„Dar neturėdamas 21-erių, palyginti su bendraamžiais, pamačiau ir patyriau išties labai daug“, – LRT.lt pasakoja reperis ir kūrėjas Pijus Opera, pirmą dainą parašęs būdamas šešerių ir vos po poros metų jau skynęsis kelią su grupe „Operatyvūs“. Jis dėkingas šeimai, kad jo niekada nestabdė ir dar vaiką išleisdavo į koncertus kituose miestuose. „Turėdamas tokią laisvę gan anksti suaugau“, – prisipažįsta jis.
– Turbūt daugelis jūsų karjeros pradžia laiko „Freestyle MC Battle“ reperių kovas, kuriose pradėjote dalyvauti būdamas vos 11 metų ir atrodo, nesunkiai įveikdavote vyresnius, labiau patyrusius varžovus.
– Iš tiesų pirmąją savo dainą įrašiau dar būdamas šešerių, o prieš ateidamas į „Freestyle MC Battle“ jau koncertavau su grupe „Operatyvūs“, taigi repo bendruomenėje buvau kažkiek žinomas. Vadinamieji battle`ai greičiau buvo pirmasis toks viešas pasirodymas ir savotiškas proveržis, tada apie mane sužinojo platesnė auditorija.
– Kaip apskritai šešiametis atrado repą? Juk paprastai tokio amžiaus vaikai dar klausydavosi dainelių apie muses, juodus katinus ir keturias kėdutes.
– Mano mama dirbo Jaunimo laisvalaikio centre ir kartais, neturėdama kur mane palikti, pasiimdavo į darbą. Matydavau, kaip ten susirinkę paaugliai klausosi repo, ir man tai paliko didelį įspūdį, atrodė labai kieta. Iki tol muzika man buvo tik muzika, bet, atradus repą, ji tapo mano gyvenimo dalimi. Repas taip įtraukė, kad būdamas septynerių apie jį žinojau daugiau nei tie vyresni paaugliai, nes gūglinau ir skaičiau viską, ką tik galėjau surasti internete.
Nors vėliau buvo visokiausių veiklų – nuo futbolo ar riedlenčių sporto iki videografijos, visos jos likdavo mano hobiais, o susidomėjimo muzika, teksto kūrimu taip niekada ir nepamečiau. Juolab kad sekėsi neblogai, nebijojau publikos, žmonių, todėl natūraliai viskas taip susidėliojo.
– Sakoma, kad kartais žmogaus nereikia skatinti ir stumti, svarbiausia jam netrukdyti. Panašu, kad jūsų artimieji laikėsi būtent tokio principo.
– Taip ir buvo, esu dėkingas savo šeimai, mamai, kuri niekada manęs nestabdė, manimi pasitikėjo ir dešimties metų vaiką išleisdavo vieną autobusu keliauti iš Ukmergės, kurioje augau, į koncertus ir hiphopo vakarėlius Vilniuje. Savo vaiku turbūt taip nepasitikėčiau. (Nusijuokia.) Man labai pasisekė, kad mano artimieji man leido užsiimti mėgstama veikla, todėl dabar galiu pasidžiaugti, kad, dar neturėdamas 21-erių, palyginti su bendraamžiais, pamačiau ir patyriau labai daug.
– Turbūt į paauglystę dar tik žengusiam jaunuoliui vakarėliuose su vyresniais yra ir daug pagundų nuslysti...
– Mačiau, kad ten vyksta ir gerų, ir nelabai gerų dalykų, netrūko ir pagundų bei progų nuklysti, laimei, užteko sveiko proto atsilaikyti. Galiausiai turėdamas tokią laisvę gan anksti suaugau.
– O kaip mokykla, pamokos, namų darbai?
– Didelių sunkumų mokykloje neturėjau. Man pasisekė, kad mokslams buvau gabus ir sekėsi ganėtinai gerai. Aišku, šiek tiek maištavau, nes mokslus teko derinti su muzika ir kitomis kūrybinėmis veiklomis, kurios man buvo svarbesnės nei pamokos. Ypač paskutinius porą metų mokykloje, kai iš gimtosios Ukmergės persikėliau į Vilnių. Tuo metu jau buvau visiškai savarankiškas, gyvenau vienas, uždirbdavau užtektinai, kad save išlaikyčiau, todėl mokykla man neatrodė tokia svarbi.
