Žurnalisto nužudymas, žiniasklaidos juodinimo akcijos ir telefonų sekimas. Tai Slovakijos ir Vengrijos žurnalistų patirtys, kai valdžia imasi persekioti ir spausti laisvą žiniasklaidą. Lietuvoje viešėję žurnalistai pažymi – ir kitos Europos valstybės gali imti mokytis iš Slovakijos ir Vengrijos, todėl turėtume stebėti situaciją ir reaguoti.
LRT vykusiame tarptautiniame tiriamosios žurnalistikos festivalyje dalyvavo Pavla Holcova – Čekijos žurnalistė, tyrusi Slovakijos žurnalisto Jano Kuciako ir jo sužadėtinės Martinos Kušnírovos nužudymą.
Taip pat skaitykite
J. Kuciakas buvo Slovakijos žurnalistas, tyręs įvairius aukšto rango politikų ir verslininkų finansinius nusikaltimus. 2018 m. jis ir jo sužadėtinė M. Kušnírova buvo nužudyti. Šis įvykis sukrėtė visą Slovakiją – vyko masiniai protestai, o ministras pirmininkas Robertas Fico, paminėjęs spaudos konferencijoje milijono eurų atlygį tiems, kurie padės išsiaiškinti, kas užsakė šią žmogžudystę, buvo priverstas atsistatydinti.
Visgi praėjusiais metais R. Fico grįžo į valdžią ir eina Slovakijos premjero pareigas.
Kaip LRT vykusiame Tiriamosios žurnalistikos festivalyje sakė J. Kuciako nužudymą tyrusi žurnalistė P. Holcova, J. Kuciakas buvo patyręs žurnalistas, gebantis sudėlioti faktus ir pamatyti istoriją. Savo tyrimuose jis analizavo tuometinės Slovakijos Vyriausybės ir R. Fico ryšius su Italijos mafija.
Kaip pasakojo Lietuvoje viešėjusi žurnalistė P. Holcova, po J. Kuciako ir jo sužadėtinės nužudymo slovakai netikėjo, kad tai – atsitiktinė žmogžudystė. Žmonės susirinko aikštėse ir ėmė reikalauti nepriklausomo nusikaltimo tyrimo.
„Buvo pakankamai aišku, kad jis buvo nužudytas dėl savo darbo“, – teigė P. Holcova.
Korupcijos sistema
Per teismo procesą nuteisti du žmonės, įvykdę nusikaltimus, vienas – perdavęs užsakymą. Dar du žmonės – galimai nužudymą užsakęs „žemesniojo sluoksnio oligarchas“ Marianas Kočneris ir jo patikėtinė Alena Zsuzsova – buvo išteisinti pritrūkus įrodymų.
Nors M. Kočneris nėra nubaustas, pasak P. Holcovos, jo įsitraukimas yra vienintelis paaiškinimas, kas stovi už šių žmogžudysčių. J. Kuciakas tyrė aukšto rango politikų ir verslininkų finansinius nusikaltimus, tarp jų ir asmenų, tiesiogiai susijusių su R. Fico ir „Smer“ partija. Paskutinėje publikacijoje, paskelbtoje jau po J. Kuciako nužudymo, žurnalistas atskleidė R. Fico Vyriausybės ryšius su Italijos mafija.
Tyrimas atskleidė milžiniško masto korupciją – į ją buvo įsitraukę teisėjai, prokurorai: „Mums pavyko pamatyti, kokia Slovakijoje buvo korupcija, kiek buvo šantažo, papirkinėjimo, kiek vyko dalykų, kurių nematėme anksčiau. Dabar turime įrodymų, kad pagrįstume, kaip veikė visa sistema.
Taip pat skaitykite
Kartu su policija išsiaiškinome, kad aukščiausia Slovakijos policijos vadovybė buvo, ko gero, tvirčiausia organizuoto nusikalstamumo grupuotėje, susitikdavo viešbučių kambariuose, kurie buvo skirti specialiai jiems. Jie ten organizuodavo kyšių perdavimą, pasidalindavo, kas pradės tyrimą, kas jį sustabdys. Tokiu būdu jie viską koordinuodavo“, – dalijosi P. Holcova.
