„Nors jaučiau, kad jis mano žmogus, norėjau įsitikinti, jog neklystame“, – šypsosi „Atgyjančių sodybų“ kūrėja ir vedėja Monika Grundhauser, prisimindama, kaip vos po mėnesio pažinties išgirdo vyro Gedimino pasiūlymą tekėti. Šiandien pora augina du vaikus, o dar vienu šeimos nariu vadina juodu suvedusią televiziją. Nors daugelį metų dirbo už kadro, dėl širdies projektu vadinamos laidos, Monika žengė eterin ir kiekvieną šeštadienį sveikinasi su LRT Plius žiūrovais.
– Nors anksčiau eteryje lyg ir nesame jūsų matę, atrodo, kad ten jaučiatės kaip namie...
– Taip ir yra, televizija jau tapo mūsų šeimos nariu. Drauge su vyru esame kūrybininkai, videografai, jau dešimtmetį dirbantys televizijoje už kadro. Ten susitikome, susižadėjome, su televizija auga ir mūsų vaikai. Kadangi daugiausia dirbame iš namų, jie mūsų darbo užkulisius taip gerai žino, kad juokais ir juos vadiname montuotojais.
Tiesa, iki šiol dirbome komercinėje televizijoje ir vis pasvajodavome, kad norime sukurti ką nors nekomercinio, mažiau formalaus, bet labai tikro ir šilto. Norėjosi, kad pašnekovai jaustųsi atsipalaidavę ir tiesiog pasidalytų savo istorijomis, todėl į filmavimus vykstame be didelės komandos, tiesiog trise su mano vyru ir bičiuliu, videografu Simu Simon užsukame į svečius. Taigi esu ir projekto šukuosenų meistrė, ir grimerė, ir režisierė, ir vedėja.
Nors vedėja savęs nevadinu – veikiau esu žmogus, kuriam pašnekovai aprodo savo namus, pasidalija jaukiu ir neįpareigojančiu pasakojimu, atsiveria. Tikiu, kad ta šiluma pasiekia ir žiūrovus. Tai labai svarbu, nes ši laida mums daugiau nei darbas, tai – mūsų širdžių projektas.
– Kodėl susidomėjote būtent „Atgyjančiomis sodybomis“? Galbūt su šeima taip pat kuriatės kur nors kaime ar vienkiemyje?
– Gyvename kiek atokiau nuo miesto šurmulio, savo namuke Kauno rajone. Kol kas mums to visai pakanka, tačiau prisipažįstu – labai noriu vištų ir karvės, tad nežinia, kaip viskas susiklostys ateity... Kad ir šiek tiek nuvalkiotai skamba, žmogų iš kaimo išvaryti gali, o kaimo iš žmogaus – ne. (Nusijuokia.) Nors gimiau Vilniuje, kai man buvo 8-eri su šeima persikėlėme gyventi į kaimą Žemaitijoje, taigi puikiai žinau, koks gyvenimas ten verda. Pagyvenusi Azijoje pradėjau ypač vertinti savo kaimišką kilmę ir tarmę, kuri kartais išlenda.
Be to, ūkiškai gyveno ir mano seneliai. Būtent iš jų namų Petkalnyje sveikinausi su pirmosios laidos „Atgyjančios sodybos“ žiūrovais. Deja, šiandien šis namas tuščias – senelis prieš trejetą metų mirė, o močiutė savo namuose nebegyvena, tačiau jų sodyba visai mūsų giminei labai brangi. Galbūt todėl norėjosi sužinoti, kokie likimai ištiko kitas po Lietuvą išsimėčiusias sodybas, kaip jos prikeliamos naujam gyvenimui, ar su namų atnaujinimu vyksta ir didesni gyvenimo būdo pokyčiai.
– Kol kas iš lietuviško kaimo persikelkime į tolimąją Aziją, užsiminėte, kad ten gyvenote. Kokie keliai ten nuvedė?
– Mane visuomet traukė tokie kraštai kaip Japonija ar Kinija, tad senelio paskatinta pasirinkau Rytų Azijos regiono studijas Vytauto Didžiojo universitete. Studijos labai daug davė mano pasaulio suvokimui, prie to prisidėjo ir galimybė pagyventi Taivane, kur pusmečiui buvau išvykusi per studentų mainų programą.
Tuo metu man, kaimo vaikui, tokia ilga kelionė į kitą pasaulio kraštą atrodė labai didelis dalykas. Viskas aplink mane taip stebino, kad netilpau savo kailyje, kaip norėjosi visu tuo pasidalyti ir pradėjau kurti savo tinklaraštį. Pamenu, senučiuku kompiuteriu montuodavau pirmuosius savo vaizdo pasakojimus.
