„Labiausiai gąsdina grasinimai susidoroti, linkėjimai susirgti, mirti. Tačiau neigiamos žmonių reakcijos kyla iš jų pačių nelaisvės, pykčio ir liūdesio. Juk aš visada geros nuotaikos, ryškus, pasitempęs, drąsus!“ – LRT.lt sako menininkas Lukas Svirplys, vienus savo laisvumu žavintis, kitus – erzinantis. Tiesa, ne visi apsiriboja piktais pasisakymais – vis dar vyksta ir teismo procesai, susiję su prieš dvejus metus kilusiu incidentu, kai Lukas su buvusiu draugu buvo užpulti. Nepaisant sunkių patirčių, kūrėjas ir toliau drąsiai ieško, bando, nes neabejoja – krizės gali būti ir žūtis, ir galimybė pasikeisti.
– Nors jums tik 26-eri, atrodo, kad jau galite rašyti autobiografinę knygą, bent jau pirmąjį jos tomą – patirčių turite daug ir įvairių.
– Dėl knygos nežinau, tačiau tiesa – tiek visko vyksta, kad kartais pavargstu, kartais ir nuo savęs, savo smalsumo, norų, poreikio keistis, klientų, atbėgančių paskutinę minutę, mūsų visuomenės... Tai kartais reikalauja daug jėgų ir energijos, todėl erzina, tačiau gyvenimas nėra toks jau ilgas, tad kodėl negaliu bandyti, keistis, mėgauti juo? Stengiuosi sau nuolat priminti apie laikinumą, malonumus ir prasmes, tai sugrąžina jėgas ir vėl užkuria kūrybai!
– Jei vis tik nuspręstumėte rašyti memuarus, veikiausiai pradėtumėte nuo vaikystės Gataučių kaimo vienkiemyje. Ar ten užteko vietos jūsų kūrybinei energijai skleistis, neatrodė, kad ji ten įkalinta?
– Kažkada tikrai maniau, kad ji buvo įkalinta, kad buvau atskirtas nuo didesnio kaimo, nuo miesto, žmonių srauto, draugų, piktindavausi, kad kas rytą nepatogiu kelkraščiu per plentą tekdavo ilgai pėdinti į mokyklą. Atrodė taip neteisinga ir liūdna. Tačiau persikėlęs į sostinę, pabendravęs su žmonėmis ir pasigilinęs į meno bei mados pasaulį supratau, kad gyvenimas vienkiemyje buvo laisvas nuo visko – nuo stereotipų, nuo aplinkinių požiūrio, taisyklių.
Ten galėjau daryti ką noriu: statyti pilis, namus, kasti bunkerius, atidaryti parduotuvę, auginti įsivaizduojamus gyvūnus, sodus, su sese iš šaldytuvo durų pasigaminti plaustą ir leistis ieškoti nuotykių. Tas savotiškas salos, oazės gyvenimas buvo kupinas bandymų, ieškojimų, žaidimų ir įvairių vaidmenų. Net ir dabar tai yra vienas iš mano įkvėpimo šaltinių.
Kadangi esu kūrėjas, priklausantis LGBT+ bendruomenei, susimąstau, ar esu reikalingas savo valstybei.
– Sakote, kad buvote laisvas nuo stereotipų ir aplinkinių požiūrio, nors neretai jaunimas, ypač iš mažesnių miestelių, skundžiasi, kad yra spraudžiamas į griežtus rėmus ir standartus, sulaukia kritikos net ir dėl ryškesnės aprangos ar stiliaus.
– Daugiausia eksperimentuodavau namuose, mokykloje labiau reiškiausi per teatrą, dailę. Ir mano apranga tuo metu nebuvo tokia drąsi. Pamenu, kadangi pats vaikystėje pasvajodavau tapti atlikėju, buvau ištikimas projekto „Kelias į žvaigždes“ žiūrovas.
Apžiūrinėdavau dalyvių aprangą, ieškodavau įdomesnių drabužių ir stengdavausi atkartoti patikusius įvaizdžius. Labai įstrigo odinės Andriaus Rimiškio kelnės, netgi nusipirkau panašias. Kai su jomis atėjau į mokyklą, manęs niekas nesuprato. Tada sau pasakiau, kad turiu išbūti ir išlaukti, kol išvažiuosiu iš čia ir galėsiu gyventi laisviau.
Tiesa, šeimoje niekada nesijaučiau varžomas, iš tėvų nesu išgirdęs kažkokių komentarų dėl išvaizdos ar pastebėjimų, kad vyras negali būti floristas, drabužių dizaineris, kūrėjas. Buvau auginamas ganėtinai laisvai.
– Tačiau kūrėju tapote ne iškart, ilgas buvo paieškų ir bandymų kelias?
– Jis buvo ganėtinai vingiuotas. Menai sudomino dar ankstyvoje vaikystėje. Nuo šešerių tėvai leido į folkloro ansamblį, tad moku daug liaudies dainų ir turiu šūsnį nuotraukų, kuriose esu įamžintas su tautiniu kostiumu. Man patiko būti scenoje, patiko publikos dėmesys, piešti, persirenginėti. Vėliau ne mažiau traukė ir teatras, spektakliai, renginių vedimas, smalsumą žadino dailė, atsirado noras rašyti.