Apie J. Kuciako nužudymą sukurtas dokumentinis filmas „Kaip nužudyti žurnalistą“, jis pasiekiamas LRT EPIKOJE.
Bandymai nutildyti žiniasklaidą
P. Holcova dalijosi, kad Slovakijos žurnalistai tada buvo pervargę, dirbo po 18–19 valandų per parą – buvo tiek informacijos, kurią reikėjo pateikti visuomenei. Žurnalistai atskleidė daugybę korupcijos atvejų, per dieną pasirodydavo ir kelios naujos istorijos.
Siekdami tęsti savo darbą, Slovakijos ir Čekijos žurnalistai sukūrė bendrą projektą, pavadintą „Kočnerio biblioteka“, – platformoje buvo sukelta visa surinkta informacija, susijusi su žurnalisto ir jo sužadėtinės žmogžudyste.
„Subūrėme 12–15 žurnalistų komandą, dirbome kartu su duomenimis. Visa žiniasklaida, pagrindiniai žiniasklaidos kanalai apie korupcijos bylas skelbė vienu metu, vadinasi, nebuvo jokio būdo išsisukti ar nepamatyti vieno ar kito straipsnio. Atrodė, kad R. Fico atėjo galas. Jis nepasirodydavo parlamento posėdžiuose, atrodė sutryptas ir sužlugdytas“, – prisiminė P. Holcova.
Žurnalistė apgailestavo, kad ne visi įtariamieji buvo nubausti realiomis bausmėmis, tačiau teigė – revoliucijos užtrunka, o per vieną dieną visi nusikaltėliai į kalėjimus nepatenka, kartais tiesos įrodymas užtrunka metų metus.
P. Holcova pabrėžia – sugrįžęs į valdžią, R. Fico ėmėsi keisti baudžiamosios teisės įstatymus, o korupcijos piramidės viršuje buvęs policijos vadovas dabar yra parlamento narys, gavęs teisinę neliečiamybę, dar vienas už visko stovėjęs žmogus tapo slaptosios saugumo tarnybos vadovu.
Žurnalistė taip pat akcentavo, kad tendencijos, kai bandoma nutildyti žurnalistus ir žiniasklaidą, plinta. Ji įspėjo – kai valdžia uždeda ranką ant visuomeniniam transliuotojui skirtų pinigų, ji jau turi įtakos tam, kas dirbs šioje žiniasklaidos priemonėje, kokia informacija bus transliuojama.
Spaudimas Vengrijoje
Tiriamosios žurnalistikos festivalyje savo pranešimą skaitė ir VSquare.org ir Direkt36 žurnalistas iš Vengrijos Szabolcsas Panyi. Jis pats asmeniškai susidūrė su Vengrijos valdžios persekiojimu ir spaudimu, septynis mėnesius be žurnalisto žinios buvo sekamas jo telefonas.
Kaip pasakojo Lietuvoje viešėjęs S. Panyi, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas anksčiau buvo matomas kaip liberalus, į Vakarus žvelgiantis politikas. 1989 metais jis pasakė garsiąją kalbą, joje pakvietė sovietų karius palikti Vengriją.
„Tai buvo ryškus pasisakymas, net patys drąsiausi opozicijos lyderiai galvojo, kad dėl to gali būti prispausta opozicija, imtasi prieš ją priemonių. Taip V. Orbanas tapo mūsų šalies politikos legenda“, – sakė S. Panyi.
Grįžęs į valdžią 2010 metais, V. Orbanas dar buvo matomas kaip vakarietiškas, į JAV orientuotas politikas, nusiteikęs prieš Rusiją ir sovietinį palikimą, tačiau jau netrukus paaiškėjo, kad jis planavo labai glaudžius ryšius ir su Kinija, ir su Rusija.
„Apie 20 metų V. Orbanas buvo laikomas progresyviu politiku, o dabar jis matomas kaip labiausiai į Kremlių orientuotas politikas“, – sakė Vengrijos žurnalistas.
Kišasi į žiniasklaidos darbą ir uždarinėja redakcijas
2014 metais V. Orbanas ėmė konsoliduoti savo valdžią ir spausti užsienio investuotojus ir žiniasklaidą. Pasak S. Panyi, 2014 metais didžiausias Vengrijos naujienų portalas pradėjo tyrimą apie vieną V. Orbano kabineto narį, domėtasi, kiek jis išleido pinigų užsienio kelionėms.
