„Man buvo depresija – pusę metų praleidau namuose, tamsoje, su užtrauktomis užuolaidomis, tiesiog skrolindamas telefoną. Buvo ir rimtų sveikatos problemų: psichozės, fizinis išsekimas, visiškas dvasinis nuopuolis“, – LRT.lt vardija atlikėjas Dima Šavrovas-Sasha Song. Jis sako, kad jo dugnas buvo labai giliai, tačiau galiausiai jis tapo naujo, blaivaus gyvenimo pradžia. Šiandien jis mokosi gyventi kitaip ir džiaugiasi, kad jam pagaliau pradėjo patikti veidrodyje matomas žmogus.
– Atvirai dalijatės savo istorija. Ar buvo lengva prabilti? Dažnas yra linkęs savo problemas slėpti...
– Kalbėti apie tai nebuvo sunku, nes aš praėjau ilgo sveikimo ir darbo su savimi laikotarpį. Dabar galiu pasitikėti savimi ir atsakyti į šį klausimą nuoširdžiai: apie tai kalbu ne spontaniškai, o todėl, kad vidinis darbas jau padarytas. Tie, kurie slepia savo problemas, dažnai gėdijasi jas pripažinti, nors kalbėti ne gėda – gėda yra slėpti.
– Galbūt prabildamas norėjote įkvėpti kitus, einančius panašiu keliu?
– Aš atvirai dalijuosi savo istorija ne tiek tam, kad įkvėpčiau kitus, kiek todėl, kad tai yra mano gyvenimas. Tai mano patirtis, mano išgyvenimai, ir dalintis jais yra natūralus mano gyvenimo tęsinys. Žinoma, tikėjausi, kad galbūt mano pasakojimas gali įkvėpti kitus, kurie eina panašiu keliu, bet pagrindinė priežastis, dėl kurios dalijuosi, yra tai, kad tai – mano gyvenimas ir mano tiesa.
– Rugsėjį paminėjote 42-ąjį gimtadienį. Žmonės, kurie išsikapstė, sako, kad dabar švenčia du gimtadienius – savo ir savo blaivybės. Jaučiate, kad turite du gimtadienius?
– Taip, vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad dabar turiu du gimtadienius – savo tikrąjį ir simbolinį, blaivybės gimtadienį. Nors jo specialiai nešvenčiu, ta diena man vis tiek labai svarbi. Paprastai ją paminiu pasidalindamas su savo draugais – tiek tais, kurie irgi sveiksta, tiek tiesiog artimais žmonėmis. Tai – simbolinė diena, primenanti, kad prasidėjo visai naujas mano gyvenimo etapas.
Metai ir keli mėnesiai blaivybės man reiškia naują pradžią. Tai visiškai kitoks gyvenimas – su savęs priėmimu, su taika viduje ir su suvokimu, kad priklausomybė niekur nedingsta, bet ją galima suvaldyti. Ir kartu tai yra laisvės jausmas – galėjimas gyventi be grandinių, kurios anksčiau laikė.
Būtų pavojinga manyti, kad viskas jau įveikta, nes liga tik ir laukia, kol taip pagalvosi.
– Kaip alkoholis atsirado jūsų gyvenime? Ar tai susiję su stereotipais, kad pramogų pasaulyje daug vakarėlių ir linksmybių, kurios perauga į priklausomybes, ar veikiau tai susiję su tam tikrais vidiniais dalykais?
– Alkoholis mano gyvenime neatsirado staiga. Tai buvo ilgas procesas – klastinga liga, kuri iš pradžių atrodo nekaltai, nuo 16 metų. Man jis patiko, nes mano vidinis pasaulis jau tada buvo palūžęs – tiems, kurių vidinis pasaulis tvarkingas, alkoholis dažniausiai iš karto nepatinka.
Kalbant apie pramogų pasaulį ar stereotipus, tai tikrai nebuvo pagrindinis veiksnys. Aš nepradėjau gerti dėl kolegų ar vakarėlių – problema jau buvo manyje, viduje, ir šou pasaulis čia labai mažai ką lėmė.
– Problemų su alkoholiu turintys žmonės dažnai neigia, kad jie yra priklausomi. Kiek laiko jūs vartojote, bet nemanėte, kad tai yra problema?
– Taip, žmonės dažnai neigia, kad turi problemą, nes bijo, jaučia gėdą arba gyvena iliuzijoje, kad susitvarkys patys. Tačiau tiesa ta, kad niekas pats nesusitvarko, – galiu patikinti. Alkoholikai ar narkomanai ypač sunkioje stadijoje be pagalbos visada eina tragiško galo link – ligoninės, kalėjimo arba mirties.