Vis dėlto niekada neneigiau jos reikalingumo, pamokas lankiau, nes buvau smalsus, man buvo įdomu ir norėjau susikrauti tam tikrą žinių bagažą. Egzaminus taip pat, sakyčiau, išlaikiau neblogai ir įstojau į valstybės finansuojamas studijas.
– Užsiminėte, kad save išlaikyti galėjote dar būdamas moksleiviu. Jau tada pavykdavo protingai, atsakingai susidėlioti finansus?
– Aš ir dabar nežinau, ar moku su jais elgtis. Nemėgstu kaupti daiktų ir nesu linkęs jiems išlaidauti, retai perku drabužius, telefoną įsigyju tada, kai turėtas sugenda ir pan. Tačiau tikrai nesu taupus – man negaila pavaišinti draugus vakariene, negailiu ir skaniam maistui ar kelionėms.
Pamenu, būdamas 17 metų per nuotolį dirbau JAV įmonėje su logistika susijusį darbą ir kaip tokio amžiaus jaunuolis užsidirbau tikrai nemažai, tačiau nemažą dalį uždarbio ištaškiau kelionėms. Ir tikrai nesigailiu, priešingai – didžiuojuosi. Dažniausiai išleidžiu įspūdžiams, nors jų gali prisirinkti ir neturėdamas pinigų.
– Grįžkime prie studijų. Kodėl pasirinkote lietuvių filologiją?
– Kaip ir muzika, literatūra ir tekstas mane traukė nuo vaikystės, skaityti išmokau būdamas gal 5-erių, rašiau tekstus, o jau 5–6 klasėje žinojau, kad suksiu į lietuvių kalbos studijas. Matyt, paveikė tai, kad mano tėvų ir močiutės profesijos yra taip pat susijusios su kalba. Galbūt tai genai? (Nusijuokia.) Tiesa, baigdamas mokyklą galvojau ir apie aktorinį meistriškumą, tačiau filologija nugalėjo ir niekada tokio savo sprendimo nesigailėjau.
– Lengvas kontrastas – studijose mokotės gražios, taisyklingos kalbos, o kuriate repą – muziką, kuri daugeliui siejasi su keiksmais, žargonu, kalbos taisyklių laužymu.
– Vienas iš mano tikslų – kovoti su repą lydinčiais stereotipais. Norisi tikėti, kad žmonės jau nebesieja repo su keiksmažodžiais ir priima jį kaip intelektualų ir įvairų. O kalbant apie taisyklių laužymą, nesu tas filologas, kuris aklai seka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijas, kalba man siejasi su laisve. Ir performatyviuose poezijos skaitymuose, sleme, ir repe tam tikrų taisyklių laužymas man atrodo įdomus ir žavus. Juk tam ir yra ši žaidimų aikštelė, kad kalbą išnaudotume plačiau ir leistume sau ja žaisti.
– Kokia, jūsų manymu, yra repo misija?
– Kai juo susidomėjau, tai buvo maišto ir protesto prieš opias visuomenės problemas, skaudulius forma. Brandus repas ir dabar turi daug atsakomybės, remiasi savotišku moraliniu kompasu, tačiau šiandien jame yra ir daug maišto dėl maišto, tuščių materijų. Galiausiai tai yra muzikos žanras, todėl kiekvienas kūrėjas ir atlikėjas tikslą susikuria pats – vieni prisiima misiją, kiti nori tiesiog pasilinksminti, pasimėgauti ir save išreikšti tokia forma.
– Jums priklauso du Lietuvos rekordai – ilgiausiai, net 10 val., trukusios repo improvizacijos ir daugiausia per pusę minutės išrepuotų žodžių (158). Negalite gyventi be iššūkių?
