliu vaikščioti, bet gal tai normalu. Tik gerokai vėliau, sulaukusi devynerių ar dešimties, kai nuolatos girdi, kaip tau nepasisekė, pradedi suprasti, kad jie apie kažką kalba, kad nevaikštai kaip visi kiti.
Tai buvo didelis smūgis. Ėmiau kvestionuoti, kodėl esu mokoma namuose, o ne paprastoje mokykloje. Man reikėjo mokyklos aplinkos – visi taip ir nori neiti į mokyklą, o aš norėjau ją lankyti. Kai pagalvoju dabar, ačiū Dievui, kad buvau mokyta namuose, nes galėjau mokytis daug ir bet ką – iš čia ir yra daktaro laipsnis.
Pats sunkiausias momentas būdavo nueiti į mokyklą. Prisimenu tą vaizdą, kai žiūri pro langą, matai žaidžiančius vaikus ir supranti, kad tau negalima, kad tu negali. Tai sunkiausia dalis.
O pati šviesiausia dalis, kad aš daug laiko praleidau ligoninėse ir reabilitacijoje – ten man buvo gerai, galėjau sportuoti, sportuoti, sportuoti... Sportą labai mėgau, man tai buvo šviesiausia vaikystės dalis, nes dirbau dėl to, ko man reikia, dėl vaikščiojimo. Visa kita man buvo laiko švaistymas, svarbiausia – dirbti, kad vaikščiočiau. Iš to atėjo ir noras eiti į žygius.
Įdomi mano vaikystė, tokia spalvota. Man labai pasisekė su sutiktais žmonėmis, su tėveliais. Tikriausiai būčiau užaugęs visai kitoks žmogus, bet mane auklėjo, kad yra kažkas, ko aš negaliu, bet kitur ragino spausti gazą.
– Išties – svarbu, kad ir šeima skatintų, nestabdytų. Jūsų šeimoje nestabdė, tėvai akcentuodavo tas pozityvias puses?
– Nežinojau, kad cerebrinis paralyžius nepagydomas, bet ir tėvai to nežinojo. (...) Visada buvo dvejonių. Tik kai man buvo 16–17 metų, priėjome prie išvados, kad kitaip ir nebus. Tai yra tėvų nuopelnas, kad jie nežinojo, kad spaudė iki galo – tu gali.
Tada nebuvo nei mandrų treniruoklių, nei dar kažko. Sėdėdavome pievoje ir tėtis sakydavo: „Treniruokis, eik.“ Ir aš toje duobėtoje pievoje bandydavau žengti tuos kelis žingsnius, kažkiek pavykdavo. Jei tokios pievos nebijai, vėliau viskas atrodo tarsi gėlytės. Baisiai skamba, bet buvo gerai.
– Tačiau tikriausiai yra buvę ir sunkių etapų ar akimirkų?
– Santuoka su Justu yra mano antroji santuoka. Tikriausiai sunkiausiai gyvenau savo pirmojoje santuokoje. Tada suvokiau realybę, kaip žmonės mane mato. Iki tol pasaulis man atrodė toks rožinis, šviesus – tu stengiesi, o žmonės tave palaiko. Tada supratau, kad nebūtinai.
Dažnai kartoju – nenaudokite žmonių su negalia geriems darbams. Mano buvęs vyras yra sakęs: „Džiaukis, kad tave vedžiau, nes niekas kitas nebūtų vedęs.“ Jis jautėsi padaręs labai didelį gerą darbą. Kiekvieną kartą, kai jis ar kiti žmonės man pasakydavo, kad per mažai stengiuosi, kad esu kalta, aš tuo ir tikėdavau.
Visada nuleisdavau galvą, manydavau, kad man reikia daugiau stengtis, o visi kiti yra šventi žmonės, kurie sako tiesą, stengiasi, nesinaudoja, nemeluoja... Nežinojau, kad tokia realybė egzistuoja – gal todėl, kad gyvenau knygų pasaulyje, niekada neturėjau tikro socialinio santykio su žmonėmis.
