Penkerių Faustą ir beveik vienų Rapolą auginanti vaikų rašytoja Viktorija Girčiuvienė dalijasi savo patirtimis: stereotipai, su kuriais susiduria mergaičių ir berniukų tėvai, skirtumai tarp berniukų ir mergaičių ir mamos svajonės, kurias įgyvendinti įkvepia vaikai.
Viso pokalbio su V. Girčiuviene klausykite čia:
– Šiemet Knygų mugėje pristatei jau trečią knygą. Ar gali sakyti, kad svajonę rašyti knygas jau įgyvendinai?
– Kai pasirodė trečioji knyga, pradėjau juokauti: jau galima sakyti, kad esu rašytoja. Po pirmosios knygos atrodė, kad tik pasisekė, gal tapau knygos autore, tačiau po trečiosios jau leidžiu sau prisistatyti kaip rašytoja ir tuo didžiuojuosi.
– Kaip ir kodėl nusprendei rašyti?
– Aš baigiau lietuvių literatūros studijas ir visą gyvenimą svajojau rašyti knygas. Tačiau gyvenimas kartais yra brutalus, reikia kažkaip išgyventi, dirbti, vaikus auginti, todėl vis nerasdavau tam laiko. Vis ką nors aprašydavau ir įdėdavau į stalčių – taip ir gyvenau.
Kai gimė mano dukra, supratau, kad tam mažam žmogui ateityje aiškinsiu, kaip svarbu svajoti, bet pati būsiu to nepadariusi. Supratau, kad nenoriu gyventi su dvejopais standartais, todėl ėmiausi rašymo – pagaliau. Pabaigiau pirmąjį rankraštį ir ratas užsisuko.
Per vienus metus pasirodė dvi knygos. Tada pagimdžiau sūnų ir išėjo dar viena.
– Kodėl ėmeisi rašyti vaikams?
– Studijų metais labai mėgau vaikų literatūros paskaitas, nežinau, gal dar viduje buvau vaikas. Kai bandžiau rašyti, bandžiau rašyti suaugusiesiems, bet man nepatiko. Kai gimė dukra, nusprendžiau parašyti tema, kuri tuo metu labai rūpėjo: valgymo sutrikimai. Paauglystėje pati sirgau ir anoreksija, ir bulimija, norėjau kalbėti apie tai, galvojau, gal ateityje mano ar kieno kito dukra pasimokys iš mano klaidų.
Paskutinėje Knygų mugėje į mano stendą atėjo paauglė, ji atsinešė pirmąją mano knygą ir pasakė: „Prieš dvejus metus pirkau, noriu jūsų parašo.“ Aš to ir siekiau, norėjau, kad jiems paliktų įspūdį, kad tema pradėtų rūpėti.
Antrojoje knygoje aš fantazavau, todėl ir išsitrynė amžiaus riba. O trečioji knyga – mano vaikų amžiaus, apie rankų plovimą.
– Ką tavo kuriami personažai kalba skaitytojams?
– Aš mergaitė, mano dukra yra mergaitė, mano sūnus dar per mažas parodyti savo lytiškumą, todėl natūralu, kad mano personažai – mergaitės. Aš pamačiau skirtumus, kaip reaguojame į mergaites ir berniukus. Jei berniukas laksto nešvariomis rankomis ir susivėlęs, tai sakome „berniukas“. Jei pamatome susivėlusią mergaitę, tai sakome „mergaitės taip nedaro“. Man truputį pikta dėl to.
Manau, kad lyčių skirtumai pasimato vėliau ir jie yra labiau biologiniai. Pastatykime du penkiamečius, jie bus labai panašūs – norės ledų pietums ir šėlioti. Todėl mano personažai yra mergaitės, bet jos yra labai įvairialypės, mėgsta ir žaisti futbolą, ir sodinti bazilikus, ir lakstyti su pūstu sijonu.
– Ar nejauti, kad, gimus sūnui, atsirado instinktas jį auginti kitaip, nei auginai savo dukrą?
– Dar ne. Jis man vis dar ir gražus, ir protingas, ir smalsus, ir smagus. Man atrodo, kad skirtumas atsiranda būtent tada, kai auginame mergaites ir sąmoningai bandome jas programuoti kitaip, nei buvo anksčiau, o berniukus kaip auginome bernais, taip ir auginame.
Tikrai žinau, kad mano sūnus neišgirs „berniukai neverkia“, tačiau tam jis dar yra per mažas. Man visai smagu pirkti drabužėlius su dinozaurais ir mašinytėmis, tuo labai mėgaujuosi, bet, kita vertus, tikrai nejaučiu skirtumo. Kol kas jie man skiriasi tik kaip asmenybės.
– Kokius lūkesčius tau teko mesti per petį gimus pirmajam vaikui?
– Aš viską mečiau per petį. Nors Rapolas dar nėra gavęs filmukų, Fausta jo metų jau tikrai buvo pasižiūrėjusi – ir net nežinau, kodėl. Tačiau tikrai pastebėjau negerą filmukų įtaką, šiandien ji tikrai ekranų gauna mažiau nei tada, kai buvo mažesnė. Turime penktadienio filmo tradiciją – išbūname vieną ilgą filmą ir viskas.
Cukraus daviau. Iki pusės metų kovojau ir krausčiau iš lovelės, kol supratau, kad fiziškai nebegaliu – atsigulė pas mus. Padariau viską, ko žadėjau nedaryti.
– Kokius lūkesčius teko paleisti gimus antram vaikui?
– Galvojau, kad man bus labai lengva, nes jau viską žinau, nes amžiaus skirtumas didelis – ketveri metai. Pirmąjį mėnesį gal ir buvo lengva, bet dabar jau turiu vieną gelbėti ir saugoti, kad neužsimuštų, o kita tiesiog nori dėmesio (...).
Kol neturėjau antro vaiko, labai stebėjausi, kaip žmonės gali derintis prie vaiko miego grafiko: kur būsime, ten ir miegos. Pasirodo, kad nebūtinai yra taip. Mūsų sūnus nemiega ten, kur būname, todėl 19 valandą jau turime grįžti namo.
Su pirmagime tikrai keliavome daugiau, darėme daugiau. Dabar nebegyvename centre, todėl daug ką tenka planuoti iš anksto, sukti ratus po miškelį, aišku – yra daugiau izoliacijos (...). Aš supratau, kad jis yra kitoks nei dukra, todėl pradėjau veikti dalykus atsižvelgdama į jį.
Parengė Emilija Balcerytė
