Šiandien atsakymus į daugybę klausimų galime rasti vos keliais mygtuko spustelėjimais. Tačiau kuo daugiau žinome apie mus supantį pasaulį, tuo sudėtingiau pažįstame save – mintis, emocijas ir vidines būsenas. O tam, pasirodo, kartais pakanka visai paprastų dalykų – popieriaus lapo ir spalvotų pieštukų, teigiama leidyklos „Tyto alba“ atsiųstame interviu.
„Aš nemoku piešti“ – viena dažniausių frazių, kurią girdi fraktalinio piešimo mokytoja ir jogos specialistė Brigita Paulauskienė. Tačiau fraktaliniame piešime svarbus ne galutinis rezultatas, o procesas: užmerktomis akimis nubrėžtos linijos vėliau spalvinamos ir analizuojamos kaip žmogaus vidinės būsenos atspindys.
Apie fraktalinį piešimą ir tai, ką šis metodas gali atskleisti apie žmogų, Brigita Paulauskienė rašo ką tik pasirodžiusioje knygoje „Nusipiešk gyvenimą, kokio nori“. Ji skirta visiems, norintiems geriau suprasti įvairias gyvenimo situacijas ir savo reakcijas.
Jaučiate, kad atėjo metas ką nors gyvenime keisti, bet nežinote, nuo ko pradėti? Kankina nesutarimai šeimoje? O gal liūdna be aiškios priežasties ar baugina pokyčiai? Tuomet pabandykite fraktalinį piešimą, apie kurį Jūratei Samušytei-Jaseliūnienei pasakoja Brigita Paulauskienė.
– Jūsų knyga „Nusipiešk gyvenimą, kokio nori“ sugrįžta po dešimties metų. Galbūt ji šiandien net aktualesnė negu tada, kai pasirodė pirmą kartą? Kodėl verta atsiversti šią knygą dabar?
– Pirmoji knyga supažindino Lietuvos skaitytojus su fraktaliniu piešimo metodu. Ją rašiau kaip vadovėlį, atskleidžiantį piešimo užmerktomis akimis galimybes. Per dešimtmetį metodas buvo daugelio išbandytas, integruotas ir įvertintas. Nemažai psichologų, kaučerių, mokytojų, socialinių pedagogų jį pritaikė ir naudoja savo veiklose. Fraktalų piešimas net įtrauktas į mokyklų ugdymo programas. Per dešimtmetį sukaupiau daug patirties, tad šį leidimą papildžiau nauja medžiaga – tekstais ir piešiniais.
Gyvename vis labiau skubančiame, grėsmių kupiname ir liūdesio persmelktame pasaulyje, kur vis daugėja iššūkių, tad daugelis ieškome išeičių. Kodėl nepabandžius tokio paprasto, visiems lengvai prieinamo metodo – be didelių investicijų leistis į savęs pažinimo kelionę. Net jei netikite terapine fraktalinio piešimo galia, šis procesas gali tapti įdomiu kūrybiniu eksperimentu ir būdu pažvelgti į save iš naujo.
– Kodėl tiek daug suaugusiųjų sako: „Aš nemoku piešti“? Jūsų manymu, kūrybiškumas yra talentas ar įgūdis, kurį galima išlavinti bet kuriame amžiuje?
– Esu įsitikinus, nuolat tai pabrėžiu ir net specialiai kuriu technikas tam, kad įrodyčiau, jog piešti gali kiekvienas, išlaikantis rankoje pieštuką. Tačiau tik pabandžius paaiškėja, kiek aistros žmogus turi piešimui. Vieni sako, kad norėtų piešti, bet pabandę supranta, kad jiems nepatinka pats procesas. Kiti tiesiog viską įpratę daryti tobulai ir bijo suklysti, bet pabandę sulaukia netikėto palaikymo ir pripažinimo. Knygoje rasite ne vieną tokią istoriją.
Tiesa, nepiešusiems dažnai tenka aiškinti, kad ir dailininkams ne iš karto pavyksta – verta pamatyti, kiek eskizų jie sukuria, kol gimsta galutinis darbas. Kūryba neabejotinai yra vienas didžiausių malonumų žmogaus gyvenime. Ji dovanoja galimybę išreikšti sukauptą patirtį ir emocinį krūvį, tačiau šis žmogaus poreikis dažnai nuvertinamas.