Yra toks stereotipas, kad žmonės su negalia yra labai pikti. Jie ir yra pikti (šypsosi). Ir aš buvau labai pikta, nes yra dėl ko pykti, kai esi naudojamas, kai esi Kalėdų ir Velykų akcija – bet kas, tik ne asmenybė. Esi matomas kaip vežimėlis, ramentai, sauskelnės, bet ne asmenybė. Tada anksčiau ar vėliau pasidarai piktas.
Man reikėjo tikrai daug laiko, antros santuokos su tikrai nuostabiu žmogumi, kuris jau tikrai nebandytų panaudoti mano silpnybių prieš mane. (...) To reikėjo, kad aš atleisčiau ir nemanyčiau, kad žmonės yra mano priešai.
Supratau, kad neigiamos situacijos nutinka dėl kelių priežasčių – arba tie žmonės neįsivaizduoja, ką jie daro, arba jų savivertė yra tokia žema, kad jie geriau pažemins kitą, kad patys geriau pasijustų. Ne visada yra mano kaltės.
Tai tikriausiai dešimtmečio ar 15 metų darbas, kai nuo pykčio ir neapykantos perėjau prie to, kad žygiuotume kartu, kurtume tokią Lietuvą, kurioje visi tilptume. Toks požiūris atsirado vietoj noro rėkti ir kaltinti, kad žmonės be negalios nepriima, nesupranta... Dabar jau tokio kelio nesirinkčiau.
– Tai turėjo būti labai svarbus supratimas, didelis mąstymo pasikeitimas.
– Tai yra Mulan nuopelnas. Bendrauti ir socialumo mokausi iš jos, iš žmonių mokytis man sudėtinga. Galiu plačiai kalbėti interviu, bet plataus draugų rato aš neturiu, mano draugai yra voverės, šunys, katės. Yra gal vienas ar du žmonės, kurie žino, koks esu žmogus.
Man labai patinka Mulan požiūris – kad ir kas nutiktų, net jei netyčia užminsi jai ant uodegos, ji grįš pas tave, ji tau atleis. (...) Pagalvojau, kad tai yra instinktas, kurį turėčiau turėti ir aš. (...) Juk daug geriau jautiesi, kai dirbi su edukacijomis, suteiki žmonėms progą. Mulan sugraužė tiek šlepečių, kad man reikėjo atleisti labai daug, bet supratau, kad jei jau tai gali atleisti, žmonėms atleisti lengva (juokiasi).
– Matau, kad Mulan – didelė pagalba ir džiaugsmas, o jūsų ryšys yra labai stiprus, tikriausiai ji daug kur ir kartu su jumis keliauja...
– Mes bandome įvesti naują požiūrį į šunis asistentus – aš jos nesitampau kaip rankinuko. Dažnai žmonės taip daro, bet tarptautinė praktika tokia, kad šuo asistentas turėtų pailsėti kas pusantros valandos, pažaisti. Aštuonerių devynerių metų šunys išsiunčiami į pensiją, jie tampa paprastais šunimis ir gali džiaugtis gyvenimu be jokių durų atidarinėjimų.
Daugybė dalykų, kuriuos Mulan moka, niekada nereikėjo mokyti. Ji pati iš tos artumos ir švelnumo išmoko, kad, jei numaus man kojinę, gaus skanėstą. Jei parlydės šeimininką namo, gaus daug skanėstų, o dar ir kotletas gali kliūti (juokiasi).
Visada stengiamės jai sukurti tokią erdvę, kad ji žinotų, kad čia yra jos namai, kad ji yra mylima. Ji turi savo darbus, bet jie nėra prievartiniai, ji renkasi ir nori juos atlikti. Kai ji nuspręs, kad jai laikas į pensiją, ji to nebedarys. (...)