Mano atveju viskas baigėsi ligoninėje, reanimacijoje. Maždaug dvidešimt metų aš neigiau savo priklausomybę ir nenorėjau pripažinti, kad tai yra liga. Aš tiesiog negalėjau su tuo susitaikyti, nors būtent tai ir buvo raktas į sveikimą.
Institucijos, psichologai – visi pasiruošę padėti, reikia tik parodyti, kad tu nori keistis.
– Sakoma, kad kartais žmonės atsispiria tik pasiekę dugną, kas buvo tas jūsų dugnas?
– Taip, manau, kad kol žmogus nepasiekia dugno, jis tiesiog nenori matyti problemos. Mano dugnas buvo labai gilus. Man buvo visiška depresija – pusę metų praleidau namuose, tamsoje, su užtrauktomis užuolaidomis, tiesiog skrolindamas telefoną. Buvo ir rimtų sveikatos problemų: psichozės, fizinis išsekimas, visiškas dvasinis nuopuolis. Praradau beveik viską: karjerą, santykius, sveikatą, orumą. Tai buvo visiškas dugnas, bet, kaip dabar matau, jis tapo mano naujo gyvenimo pradžia.
– Kada įvyko lūžis ir supratote, kad vis dėlto galite gyventi blaiviai?
– Aš net negaliu suskaičiuoti, kiek kartų bandžiau mesti, – turbūt šimtus, o gal ir daugiau. Kiekvieną kartą tikėjausi, kad šįkart pavyks, bet vis atsidurdavau ten pat. Šis kartas buvo kitoks, nes pagaliau patikėjau, kad tai – liga, ir susitaikiau su tuo, kad turėsiu šią problemą visą gyvenimą.
Nebebandžiau kovoti su priklausomybe, o pasidaviau – gerąja prasme. Supratau jos mastą ir pradėjau laikytis visų rekomendacijų, lankausi pas specialistus.
Lūžis įvyko reabilitacijoje, kur praleidau metus. Po kelių mėnesių pradėjau jausti tikrą vidinį pokytį – suvokimą, kad galima gyventi blaiviai. Tai neįvyko per dieną. Kaip ne per vieną dieną susirgau, taip ir sveikimas – ilgas procesas, reikalaujantis kantrybės ir nuolankumo.
– Kaip manote, kiek aplinkiniai gali padėti išsikapstyti, kiek tai yra tik paties žmogaus reikalas, vidinis nusiteikimas, prasmės ir tikslo atradimas?
– Kalbu tik iš savo patirties, bet ji labai panaši į kitų žmonių, kovojusių su priklausomybe. Reikia pabrėžti, kad alkoholikai ir narkomanai – toli gražu ne tik tie, kurie gyvena prie konteinerių. Tai gali būti išsilavinę, talentingi žmonės, gyvenantys gražiuose namuose, bet kovojantys su priklausomybe.
Aš manau, kad visuomenė iš tikrųjų yra labai tolerantiška priklausomiems žmonėms. Ypač kai mato, kad tu nori keistis ir stengiesi – žmonės padeda, kiek gali, gaili, stengiasi palaikyti. Net tėvai dažnai bando padėti iki paskutiniųjų savo vaikams, nors kartais net nesuvokia, kad tokiu būdu įgalina jų vartojimą. Institucijos, psichologai – visi pasiruošę padėti, reikia tik parodyti, kad tu nori keistis.
Problema ta, kad liga yra tokia klastinga ir milžiniška, kad žmogus dažnai mano, jog niekas negali ir nenori padėti, ir dėl gėdos ir nevilties nejaučia drąsos kreiptis pagalbos.
Man pradėjo patikti žmogus, kurį matau veidrodyje.
– Negeriate jau daugiau nei metus. Atrodo, kad teko mokytis gyventi iš naujo, tiesa?
– Taip, tenka mokytis gyventi iš naujo. Anksčiau aš visada buvau apsvaigęs – nemokėjau kitaip gyventi. Įsivaizduokite: dauguma žmonių nuo vaikystės gyvena blaiviai ir taip išmoksta gyventi, o aš nuo vaikystės gyvenau apsvaigęs – ir išmokau gyventi taip. Dabar visko mokausi iš naujo, tik šįkart blaiviai. Simboliškai kalbant, esu dar tarsi mažas vaikas blaivybėje.
– Kas dar su blaivybe atėjo į jūsų gyvenimą?
– Su blaivybe į mano gyvenimą pirmiausia atėjo Dievas – toks, kaip aš Jį suprantu. Jis pasireiškė per meilę sau, per sąžinės jausmą, per atsakomybę, nuolankumą, rūpestį savimi ir kitais, per norą padėti be jokio atlygio ar pritarimo. Tai ir yra mano Dievas.