Žiniasklaidos priemonės savininkai nenorėjo suerzinti V. Orbano valdžios, tad ėmėsi spausti portalą, o galiausiai jo redaktorius buvo atleistas. Dėl to keli tūkstančiai žmonių susirinko protestuoti prie parlamento – redaktoriaus atleidimas buvo matomas kaip pirmasis antpuolis prieš Vengrijos nepriklausomą žiniasklaidą.
2016 metais buvo uždarytas vienas didžiausių Vengrijos laikraščių. Už šio laikraščio savininko taip pat slėpėsi V. Orbanas ir jo Vyriausybė.
„Pora tūkstančių žmonių vėl išėjo į gatves protestuoti prieš Vengrijos parlamentą, kadangi netekome įtakingiausio Vengrijos laikraščio. (...) Tai reiškė, kad anksčiau praradome didžiausią ir įtakingiausią naujienų portalą, vėliau – tokį laikraštį“, – pasakojo S. Panyi.
Dar vienas iš didžiųjų Vengrijos naujienų portalų krito 2020 metais. Tuomet protestai išvirto į eitynes. Šiuo atveju taip pat vyko kišimasis į portalo veiklą, atleistas jo vyriausiasis redaktorius, išėjo ir kiti darbuotojai. Pasak S. Panyi, taip nutiko dėl to, kad neoficialus Vyriausybės atstovas tapo šio portalo savininku.
„Trys didžiausi žiniasklaidos kanalai faktiškai buvo uždaryti dėl Vyriausybės įsikišimo“, – pabrėžė S. Panyi.
Pasak žurnalisto, tokie metodai gali būti taikomi ir kitur, V. Orbano aplinka nesiėmė žudyti žurnalistų, kaip nutiko Slovakijoje, žiniasklaidos priemonių uždarymai vyko oficialiai, kai su Vyriausybe susiję verslininkai įsigydavo žiniasklaidos priemones ir jas susilpnindavo arba uždarydavo.
„Dėl to Vengrija neteko maždaug pusės savo žiniasklaidos priemonių. Daug jų egzistuoja, bet ten nebedirba turinį kuriantys žurnalistai. Jei taip galima pasakyti, liko žiniasklaidos priemonės zombiai“, – apgailestavo S. Panyi.
Kaip teigė jis, užsiimant tiriamąja žurnalistika Vengrijoje, sunkiausia tai, kad jos tyrimai nepasiekia didelės dalies auditorijos, kadangi ji gauna naujienas iš tokių leidinių, kurie neskelbia istorijų apie premjero šeimos korupciją.
„Iš esmės situacija tokia, kad galime rašyti, ką norime, bet problema, kad tai, ką rašome, nepasiekia skaitytojų“, – sakė žurnalistas.
Jis dalijosi, kad dėl tokios situacijos daugybė patyrusių žurnalistų nuleido rankas ir nebetęsė žurnalisto darbo. Pavyzdžiui, išskyrė S. Panyi, vienas žurnalistas atidarė itališką kepyklėlę, kitas vairuoja sunkvežimius, dar kita žurnalistė išvyko į Ispaniją ir dirba šunų prieglaudoje.
Šnipinėjo žurnalistų telefonus
Vengrijoje žurnalistai spaudžiami ne tik uždarant jų žiniasklaidos priemones. Pasak S. Panyi, 2018 metais Vengrijos Vyriausybė įsigijo Izraelio šnipinėjimo programą „Pegasus“ ir ja šnipinėjo žurnalistus.
„Ši programėlė buvo įdiegta mažiausiai penkiems–septyniems tiriamąja žurnalistika užsiimantiems žurnalistams, taip pat ir man“, – sakė S. Panyi.
Kaip tęsė jis, „Pegasus“ programėlė visą telefono turinį atveria žvalgybos tarnyboms, o telefonas tampa slaptu pasiklausymo įrenginiu, pašaliniai gali peržiūrėti siųstas žinutes, el. laiškus, sekti buvimo vietą, tarnybos gali padaryti judėjimo žemėlapį, taip nustatyti, su kuo susitinka žurnalistai.