Matyt, noras pasakoti istorijas, montuoti ir režisuoti reportažus visada buvo mano prigimtyje. Taivane man labai patiko, todėl baigusi studijas VDU vėl planavau čia sugrįžti ir toliau mokytis kinų kalbos, bet...
– ...bet neišvažiavote, kodėl?
– Turbūt taip turėjo būti, toks likimas. Visą vasarą ieškojausi darbo, tačiau nieko nepavyko rasti. Galiausiai įsidarbinau prodiuserinėje kompanijoje, kurioje sutikau savo vyrą Gediminą. Jis televizijoje taip pat, galima sakyti, atsidūrė per atsitiktinumą. Gediminas augo ir gyveno Vokietijoje, tačiau atvykęs atostogų į Lietuvą pas tėtį, netikėtai įsidarbino televizijoje. Nors tuo metu buvome labai jauni (man buvo 23-eji, vyrui – 25-eri), mūsų santykiai greitai vystėsi ir jau po mėnesio jis man pasiūlė tuoktis!
– Po mėnesio!?
– Taip, tik tąkart atsisakiau. Nors širdimi jaučiau, kad jis – mano žmogus, norėjau įsitikinti, jog neklystame. Po to Gediminas man piršosi dar du kartus. Tiesa, prieš sutikdama ilgai nedelsiau – kadangi abu labai norėjome vaikų ir šeimos, po trijų mėnesių pažinties supratau, kad laukiuosi.
Mums turbūt buvo lemta susitikti, nes nuo pat pradžių kone sulipome ir iki šiol mums vis dar labai gera kartu. Drauge esame jau devynerius metus, turime aštuonerių dukrą, trejų su puse sūnų ir pulką augintinių. Taip ir gyvename gausoje. Nors kartais būna iššūkių viską suderinti, kažkaip susitvarkome, nes ir namuose, ir darbuose esame vieninga komanda.
– Turbūt dažnai girdite klausimą, ar darbo rūpesčiai nepersikelia šeimos santykius?
– Mūsų namuose verda viskas – ir darbai, ir puodai. Darbas televizijoje, ypač kai esi postprodukcijos dalis, išties yra milžiniška atsakomybė. Nesvarbu, ar prastai jautiesi, ar susirgo vaikai, ar dar nežinia kas gyvenime nutiko, privalai laiku parengti laidą eteriui. Kadangi abu su vyru esame toje pačioje valtyje, vienas kitą kuo puikiausiai suprantame ir labai palaikome. Mums abiem tai didelė dovana.
Be to, labai mylime ir savo darbą. Pastebiu, kad net ir vakarais jungiame ne filmą, o einame sumontuoti kokį nors pasakojimą ar laidą. Ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad taip norisi. Tai mūsų stichija ir gyvenimo dalis – tiesiog negalime to nedaryti.
– Žinau, kad taip pat kuriate ir šeimos dokumentiką.
– Taip, tai yra atsvara komerciniams projektams. Viskas prasidėjo prieš keletą metų. Septintą mėnesį laukiausi sūnaus, kai taip ir nesulaukęs proanūkio staiga mirė mano senelis. Supratau, kad savo sūneliui apie jį galiu ne tik papasakoti, bet ir parodydama filmą, kuriame kalbamės, kuriame išlikę jo prisiminimai, balsas, manieros.
Taip pritaikiau ilgametę patirtį televizijoje ir savo kaip videografės gebėjimus ir su šeimos vyriausiais kartu stengiamės užfiksuoti giminės istorijos epizodus, išsaugoti atmintį ir perduoti ją atminties kartoms.
Kai grįžtu į savo kaimą Petkalnį, vis prisimenu senelio pasakojimus apie tai, kokia čia buvo bendruomenė, kokios talkos vykdavo, kokie ryšiai mezgėsi. Turbūt iš to kilo noras papasakoti ir apie senas sodybas, kurios ilgus metus buvo apleistos, bet suradusios naujus šeimininkus pradeda naują gyvenimą.
Įdomu tai, kad dauguma mūsų aplankytų sodybų dar tik virsta svajonių namais – kažkur reikia naujų langų ar naujo stogo, tačiau labai įdomu stebėti procesą, kaip nebūdami nei statybininkais, nei renovacijų specialistais mūsų herojai viską kuria savomis rankomis.
Didelė laidos dovana buvo galimybė sutikti žmones, iš kurių patys tiek daug pasisėmėme. Tikiuosi, kad matydami mūsų herojų istorijas, daugiau žmonių įsikvėps ir galbūt atras ir pažins kitokį gyvenimo būdą, gyvenimą kaime.
„Atgyjančios sodybos“ – kiekvieną šeštadienį 13.00 val. per LRT PLIUS, visas laidas taip pat rasite čia.