– Gyvename laikais, kai dirbtinis intelektas per kelias sekundes sukuria techniškai tobulą vaizdą. Kodėl vis tiek verta pačiam brėžti galbūt kreivą, netobulą, bet autentišką liniją?
–Išties, rašymas ir piešimas ranka pamažu virsta prabanga ir retenybe. Manau, kad tai, kas sukurta žmogaus rankomis, yra labai gražu ir gyva. Dėl to verta tuo užsiimti. Be to, neužmirškime, kad plaštakos būklė atspindi smegenų būklę. Kuo lankstesni ir judresni pirštai, tuo gyvesnės smegenys.
Skaitytojui siūlote paimti baltą lapą, pieštukus ir nusipiešti trokštamą gyvenimą. Šiais laikais tai skamba šokiruojančiai paprastai. Kaip tokie paprasti veiksmai gali keisti žmogaus gyvenimą?
Gal ir neužteks nubrėžti kelias nerūpestingas linijas ir atsainiai paspalvinti. Knygoje kviečiu gerai pasiruošti tam, kad užmerktomis akimis nubrėžtos linijos virstų realiais pokyčiais. Tikriausiai sutiksite, kad pirmiausia verta harmonizuoti savo vidinį pasaulį ir tik tada bandyti keisti išorinę. Priešingu atveju iš to pasaulio, kuris netenkina, pateksite į kitą labai panašų pasaulį, kuris vėl jūsų nedžiugins.
Užmerktomis akimis nubrėžta linija yra tiksli vidinio pasaulio išraiška. Rankoje, kuri glaudžiai susijusi su smegenimis, esantis emocinis krūvis nėra atsitiktinis. Galima sakyti, kad toje linijoje užkoduota abstrakti sielos kalba. Nesąmoningai nupiešiame tai, kas mus džiugina ir daro laimingus iš tiesų, o ne tai, ką esame susigalvoję spaudžiami nemeilės sau, visuomenės diktuojamų normų, komercinių struktūrų ar vartotojiškumo kulto.
– Jeigu sutiktumėte žmogų, kuris netiki nei pasąmonės, nei kūrybos galia, kokiu motyvaciniu sakiniu pradėtumėte pokalbį?
– Kai kuriais atvejais tokio pokalbio verčiau ir nepradėti – žmogus turi subręsti tam, kad paklaustų. Tada galiu atsakyti, pakviesti, pasiūlyti, paaiškinti. Jei nematau jokių ženklų, kad žmogus domisi, gerbiu jo pasirinkimą būti atokiau nuo visokių dalykų neaiškiais pavadinimais.
Nors gal ir paklausčiau to, kas tikrai man rūpi: ar tau įdomu gyventi? Jei taip, pasidalink dėl ko. Jei ne, išbandykim piešimą užmerktomis akimis. Garantuoju, kad tau puikiai pavyks!
– Fraktalinis piešinys labiau primena veidrodį ar kompasą? Ar jis parodo, koks žmogus yra šiandien, ar tai, kuo jis gali tapti?
– Priklauso nuo piešimo tikslo. Fraktalinis piešinys visų pirma yra diagnostinis – kaip veidrodis, atspindintis dabartinę žmogaus būseną. Tam ir buvo sukurta ši metodika, kad būtų galima gana greitai ir pakankamai tiksliai pažvelgti į žmogaus savijautą.
Kaip kompasas veikia norų išpildymo piešiniai, pavyzdžiui, minties ar emociniai kristalai. Ateities kryptį taip pat rodo serijomis kuriami korekciniai piešiniai, kuriuos piešdamas žmogus bando sukurti pokytį.
– Kaip giliai įmanoma pažinti žmogų vien iš jo fraktalinių piešinių?
– Fraktaliniai piešiniai apie žmogų gali papasakoti tikrai labai daug. Bet tikrai ne viską, nes tai nėra rentgeno nuotrauka. Iš piešinių galima nusakyti žmogaus charakterį, polinkius ir talentus ar stipriąsias puses. Galima suprasti, kokią įtaką – stiprią, pozityvią ar negatyvią – žmogui daro praeities įvykiai.
Spalvos piešinyje atskleidžia vidinio pasaulio aktualijas, svarbias saviugdos temas ar pasirengimą pokyčiams. Taip pat duoda nedidelių nuorodų apie sveikatos būklę ir mintimis jau šiandien formuojamą ateitį. Ir dar gali atskleisti daugybę kitų dalykų, kurie gali būti svarbūs ir įdomūs, jei žmogus nori geriau pažinti ir tobulinti save.