Programėlė taip pat leidžia matyti naršymo internete istoriją, peržiūrėti kontaktus, su kuo žurnalistas susisiekia, iš ko gauna informaciją, taip pat stebėti socialinius tinklus, telefono skambučius. Taip galima sužinoti, kada ir su kuo žurnalistas organizuoja susitikimus, tam pasiruošti, juos sekti.
„Mes Vengrijoje tapome taikiniais – ne tik dėl to, kad Vyriausybė norėjo rasti kompromituojančios informacijos apie mus ir vėliau ją nutekinti, valdžios atstovai taip pat norėjo žinoti, su kuo mes susitinkame, išsiaiškinti mūsų informacijos šaltinius. (...)
Jei Vyriausybė žino, su kuo bendraujame, tie žmonės bus atleisti arba dar blogiau – persekiojami. Mes stengiamės būtent tokiomis žinučių programėlėmis apsaugoti savo kontaktus, žmones, iš kurių gauname informaciją, bet kai telefone įdiegiama šnipinėjimo programėlė – viskas“, – pasakojo S. Panyi.
Žurnalistas sakė, kad ši programėlė jo telefone veikė septynis mėnesius: „Bijau, kad kai kas galėjo būti atleisti, nes bendravo su manimi. Man, kaip žurnalistui, tai blogiausias jausmas, kai žmonės dėl to patenka į bėdą.“
„Problema ta, kad tie, kurie kuria šnipinėjimo programėles, visą laiką yra vienu ar dviem žingsniais prieš jus. Paprastai mes net nežinome dabartinių rizikų ir pavojų. (...) Esu tikras, kad Vengrijoje naudojamos ir kitos šnipinėjimo programėlės“, – svarstė S. Panyi.
Juodinimo akcijos ir pavyzdys kitiems autoritarams
Šalia žurnalistų sekimo vykdomos ir juodinimo kampanijos. Pavyzdžiui, laidose vedėjai juodina opozicijos aktyvistus ir žurnalistus, juos kaltina melu ir darbu prieš Vengrijos suverenitetą, išdavyste.
„Sakyčiau, tai yra psichologinės operacijos dalis. Šios propagandinės medžiagos tikslas – pasistengti mus išgąsdinti, paversti mūsų gyvenimą psichologiškai ne tokiu lengvu. Bet kai žurnalistu esi ilgesnį laiką, pripranti prie tokio pobūdžio išpuolių.
Iš tiesų tai nepaveikė mano darbo, nesusidūriau su tokiais atvejais, kai, pavyzdžiui, galimas šaltinis būtų pasakęs, kad su manimi nekalbės, nes televizijos šou matė, kad esu melagis. Bet psichologiškai viena skaudžiausių patirčių buvo, kai mano geriausio draugo mama paklausė, ar aš nedirbu CŽA, ar nesu šnipas, užsiimantis veikla prieš Vengriją“, – dalijosi S. Panyi.
Jis nerimauja, kokį kitą žingsnį toliau žengs V. Orbano valdžia, žurnalisto manymu, kažkuriuo momentu dabartinės grėsmės pereis į aukštesnį lygį, kai prieš žurnalistus bus imamasi kitokių veiksmų, pavyzdžiui, tam tikros institucijos pradės rimtesnius baudžiamuosius tyrimus.
Žurnalistas baiminasi, kad galiausiai situacija Vengrijoje gali privesti prie kito žingsnio – fizinių grėsmių ir fizinių išpuolių.
„Kai savo šalyse matysite panašių žingsnių ir tą nedidelę plytą iš viso statinio, tai turėtų būti įspėjimas, kad turėtumėte protestuoti ir reaguoti. Kai visos tos plytos bus sudėtos viena ant kitos, matysite panašų statinį kaip pas mus“, – pažymėjo S. Panyi.
Pasak S. Panyi, V. Orbano Vyriausybė ne tik kišasi į laisvą žiniasklaidą ir vykdo žurnalistų priespaudą, bet ir kuria projektą ir rodo pavyzdį kitiems autoritariškiems Europos lyderiams.