– Be jų būtų nuobodoka – visada norisi tobulėti, savo darbą padaryti kuo geriau ir išbandyti ką nors naujo. Turbūt tai vienas iš fundamentalių mūsų siekių. Vis tik nesakau, kad siekti rekordų nusprendžiau ieškodamas iššūkių, greičiau tai buvo netikėti sumanymai, vėliau tapę iššūkiais. Ilgiausiai trukusios improvizacijos idėja gimė draugų kompanijoje. Tai buvo noras patenkinti smalsumą ir sportinis interesas, virtęs proga pasirodyti Knygų mugės Muzikos salėje. Paskui jau Rekordų akademija pamėtėjo idėją apie greitąjį repą ir dar vieną rekordą.
– Vis tik nesate tik reperis, esate tekstų autorius, kūrėjas. Galbūt kada nors parašysite ir knygą?
– Tiesą sakant, šiemet esu iškėlęs sau tikslą išleisti albumą, o kitąmet – poezijos knygą. Bandau rašyti ir prozą, tačiau šį žanrą dar tik jaukinuosi. Tikiuosi, kad kada nors pasirodys ir mano esė rinkinys.
– Ar bus autobiografija?
– Galbūt kada nors užsimanysiu aprašyti ir savo gyvenimo istoriją, tačiau autobiografijos nerašyčiau – nors turėčiau ką papasakoti, tiesmukas rašymas man nepatinka. Kadangi esu literatūros mėgėjas, greičiau aprašyčiau tam tikrus epizodus naudodamas simbolius, metaforas.
Be to, nesinori visiškai atsiskleisti – ne todėl, kad ko nors gėdijuosi ar turiu ką slėpti, tačiau noriu likti tam tikra paslaptimi. Nors žmonės dažnai galvoja, kad mane pažįsta, iš tiesų taip nėra – mėgstu mėtyti pėdas, padalyti save į daugybę skirtingų sričių ir nuotaikų, su kiekvienu būnu vis kitoks, todėl niekas iš tiesų nežino, koks yra tikrasis Pijus.
– Esate jautrus?
– Manau, kad visi menininkai, rašantys žmonės yra jautrūs, net ir tie, kurie yra užsidėję nejautraus ciniko šydą. Aš taip pat esu jautrus, bet nebijau to pademonstruoti – galiu nubraukti ašarą skaitydamas knygą, žiūrėdamas filmą, susigraudinu pamatęs mielą gyvūnėlį ar mamą apsikabinusį vaiką. Emociškai mane paveikia daugybė dalykų. Tiesa, blogų, skaudžių dalykų stengiuosi vengti, nors visiškai jų išvengti neįmanoma. Todėl neigiamas emocijas neretai gniaužiu. Jas paleisti man padeda kūryba.
– Teko girdėti, jog mėgstate vienatvę, meditacijas, pasinerti į save, tiesa?
– Turiu dvi puses – manyje pešasi narcizas ir auksaburnis, miestas ir kaimas. Mėgstu savaitę pabūti vienas gamtoje, atitrūkti, pasiilgti žmonių, miesto ir vėl pasinerti į bendravimą, vakarėlius, būti dėmesio centre, o paskui vėl atitrūkti ir būti niekam neįdomus. Man patinka tos dvi mano pusės. Nors kartais jaučiu tam tikrą jų konfliktą, man gražu, kad jos egzistuoja ir galiu jas suderinti.
Kalbant apie meditacijas, esu nemažai visko išbandęs, kiek pavyksta, ištikrinęs kūną ir, savo dvasią, sielą. Ypač tuo domėjausi paauglystėje, kai pradėjau galvoti apie žmogaus laikinumą, beprasmybę, amžinybę. Tada domino Rytų filosofija, įvairios praktikos, tačiau visada gebėjau išlaikyti racionalumą ir per daug nenukrypti į kraštutinumus, visuomet skeptiškai žiūrėjau į pseudodvasingus žmones.
Prieš septynerius metus taip pat buvau labai susidomėjęs Wimo Hofo filosofija, atlikdavau įvairius kvėpavimus ir maudydavausi lediniame vandenyje.
Dabar nieko nepraktikuoju, tiesiog ieškau savų būdų pasinerti į savo vidų, pažinti savo jausmus, intuiciją. Kartais išplaukti iš savo sąmonės ežerėlio į platesnius vandenis yra įdomus patyrimas.
– Sakoma, kad gyvename perdegimo pandemijos laikais. Ar jums pavyksta išlaikyti vidinį balansą, pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio?