Mulan man išgydė labai daug žaizdų. Ji labai myli vaikus, dėl to su edukacijomis esame aplankę daug mokyklų, bet jei matau, kad ji patiria stresą, mes grįžtame namo ir duodu jai pailsėti. Nors ji asistentė, ji nėra robotas, ji turi jausmus. Ji žino, kad ją saugau. Kai turi tokį pasitikėjimo santykį, ji yra geriausia asistentė pasaulyje.
– Tad kokios tos asistentės pareigos?
– Mulan turi palyginti nedaug pareigų. Ankstesniuose namuose ji įjunginėjo šviesas, atidarinėjo duris, stalčius. Ji gali mane nurengti ir paruošti nakvynei. Turiu ne tik kojų paralyžių, jis yra viso kūno, todėl negaliu atlikti smulkių darbų.
Esu vėlavusi kur nors nuvykti vien dėl to, kad nesugebėjau apsimauti kojinių ir apsiauti batų – valandą, pusantros. Ji ne tik padaro šiuos fizinius darbus, bet padaro tai su džiaugsmu ir švelnumu.
– Kai reikia, Mulan padeda ir jūsų vyrui.
– Taip, ji nėra specialiai mokyta padėti Justui, bet išmoko jį parvesti namo, nes porą kartų, kai parvedė, gavo kotletų. Ir viskas.
– Nors Mulan turi pareigų, tikiu, kad prikrečia ir išdaigų. Kad Mulan gyvena tikro šuns gyvenimą, matėme ir įžengę į jūsų namus, kai ji tiesiog nenustygo vietoje ir per daug džiaugėsi svečiais, kad klausytų komandų.
– Kad ir ką prikrėstų, prisiglaudžia ir atleidi. Ji tikrai tuo naudojasi, tikrai žino savo žvilgsnio ir prisiglaudimo vertę. Mulan niekada negrauždavo laidų, bet kartą, viduryje mano disertacijos rašymo, sugraužė kroviklio laido galiuką. Iki išsikrovimo liko 15 minučių, ten visi mano dokumentai, o išsitraukiu laidą ir jis sugraužtas (juokiasi).
Yra buvę, kad ją nusivedėme į vienus apdovanojimus ant raudonojo kilimo. Ji nepratusi prie daug žmonių – tik nulipome nuo kilimo ir jai paleido vidurius. Džiaugėmės, kad ne ant raudonojo kilimo, nes neįrodysi, kad kažkas kitas padarė (juokiasi).
Šiaip ji fantastiškas šuo, išdaigų nebuvo daug. Aišku, ji moka atidaryti duris ir stalčius, tai reiškia, jei šeimininkų nėra namie, ji gali pasidaryti viską. Kažkada buvau išvažiavusi į kelionę, vyras buvo darbe – ar jai pusryčių nepadavė, ar pietų, ar ji tiesiog neturėjo ką veikti, tai ji atsidarė stalčių, išsitraukė miltus su makaronais, padarė košių košę, jos prisivalgė, jai susuko pilvą, tai valėme ilgai ir nuobodžiai.
Kažkada pasiėmėme ją į kaimą, tik apsisukome, o Mulan nėra. Ji, pasirodo, atsidarė visas namų duris ir išėjo į kaimą pasivaikščioti. (...) Būna, Mulan atsidaro šaldytuvą ir kažką sau atsineša. Juokiamės, kad tokio vagies reikia paieškoti – ji atsidaro šaldytuvą, pasiima ką nors, ir atneša mums parodyti, prie mūsų graužia. Kartą naktį ji sugalvojo, kad nori valgyti, tai visuose namuose sujungė šviesas – duokite valgyti.
– Grįžkime prie probleminių klausimų. Kokių pokyčių reikia, kad visuomenė ir aplinka būtų įtraukesnė, atviresnė ir priimtinesnė, kad būtų užtikrintos orios gyvenimo sąlygos kiekvienam?
– Kalbant apie šunis asistentus, šie šunys yra labai brangūs, o daugėja organizacijų, kurios juos ruošia, spaudžia duoti pinigų. Labai bijau piktnaudžiavimo, kad žmonės nebūtinai atsižvelgs į šunų gerovę, sutaupys pinigų aukodami šunų gerovę arba juos paruoš ne iki galo. (...)
