Inga Valinskienė sako, kad tikroji meilė nebūtinai prasideda nuo didelės įsimylėjimo euforijos. Ji pripažįsta: jei ne Arūno brandumas ir drąsa, gal šiandien jos gyvenimas atrodytų visai kitaip.
– Kaip manai, ar gyvenime labiau vadovaujiesi intuicija, ar protu?
– Aš bandau vadovautis intuicija, nors ne visada gali pasirinkti. Labai smagu, kai supranti, kad buvai teisus. Jei tavo elgesys nuėjo ne į tą pusę, nes nusprendei nepasikliauti savimi, man vis tiek būna gera, nes sau įrodžiau, kad visgi buvau teisi, reikėjo tik teisingai pasirinkti.
– Kuo tu svajojai būti vaikystėje?
– Aš jau vaikystėje jaučiau, kad turbūt būsiu aktore, visą laiką tai žinojau. Žinojau, kad nebūsiu gydytoja ar traukinio vairuotoja, gal dar būčiau sutikusi su šokėjos profesija, visada mėgau šokį, bet mano kūno struktūra nelabai tinkama šokiams. Šokiai gali būti tik mano hobis. Aktorystė įvyko ne taip konkrečiai, bet manau, kad mano gyvenimas buvo nuspalvintas visomis spalvomis, jame buvo ir kamerų, ir scenos – svajonė išsipildė su kaupu.
Mano pirmasis stojimas ir buvo į aktorinį. Važiavau ne į akademiją, nes tais laikais tai atrodė kaip neįmanomas žingsnis, tais laikais tai buvo deficitinė specialybė, sklandė nuomonė, kad ten įstoja tik aktorių vaikai ar pažinčių turintys žmonės. Pasiėmiau žemėlapį ir išvažiavau į Sankt Peterburgą. Įsivaizdavau, kad žmonės iš Baltijos šalių atrodys kaip egzotika – tai buvo didžiausia mano avantiūra. Institutą suradau, perėjau tris turus, o iš ketvirto iškritau. Be jokios traumos grįžau, didžiavausi, kad tai išvis padariau.
– Ką darei grįžusi?
– Įstojau. Buvau gera rusistė, gerai ir rašiau, ir deklamavau. Pagal logiką įstojau į rusų filologiją, bet prasimokiau pusę metų ir išėjau, man buvo neįdomu – taip nutiko ir su teise, vėliau stojau ir į archyvistiką. Manęs niekas nebarė ir nekontroliavo, mama priėmė visus mano išsiblaškymus. Iš šalies tai atrodė keistai, mano tikrosios studijos įvyko tik nutekėjimo metu Klaipėdos universitete ir tuo metu tai jau panašėjo į mano gyvenimo veiklą.
– Ar būtent studijų metais tu sutikai Arūną Valinską?
– Taip, bibliotekoje. Tai buvo pirmieji stojimo metai. Arūnas kaip auksinio medalio savininkas neturėjo laikyti egzaminų, bet jį, kaip ir mane, labai stūmė į darbus. Mes, visi tie, kurie ruošėsi į specialybes, ir susitikdavome.
Žiūrėjau iš viršaus imdama knygą ir galvojau – kas čia toks, ko jis čia aplink sukasi. Tada jis dar neturėjo ūsų, turėjo beprotiškas garbanas, labai dideles, tik niekas to neatsimena.
– Kai pradėjai savo karjerą, ar turėjai žmonių, kurie galėtų tave nukreipti?
– Ne, lakių frazių negirdėjau. Didžiausi patarimai buvo iš žmonių, kurie buvo šalia. Man, kaip bailei, dažniausiai patardavo tik nebijoti. Gal aš atrodau labai drąsi ir kieta, bet esu labai nepasitikinti savimi, turėjau daug dirbti su savimi.
Be abejo, mama mane labai palaikė ir manimi didžiavosi. Tas, kuris buvo visada šalia, kuris drąsindavo, guosdavo ir bardavo, tai, aišku, kad buvo Arūnas. Jam vieninteliam tai ir rūpėjo, kitų mokytojų nebuvo. Ačiū Dievui, kad man taip susiklostė, šalia buvo žmogus, su kuriuo nebuvo sunku laviruoti pramogų pasaulyje.
– Ar jis ir dabar yra didžiausias tavo palaikytojas?
– Be abejo. Tai iš šono galima labai idealizuoti, tačiau niekada nesakysiu, kad pabaigiame vienas kito sakinį, ar čia yra mano antroji puselė – šitos banalybės man yra per banalios, aš taip nekalbu. Mes esame labai skirtingi, bet, vadinasi, už paviršiaus yra gilesni dalykai.
– Ar sutinki, kad reikia rinktis tą, kuris tave labai myli, o ne bėgti paskui tą, kurį labai įsimylėjai?
– Greičiausiai tai pavyksta moterims nesvarstant, ar tai iš tikrųjų vyksta ir neanalizuojant situacijos. Matyt, taip susiklosto, kad psichologiškai jautiesi saugesnė santykyje su žmogumi, kurio intencijas tu matai, matai švelnų jausmą.
Manau, kad vyrams tai turėtų būti labai būdinga – rodyti moterims švelnumą, o ne laukti, kol jį paglostys ar jam sumirksės. Kodėl mes su Valinsku esame kartu – gal būčiau net netekėjusi gyvenime, nes santuokoje nemačiau didelio reikšmingumo, bet jis žinojo, ko nori. Jis nebijojo būti drąsus, mano supratimu, jis buvo brandus jaunuolis, todėl viskas vyko natūraliai.
Tai nereiškia, kad likome kartu nuo pirmosios pažinties dienos. Mes susituokėme gerokai vėliau, negyvenome kartu, susitikdavome kartais, turėdavome retus romantiškus pasimatymus. Jį mėtė jo gyvenimas, mane mėtė mano gyvenimas, net neprisiekinėjome vienas kitam ištikimybės, greičiausiai turėjome savų santykių per tą laiką. Bet atėjo momentas.
– Kaip tu manai, ar žmogus yra poligaminė ar monogaminė būtybė?
– Jeigu reikėtų rinktis iš dviejų, tai, sakyčiau, poligaminė. Monogamija yra valios reikalas ir pasirinkimo klausimas. Ne veltui vyksta tiek skyrybų, tikrai ne dėl to, kad monogamija yra tobulas dalykas, greičiau – atvirkščiai. Monogamai turi stipriai padirbti su savimi. Man atrodo, kad žmogus yra sutvertas ne tam, kad visą gyvenimą tvertų kitą asmenybę. Kartais pats su savimi pykstiesi, o čia reikia dar ir su kitu sutarti.
Pasaulis mus moko ko kito. Aš manau, kad žmonės ieško įvairiausių būdų paspalvinti monogamiją, pavyzdžiui, atvira santuoka. Gal kažkam tai ir tinka, tačiau, manau, kad dažnesniu atveju žmonės įgyja daugiau psichologinių problemų nei gerų dalykų, tik reikėtų atviriau su savimi pakabėti.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