– Ar fraktalinis piešinys gali meluoti? Ar egzistuoja „neteisingas“ fraktalinis piešinys?
– Jei kalbame apie diagnostinį piešinį, tai jį piešiant reikia laikytis kelių paprastų taisyklių tam, kad jis būtų tinkamai perskaitomas. Visas jas rasite knygoje, bet keletą paminėsiu. Pavyzdžiui, piešiama tik ant A4 formato. Jei piešite ant didesnio ar mažesnio popieriaus lapo, bus iškreiptos piešinio proporcijos ir analizė bus netiksli.
Svarbu pabrėžti, kad piešinyje esanti informacija nepretenduoja į absoliučią tiesą. Juk tai tik šios dienos atspindys. Kartais, kai analizuojame piešinį, žmogus pažymi, kad iš tiesų nėra taip, kaip sakau. Tokiu atveju pasiūlau jam dar kartą pažvelgti į save iš šalies. Savęs pažinimas – ne visada malonus.
– Knygoje kritikuojate „tabletės efektą“ – norą viską gauti greitai. Ar pastebite, kad net dvasinis augimas tapo greito vartojimo produktu?
– Noras gauti geidžiamą rezultatą greitai yra labai nuoširdus. Pažvelkite į mažus vaikus. Tik gaila, kad lengvai ir greitai gauti daiktai tai pat greitai ir atsibosta. Nesuvokiame jų vertės. Kalbant apie dvasinius dalykus, greiti įgūdžiai ar rezultatai dažnai būna nestabilūs ir paviršutiniški. Labai stiprios ir greitą efektą duodančios praktikos dažnai gali netgi pakenkti žmogaus psichikai.
Harmoningiems pokyčiams reikia laiko. Pavyzdžiui, 21 piešinio ciklą kartais kuriame pusantro mėnesio ir net ilgiau. Būtent tiek laiko reikia, kad sukurtume pokytį, kuris po to dar maždaug metus palaipsniui skleidžiasi. Tokį tempą vadinu ekologišku, nes jis nesukelia traumuojančios patirties, kurią kartais atneša per staigūs pokyčiai. Man atrodo, kad tai, ką laikome vertybėmis, sukuriame per ilgą laiką.
– Per daugiau nei du dešimtmečius matėte daugybę fraktalinių piešinių. Ar yra, kas dar jus nustebina?
– Prieš penkerius metus teko aplankyti kelias vieno rajono mokyklas. Vyresniųjų klasių mokinius supažindinau su fraktaliniu metodu ir jie piešė diagnostinius fraktalinius piešinius. Nustebino, kad dauguma moksleivių piešė labai mažus piešinius, o tai rodo, kad žmogus yra kompleksuotas ir neatsiskleidęs. Galbūt tai natūralu, kai esi mokykloje. Tačiau teko panašaus amžiaus mokiniams pasakoti apie fraktalus ir Vilniuje – mažų piešinių čia nebuvo tiek daug. Taigi, piešiniai tarsi sufleruoja, kad ten, kur saviraiškos galimybės ribotos – mažesnis būrelių, įdomesnių renginių, užklasinių veiklų pasirinkimas – gali augti gana kompleksuotas ir nedrįstantis savęs parodyti moksleivis.
– Ar galima sakyti, kad visas žmogaus gyvenimas yra fraktalas – mažose kasdienėse detalėse nuolat atsikartoja didieji mūsų pasirinkimai?
– Neabejotinai taip. Stebėkite, kaip stipriai gyvenimą gali pakeisti iš pirmo žvilgsnio nedidelis, bet ne visai kasdienis poelgis ar kitaip praleista diena. Man kartais patinka pagalvoti: jeigu aš išvažiuosiu į autostradą, gyvenimas planetoje susiklostys vienaip, o jeigu liksiu namuose – viskas bus kitaip. Kažkas į kelionės tikslą atvyks kitu metu ir tai pakeis tolesnius įvykius. Galbūt kai kurie žmonės taip ir nesusitiks, nors vienas kito link ėjo ne vienerius metus.
– Jeigu jūsų knygos esminė žinutė turėtų tilpti viename popieriaus lape, ką jame nupieštumėte?
– Kol kas man nepavyksta visos esmės sutalpinti į vieną lapą. Štai ir naujoji knyga daug storesnė ir sunkesnė už pirmąją.