Toks šuo vedlys labai greitai gali pakišti po automobiliu. Tai jau savaime yra tragedija, plius, užkardys kelius kitiems. Labai tikiuosi kritiško požiūrio, kai bus pagalvota ir apie apsaugas.
Šiaip manau, kad Lietuvoje nieko netrūksta. Keistai pasakysiu – vienintelis dalykas, kurio mums reikia, tai žmonėms su negalia nebebūti zanūdomis. Kaip mes vanojame žmones be negalios, kad mūsų nesupranta, nepriima, kaip mes neduodame progų pasitaisyti...
Sąvoka ne į tą pusę, pasakai „neįgalusis“ vietoj „žmogus su negalia“, jau nemoki, nesi išsilavinęs. Neatsisėdai, o atsistojai, jau manęs negerbi. Kažko nepadarei, neįrengei panduso, jau tu kiaulė.
Mes, žmonės su negalia, irgi klystame, norime būti priimti, o žmonėms be negalios iškeliame tokias sąlygas, kad jų įgyvendinti beveik neįmanoma. Norėčiau duoti erdvės, kad suprastume, jog turime ir teisių, ir pareigų, kad kitiems žmonėms šalia mūsų leistume kvėpuoti, nes visiškai nebeleidžiame to daryti.
– Į terminus ar kitų elgesį žiūrite paprasčiau, tai jūsų nežeidžia, nepykstate už klaidas?
– Kiek aš esu nesąmonių pasakiusi... Pati esu žmonių su negalia specialistė, šioje srityje dirbu beveik 20 metų, bet pati turėjau mokytis atskiruose kursuose, kodėl reikėtų sakyti vieną, o ne kitą terminą. Kaip galiu tikėtis, kad žmogus iš gatvės, su tuo niekada nedirbęs, turėtų tai žinoti? Tai tiesiog perteklinis reikalavimas.
Aišku, jei tave vadina invalidu ir kvaiša, tai yra žmogaus neišprusimas. Bet už tokius mažmožius pradėjome pykti... Visiškai nesuprantu kodėl. Matau išeitį – švietimas. Kuo daugiau bus švietimo be to rimbo, kad esi kaltas, tuo greičiau pasikeis situacija. (...)
Iš kur mes ištraukėme tokią madą – neduok Dieve, man, žmogui su negalia, kažkas kėdę padavė ar duris atidarė. Jau toks įsižeidimas. Dėl to mane taip pat turėjo paauklėti R. Keturakis. Kartą baigėme gerti arbatą, velkuosi paltą, jis norėtų man padėti, bet atsakau, kad nenoriu, aš viską moku. O jis nustebo: „Juk tu taip pat dama!“
Tikrai – kodėl negaliu leisti žmonėms būti šalia manęs? Dabar dažnai, net jei pagalbos man nereikia, vis tiek duodu žmonėms ranką, jei jie ją tiesia, kad matytų, jog pasielgė teisingai, kad kitą kartą nebijotų žmogaus su negalia.
Lietuvoje turime ką taisyti, bet manau, kad labai daug prisidirbame patys mes, žmonės su negalia. Būtume kai ką pataisę, bet esame zanūdos. (...)
– Kaip suprantu, 333 kilometrų žygis – ne paskutinis, planuojate kažką naujo. Išduokite, kokie artimiausi planai?
– Gegužę planuojame dar vieną Guinesso rekordą, turėtų būti 24 valandų akcija. Tai bus jau tikrai paskutinis žygis. (...) Labai tikiuosi, kad su Mulan kažkokiu būdu per daug metų apeisime visą Lietuvą. Jei jau nebebus žygių, apvažiuosime.
Skambinkite – mes į mokyklas atvažiuojame, vaikams edukacijas visada vedame nemokamai. Tai yra Mulan, kaip asistentės, mėgstamiausias darbas ir mėgstamiausia mano darbo dalis.