– Nors negyvenau prieš 100 metų, kartais susimąstau, ar tikrai anksčiau buvo kitaip. Skaitydamas knygas, parašytas prieš kelis šimtus metų, suprantu, kad keitėsi mūsų aplinka, technologijos, tačiau žmonių galvose verda tie patys dalykai, išgyvename tuos pačius procesus, kuriuos išgyveno žmonės prieš kelis amžius. Mozartas taip pat buvo linkęs į perdegimą. Ir aš išgyvenu įvairių etapų, kartais sekasi sunkiau, tačiau nesiskundžiu – pats taip pasirinkau.
Tiesiog stengiuosi pailsėti tarp darbų. Jei prisėdau puodelio kavos, tuo metu galvoju tik apie kavą. Jei pietauju – galvoju tik apie maistą. Banalu, tačiau turime išmokti būti tame čia ir dabar momente ir stabtelti nuolatiniame bėgime. Nors kelioms minutėms. Aišku, labiausiai man padeda miškas, upė ir buvimas vienumoje.
– Jūsų karta dažnai kaltinama priklausomybe nuo interneto ir socialinių tinklų. Koks jūsų santykiais su jais?
– Nors internete yra daug propagandos ir tamsių puslapių, mane visada žavėjo tas interneto platumas ir jo teikiamos galimybės. Tačiau jis niekada nepranoks knygos ir to jausmo, kai eini į biblioteką ieškoti ko nors, ko internete nesurasi. Tai yra aukštesnis dvasinis malonumas, be kurio negalėčiau gyventi.
Kalbant apie socialinius tinklus, palyginti su bendraamžiais, esu kiek atsilikęs – neišmanau vadinamųjų trendų, nenaudoju tiktoko. Mano kartai feisbukas yra jau pasenęs dalykas, bet man jis patinka – seku jame daugybę poetų, skaitau eiles.
– Kada būnate laimingiausias?
– Tikslus išsikėliau labai anksti, siekiau jų nepaisydamas sunkumų, nepalankiai besiklostančių aplinkybių ir aplinkinių žmonių nuomonių, tačiau esu tikras, kad jei sieksi, pasieksi. Tokia yra gyvenimo fizika. Taigi iš esmės esu laimingas, kad galiu daryti tai, apie ką svajojau nuo vaikystės, su žmonėmis stengiuosi elgtis ir bendrauti pagal nuostatas, kurios man atrodo teisingos. Dėl to gerai jaučiuosi. Aišku, būna visokių dienų, kartais jos pažeria netikėtumų ir ne visada labai malonių, bet stengiuosi kiekvieną dieną atrasti ką nors naujo ir nugyventi taip, kad man būtų įdomu.
Vis tik turbūt laimingiausias jaučiuosi būdamas su artimiausiais žmonėmis, keliaudamas ar leisdamas laiką gamtoje. Kadangi esu nenustygstantis vietoje, daug laimės man teikia judėjimas. Neseniai padariau išvadą, kad galėčiau neturėti namų, nes ilgiau nei vieną dieną juose neišbūnu. Net jei atrodo, kad pavargau ir reikia pailsėti, padrybsau porą valandų ir jau noriu kur nors eiti, aplankyti muziejų, ką nors sužinoti, prasieiti nauju, kiek kitokiu maršrutu... Nuolatinė klajonė man yra esmė.
– Kokias keliones mėgstate?
– Visas keliones, ypač vidines. Kalbant apie tikras, fizines keliones, kartais visai mėgstu ir visai nedideles – tiesiog nueiti į Ukmergės kavinę, kurioje nebuvau 10 metų, aplankyti parodą ar pan. Mėgstu kitus miestus ir jų kultūrą, tačiau labiausiai man patinka fiziniai iššūkiai – lipti į kalnus ar leistis į žygius.
Per parą esu nuėjęs apie 100 km nuo Kauno iki Šiluvos, esu įveikęs 900 km vadinamąjį Camino de Santiago – Šv. Jokūbo kelią. Man patinka žinoti, kad nors ir pavargau, kitą dieną nubudęs vėl galėsiu eiti, pamatysiu, ko dar nemačiau. Ėjimas ir fiziškai, ir metaforiškai man teikia daug laimės.