Santykiai su žmonėmis irgi pradėjo taisytis. Supratau, kad kai vartojau, aš pats juos atstūmiau – ne jie nuo manęs nusisuko, o aš nuo jų. O žmonės, iš tiesų, visada nori padėti. Dabar pamažu atkuriu tai, ką buvau sugriovęs. Tai ilgas procesas, bet aš suprantu, kad viskam reikia laiko.
Praradau beveik viską: karjerą, santykius, sveikatą, orumą
– Kaip pasikeitė jūsų vidus? Ar dabar jau išmokote (o gal dar mokotės) save saugoti, savimi rūpintis ir save labiau vertinti, džiaugtis savo pasiekimais?
– Taip, galiu drąsiai pasakyti – aš vis dar mokausi šitų dalykų, bet man sekasi. Sakyčiau, kad esu tikrai neblogas gyvenimo studentas. (Šypteli.) Pirmą kartą gyvenime jaučiuosi reikalingas kitiems. Mokausi saugoti save, bet kartu nebebijau rizikuoti.
Pradėjau rūpintis savimi – sportuoju jau daugiau nei metus, penkis kartus per savaitę. Anksčiau to niekada nedariau. Dabar džiaugiuosi savo pasiekimais, moku priimti komplimentus ir pasakyti „ačiū“. Išmokau nekreipti dėmesio į negatyvius komentarus, nes suprantu – dažnai juos rašo žmogus, kuris pats šiuo metu kenčia, toks, koks aš buvau prieš porą metų. O svarbiausia, kad man dabar nereikia kitų pritarimo.
– Kaip dabar atrodo jūsų dienos?
– Dabar mano dienos gana intensyvios. Rašau naujas dainas, kuriu, sportuoju, dirbu su nauja vadyba, tvarkausi muzikinius reikalus. Pats gaminuosi valgyti, stengiuosi, kad tai būtų sveikas, subalansuotas maistas. Mano gyvenime atsirado disciplina – kai ji atsiranda veiksmuose, atsiranda ir galvoje.
Keliuosi ryte, stengiuosi išlaikyti miego režimą – einu miegoti iki vidurnakčio. Bendrauju su draugais, skiriu laiko sau, bet ir darbui. Gyvenu tvarkingai, sąmoningai, be chaoso.
– Atrodo, kad viskas jau įveikta, bet ar daug darbo su savimi reikalauja siekis išlikti blaivybės kely? Kas šiandien jums sudėtingiausia, o kas labiausiai motyvuoja eiti toliau, kurti?
– Būtų pavojinga manyti, kad viskas jau įveikta, nes liga tik ir laukia, kol taip pagalvosi. Aš visada turiu atsiminti, kad ji kvėpuoja man į nugarą. Darbas su savimi – tai viso gyvenimo procesas. Priklausomam žmogui niekada nebūna „baigta“.
Aš toliau lankau anoniminių alkoholikų ir narkomanų grupes, kalbu apie savo jausmus, stengiuosi būti atviras ir sąžiningas. Tai yra mano kasdienės blaivybės pagrindas.
Šiame kelyje labai svarbi ir tarnystė – padėti kitiems priklausomiems žmonėms. Tai susiję su dvyliktu žingsniu, kuris kviečia dalytis savo patirtimi, perduoti žinią kitiems ir toliau gyventi pagal šių principų vertybes.
Dabar esu ties dvyliktu žingsniu. Daugeliui jis nepadeda ne todėl, kad neveikia pati programa, o todėl, kad žmonės nebūna sąžiningi arba tiesiog tingi ją iki galo atlikti. Man padėjo visiškai sąžiningas darbas su savimi.
O kas labiausiai motyvuoja? Mane motyvuoja tai, kad aš matau, koks žmogus tampu. Man pradėjo patikti žmogus, kurį matau veidrodyje. Ir kuo toliau, tuo blaivus gyvenimas tampa įdomesnis.
Buvo ir rimtų sveikatos problemų: psichozės, fizinis išsekimas, visiškas dvasinis nuopuolis
– Vis tik esate žinomas kaip talentingas atlikėjas, Lietuvai atstovavęs „Eurovizijoje“, pelnęs muzikinių apdovanojimų. Nebuvo baimės, kad dėl priklausomybės užsivers kelias į sceną?
– Žinoma, bijojau. Bijojau, kad galiu nesugebėti pereiti viso gydymo ir sveikimo laikotarpio, kad žmonės manęs nepriims ar neatsižvelgs į mano pastangas. Net jei priims, nežinia, kiek laiko reikės pasitikėjimui atkurti ir savo vietai scenoje susigrąžinti.
Tačiau pradėjau nuo mažų žingsnių – išleidau naują dainą. Nors ne iš karto, bet po kelių mėnesių ji sulaukė žmonių dėmesio. Dabar matau, kad mano karjera vėl pradeda plėstis ir žydėti.
