Vilnietis transporto įmonės ekspertas Dmitrijus Kolesnikovas mėgsta rinkti žingsnius ir vaikščioti po miestą, o tą darydamas jis dar ir pildo savo kolekciją – fotografuoja ant balkonų, stogų ar tvorų nutūpusius baltus angeliukus. Jau turi surinkęs 160 šių menininko Vaido Ramoškos sukurtų statulėlių nuotraukų. Na, o skulptūrų autoriaus LRT.lt paklausė, kiek jų yra iš viso.
Dmitrijus pasakojo, kad tokią veiklą susigalvojo per karantiną, kai atsirado daugiau laiko pasivaikščiojimams. „Tuos mielus angeliukus ant įvairių pastatų pastebėdavau ir seniau, o vieną dieną pagalvojau: kažin, kiek jų gali būti iš viso? Pradėjau juos rinkti – fotografuoti ir žymėtis žemėlapyje“, – pasakojo vyras.
Pirmasis jo įamžintas gana didelis angelas tupėjo sostinėje ant Užsienio reikalų ministerijai priklausančio pastato. Netrukus prie jo prisijungė giminaičiai nuo mokyklų, privačių namų ir kitų statinių. „Tada mane pagavo azartas ir kilo mintis: o gal jų galima surinkti visą šimtą?!“ – atsiminė vilnietis.
Susigriebęs, kad nemažai angeliukų tupi ant ugdymo įstaigų, Dmitrijus sumanė aplankyti visas Vilniaus mokyklas. „Na, iki visų šiek tiek pritrūko, bet šis „projektas“ pasiteisino – angeliukų buvo nors ir ne ant visų mokyklų, bet ant daugelio iš jų. Ant Antakalnio gimnazijos yra net du, žiūrintys vienas į kitą iš skirtingų pastato pusių. Būna jų ir ant vaikų darželių, nors ir rečiau“, – pasakojo vilnietis.
Jis gerai įsidėmėjo, kad savo šimtąjį angeliuką aptiko netoli Saulėtekio esančiame privačių namų kvartale. Na, o po to nenurimo ir ieškojo toliau.
Dėl kai kurių teko pasistengti
Dabar ir Dmitrijaus draugai bei bendradarbiai žino apie jo pomėgį, būna, atsiunčia angeliuko nuotrauką su adresu ir klausimu: „O šitą ar turi?“ Tokius objektus kolekcionierius žemėlapyje pasižymi kita spalva, kol pats nuvažiuoja į nurodytą vietą ir įsitikina, kad statula ten tikrai yra.
Tiesa, ne visi angeliukai yra lengvai pasiekiami. Kartą pašnekovas viename televizijos reportaže pamatė, kad vienas gražuolis įsikūręs politiko Artūro Zuoko namo Užupyje kieme. Ten nueiti ir prašyti leidimo fotografuoti mūsų herojus visgi nesiryžo, tačiau užlipo į statų kalną iš kitos namo pusės ir nufotografavo statulą per tvorą. Taip pat jis buvo sužinojęs, kad vienas sparnuotasis tupi Vilniaus licėjaus vidiniame kieme, kur eilinę dieną paprastai nenueisi. Užtat sulaukė rinkimų dienos, kai tame pastate vyksta balsavimas, o tada jau įėjo į vidų ir angeliuką įamžino.
Vilnietis pastebėjo, kad nors angeliukai iš pirmo žvilgsnio atrodo panašūs, visgi jie skiriasi tarpusavyje – vieni sėdi ant stogų, kiti stovi ar laikosi įsikibę, sėdintieji ant mokyklų kartais skaito knygas, o krepšinio mokyklos atstovas turi kamuolį, ir panašiai.
Kokie angeliukai pašnekovui pasirodė išskirtiniai? Nustebino vienas, Aukštųjų Panerių geležinkelio stotyje sėdintis tiesiog ant laiptų, kai daugelis linkę pakilti aukščiau nuo žemės. Nustebino ir mažylis, tupėjęs ant senos statybos blokinio daugiabučio Fabijoniškėse balkono, mat paprastai jie renkasi naujesnės statybos namus. Tiesa, pastarojo angeliuko nėra – kartais jie išskrenda (kaip neliko ir tų, kurie tupėjo ant Vilniaus miesto ribas žymėjusių užrašų).
Nuo Nidos iki Švenčionėlių
Vilniečio „Angelų žemėlapyje“ daugiausia taškų pažymėta miesto centre, Senamiestyje ir Naujamiestyje, kur daug valstybinių įstaigų. Nemažai jų ir Žvėryne, Santariškėse (ant gydymo įstaigų bei kompozitorių vardais pavadintų gatvių kvartale), taip pat Kalnėnuose.
Maža to, angeliukų Dmitrijui teko sutikti ir kituose Lietuvos miestuose: Zarasuose ant savivaldybės, Švenčionėliuose netoli stoties, ant Angelų muziejaus stogo Anykščiuose, gyvenamojo namo kieme Kaune, ant namo Butrimiškėse (Alytaus rajonas). Dar vieną sparnuotąjį Dmitrijus netikėtai pamatė Nidoje, kavinės vidiniame kieme. Būtent netikėti susitikimai jį žavi labiausiai. Štai kartą ėjo į žygį aplink Vilnių ir angeliuką netikėtai pamatė ant gyvenamojo namo kažkur vidury miško.
Dabar susitikimai vis retesni – nematytų angeliukų viešai prieinamose Vilniaus ir apylinkių vietose lieka vis mažiau. Pašnekovas neabejoja, kad nemažai jų yra privačių namų vidiniuose kiemuose ar kitose nuo gatvės nematomose vietose, apie kurias jam telieka pasvajoti.