– Kaip sekasi sugrįžti į sceną, vėl koncertuoti, kurti? Ar jaučiate, kad kažkaip keičiasi jūsų kūryba?
– Sekasi puikiai. Dievas padeda priimti sprendimus, atrinkti pasiūlymus, nesiveržti, bet ir nebijoti daryti tai, ko anksčiau bijojau.
Jaučiu didelį dėmesį ir savo klausytojų palaikymą. Tai sunku paaiškinti žodžiais, nes anksčiau aš dažnai nukreipdavau dėmesį į tuos, kuriems nepatinku, bandydavau suprasti, kodėl taip yra. Dabar visą savo dėmesį skiriu tiems, kurie mane palaiko ir vertina.
Labai branginu jų laiką, kurį jie skiria klausydami mano dainų, komentuodami, dalindamiesi žodžiais, kurie kartais atrodo net neįtikėtini, — sunku patikėti, kad jie kalba apie mano kūrybą. Jaučiu jų šilumą, draugiškumą ir meilę. Tai labai gera.
Sulaukiu gerbėjų dėmesio, bet svarbiausia – patinku pats sau, toks, koks esu dabar.
Mano kūryba tapo laisva. Atsisėdu prie pianino, susijungiu su vidumi ir leidžiu muzikai ateiti natūraliai – neišspaudžiu, neišgalvoju, tiesiog išreiškiu, ką jaučiu. Muzikinės patirties turiu daug, bet pirmą kartą gyvenime kuriu sau, o ne tam, kad įtikčiau kitiems. Kūryba tapo mano erdve – lengva, tikra, autentiška.
– Kokių dabar turite muzikinių planų, tikslų, norų? Galbūt vėl pagalvojate apie sugrįžimą į „Euroviziją“?
– Stengiuosi niekur neskubėti. Priklausomam žmogui labai būdinga norėti greito rezultato, tačiau blaivybėje toks požiūris nėra teisingas. Turėjau suprasti, kad viskas ateina savo laiku, jei stengiesi.
Apie „Euroviziją“ kol kas net negalvoju – tai jau praeitas etapas. Kas bus ateityje, nežinau.
Dabar svarbiausias mano muzikinis tikslas – išleisti albumą, apie kurį kalbu jau labai ilgą laiką. Šįkart nenoriu daug kalbėti — tiesiog pasakysiu, kad pradėjau prie jo dirbti. Bandau atrinkti dainas, žmones, su kuriais noriu bendradarbiauti. Tai dar tik pradžia, bet jaučiu, kad einu teisingu keliu.
– Kaip suprantu, viena iš jūsų veiklų buvo vokalo pamokos, dar vis tuo užsiimate?
– Šiuo metu vokalo nebedėstau. Anksčiau tai dariau, ir tai man teikė didelį džiaugsmą – ypač tada, kai ateidavo studentai, kurie nuoširdžiai norėjo dirbti ir suprasdavo, kad vokalas nėra dalykas, kurį išmoksi per dieną. Labai geras jausmas perduoti žinias žmogui, kuris gyvena muzika ir nuoširdžiai priima viską, ką jam sakai. Galbūt ateityje prie to sugrįšiu, bet kol kas šios veiklos nesu atnaujinęs.
– Kas dabar jums yra svarbiausia ir širdžiai mieliausia savirealizacija?
– Šiuo metu man svarbiausia būti ištikimam sau, savo vertybėms ir ryšiui su Dievu. Muzika visada išliks mano dalis, bet šiandien savirealizaciją randu ne tik kūryboje, bet ir dvasiniame augime, santykyje su žmonėmis, kuriuos Dievas siunčia į mano gyvenimą. Man svarbu augti kaip žmogui – būti sąžiningam, atviram, padėti kitiems, kurie eina tuo pačiu keliu.
– Ką pasakytumėte ar palinkėtumėte tiems, kurie tik pradeda eiti blaivybės keliu?
– Skubėk lėtai. Daryk tai, ką tau sako specialistai, ir neklausk per daug. Jie žino, ką daro, nes turi ilgametės patirties. Net jei kas nors atrodo nelogiška ar neaišku – vis tiek daryk. Tai reikalauja daug nuolankumo, bet tik taip pavyks. Reikia išmesti savo puikybę pro langą ir leisti sau būti mokiniu.
Gyvenimas po truputį pradės keistis. Svarbiausia – neužsidaryti ir nelikti vienam. Žmonės visada padės, kai pamatys tavo pastangas.
Ir dar – linkiu surasti Dievą, kaip tu jį supranti. Tada atsiras ir vidinė ramybė, ir tikslas, ir gyvenimo prasmė.