Užtat dar vieną skrajūną kolekcionierius aptiko ir įamžino Rygoje. Yra skaitęs, kad angeliukas yra ir Tbilisyje Vilniaus vardu pavadintame skvere, Kyjive ant Taraso Ševčenkos muziejaus balkono, Joensū mieste Suomijoje. Labai norėtų kada nors į savo kolekciją įtraukti ir juos.
Autorius jau pametė skaičių
Angeliukų autorius skulptorius Vaidas Ramoška, išgirdęs apie Dmitrijaus kolekciją, maloniai nustebo ir sakė, kad, jei tik kolekcionierius norės, mielai jam pasufleruos, kur ieškoti naujų egzempliorių. Mat ieškoti dar tikrai yra ko – pats autorius skaičiavo tol, kol pagamino 500 egzempliorių, o paskui pametė skaičių.
Norint aplankyti ir tuos angelus, kurie yra ne Lietuvoje, tektų nuvykti ir į Australiją, ir į Himalajų kalnų stovyklą 5 km aukštyje (ten savo šalies atstovą apgyvendino lietuviai alpinistai). Na, o jeigu užtektų vien Europoje esančių angelų, toliausiai tektų vykti į Lisaboną.
Ukmergės rajone gyvenantis ir kuriantis V. Ramoška pasakojo, kad pirmuosius baltus angeliukus jis sukūrė 2004 m. Tada jis rengė projektą, susijusį su vandalizmu, ir nusprendė, kad angelai būtų kaip atsakas į vandalizmą. Netrukus jie atkreipė tuometinio Vilniaus mero A. Zuoko dėmesį – politiko patarėja pasikvietė menininką ir buvo sutarta, kad penki angelai įsikurs Vilniaus viešosiose erdvėse – fontane prie Seimo, ant Rotušės laiptų, Vinco Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės pastato ir kitur.
„Vėliau dar penki buvo pastatyti tuometinėje savivaldybės aikštėje. Ir ko tik ten nebuvo – juos vogė, nešė, paskui policija ėjo jų atpažinti... Tada juos pastebėjo žmonės ir pradėjo prašyti jų pagaminti. Maniau, vieną kitą pagaminsiu, ir susidomėjimas praeis – bet štai juos gaminu jau 21-erius metus“, – sakė V. Ramoška.
Paklaustas, ar vien angelus ir tegamina, jis atsakė, kad vienu metu jų lipdymas užėmė maždaug 90 proc. jo darbo laiko, dabar – 60–70 proc. Ir jis tuo nesiskundžia, angelus gaminti malonu, juk jie niekam nesukelia neigiamų jausmų, kaip kad nutinka su kai kuriomis kitomis skulptūromis.
Beje, sunkiausia skulptoriams pavaizduoti vaikiškus veido bruožus, bet Vaidas juos perteikti įgudo dar tuomet, kai studijų metais vasarą Palangoje gatvėje piešdavo praeivių šaržus.
Angeliukai gyvena savo gyvenimus
Visi V. Ramoškos kūriniai yra rankų darbo ir tarpusavyje skiriasi, tegu ir smulkiomis detalėmis. Pabendravęs su žmogumi menininkas išsiaiškina, kokio gyventojo šis norės – linksmo ar rimtesnio, stovinčio ar sėdinčio, kokia bus jo šukuosena, ar turės kokių išskirtinių bruožų. Angeliukų dydis yra nuo 60 centimetrų iki 4 metrų (didžiausia statula įsikūrusi prie CUP prekybos centro Vilniuje).
Antroje vietoje po sostinės pagal angelų skaičių būtų Alytus ir jo rajonas, trečioje vietoje lieka Kaunas. Pasak autoriaus, didžioji dalis angelų yra įsikūrę privačiuose namuose, neretai ir vienkiemiuose, nemažos jų dalies nuo gatvės nesimato ir juos galėtum nufotografuoti nebent dronu. Nemažai jų įsikuria ir namų viduje – ant kokio balkio ar nišoje.
Skulptorius tai gerai žino, nes paprastai savo kūrinius žmonėms nugabena pats – šie dėl to labai nustemba, o jam įdomu pamatyti, kur jo darbas įsikurs. Ir kas jį labiausiai nustebino? „Na, man labai įsiminė atvejis, kai žmogus namo kieme įsirengė pievelę, kurioje pastatė angeliukui skirtą pjedestalą – ir dėl to konsultavosi su architektu. Dar mane kaip autorių sujaudino atvejis, kai statydamasis namą Molėtų rajone žmogus jame specialiai suprojektavo arką, skirtą angeliukui – na, tarsi kokiam milijoninės vertės kūriniui“, – sakė V. Ramoška.
Iš kitokio tipo įvykių jam įsiminė atvejis, kai nugabenęs šeimai į namus angeliuką pajuokavo, kad į namus atkeliauja dar vienas lėliukas. Tėvai išsigynė, kad vaikų jau turi ir daugiau tikrai nebus. O dar po kurio laiko juos sutikęs išgirdo, kad jie susilaukė dvynukų.
Pas žmones iškeliavę angelai, pasak jų autoriaus, toliau gyvena savo gyvenimą. Kai kurie iš jų turi vardus ir švenčia savo gimtadienius. Nemaža jų dalis turi savo šalikus ir kepurytes, kitų atributų, ir atitinkamai pasipuošia per Kalėdas.
Kai kurie žmonės tiki, kad tokia statulėlė į namus atneša meilės, santarvės ir kitų gerų dalykų. O štai kai Kyjive įvyko sprogimas ir dužo T. Ševčenkos muziejaus langai, byrėjo plytos, ant jo balkono įsitaisęs V. Ramoškos kūrinys nenukentėjo.