Kadangi domino skirtingos sritys, baigdamas gimnaziją buvau sutrikęs ir laužiau galvą, kokias studijas pasirinkti. Be to, aplinka buvo įteigusi, kad kokį kelią pasirinksiu, tokiu turėsiu eiti iki pensijos. Mane tai gąsdino, todėl po mokyklos nusprendžiau niekur nestoti ir turėti laisvus metus. Žinoma, šeima ir aplinka iš pradžių tokio mano sprendimo nesuprato...
– Ką veikėte per laisvus metus?
– Nusprendęs niekur nestoti, staiga tapau pats už save atsakingas – turėjau sugalvoti, kaip pragyvensiu, kokias patirtis ir žinias rinksiu, su kuo bendrausiu. Tai ir gąsdino, ir džiugino – atsirado tiek kelių, kuriuos galiu išbandyti, svarbiausia buvo tinkamai išnaudoti pasitaikančias galimybes ir turimą laiką.
Taip nuėjau į praktiką Šiaulių dramos teatre pas Aurimą Žvinių, su kraštiečiais kūrėme Joniškio miesto naujienų portalą, savanoriavau jaunimo centre, mokiausi, rašiau, fotografavau, kalbinau žmones, keliavau... Tiesiog pildžiau savo norus, bandžiausi, o mano ieškojimai ir būsimas studijų kelias sudomino LRT žurnalistus Edvardą Kubilių ir Rūtą Kupetytę, kurie parengė su manimi interviu. Po šios pažinties pradėjau rimčiau galvoti apie žurnalistiką – man atrodė, kad ši jungia skirtingus mano gebėjimus. Taigi išlaikiau stojamuosius egzaminus ir pradėjau studijuoti.
Nesu iš tų maištautojų, kurie šūkauja, draskosi ir mėto akmenis į langus.
– Kokia buvo ta gyvenimo sostinėje pradžia?
– Primenanti kino filmą – gyvenau skurdžiame bendrabutyje, trise viename mažyčiame kambaryje, su visu aukštu dalijomės bendra virtuve, dušu. Viskas atrodė taip nešvaru ir persismelkę kvapais, kad ši vieta buvo skirta tik nakvynei. Džiaugiuosi, jog didžiausia tuo metu turėta vertybė buvo smalsumas. Norėjau kuo daugiau sužinoti, patirti, pamatyti.
Praleidinėdavau paskaitas universitete, kad nueičiau į įvairius renginius ar susitikimus. Neretai pasinaudodavau žurnalistikos studento vardu, kad užkalbinčiau įdomius žmones, lektorius ir jiems užduočiau mane dominusius klausimus. Netgi kavinių ir barų lankymas, naktinio gyvenimo ir kitokios kultūros pažinimas man tada atrodė labai patrauklus ir reikalingas, norėjau suprasti, kas vyksta, kuo žmonės gyvena, kuo rengiasi, kas juos domina.
Tas laikas man labai daug davė, apie save ir apie Vilnių sužinojau tiek, kiek universitete niekada nebūčiau sužinojęs. Netrukus supratau, kad studijos neatliepia ir mano noro rašyti kultūros temomis, paskaitose visas dėmesys buvo sutelktas į politines aktualijas ir analitinę žurnalistiką. Po pusmečio pajaučiau, kad ilgiau be kūrybos nebegaliu, įsidarbinau floristikos dizaino įmonėje, po vasaros praktikos regioninėje spaudoje pasiėmiau akademines atostogas.
Nors žurnalistikos studijų taip ir nebaigiau, ji nėra visiškai pasitraukusi iš mano gyvenimo – turėdamas laiko, iki šiol rašau skirtingiems leidiniams, bet gyvenime ieškojau kito kelio. Karantino metu studijavau kultūros vadybą, dabar esu paskutinio kurso mados dizaino studentas.
Įdomu tai, kad kažkada radau gal 9 klasėje pildytą sąsiuvinį, kuriame rašiau apie skirtingas mane dominusias sritis, joje buvo įrašyta ir floristika, ir žurnalistika, ir mados dizainas... Turbūt viskas susidėliojo taip, kad galiausiai per visus bandymus ir ieškojimus vis tiek atėjau ten, kur mane visad traukė. Tiesa, dar liko viena neišbandyta sritis – psichologija, ypač susijusi su menu ir kūryba. Kadangi mūsų kūrybiniai veiksmai turi sąsajų su mūsų jausmais, būsena ir emocijomis, būtų įdomu daugiau į tai pasigilinti.
Nusprendęs niekur nestoti, staiga tapau pats už save atsakingas – turėjau sugalvoti, kaip pragyvensiu, kokias patirtis ir žinias rinksiu, su kuo bendrausiu.
– Vis dėlto jau kelerius metus esate žinomas kaip floristas, mados kūrėjas, stilistas, menininkas. Sunku įsitvirtinti tame nestabiliame meno pasaulyje?
– Nepasakyčiau, kad jaučiuosi įsitvirtinęs tiek, kiek norėčiau. Turbūt įsitvirtinęs jausiuosi tada, kai dalis pajamų bus pastovios ir užtikrinančios finansinį stabilumą. Arba jų bus tiek, kad nereiks jaudintis. Kadangi pasirinkau laisvai samdomo kūrėjo kelią, mano gyvenimas neretai priklauso nuo vykdomų projektų, nuo klientų.
Būna mėnesių, kai džiaugiesi uždarbiu, tačiau būna ir laikotarpių, kai tenka gyventi iš santaupų. Niekada nežinai, kaip seksis kitą mėnesį, todėl kartais imiesi visų projektų, kuriuos tik pasiūlo. Galiausiai apsikrauni darbais ir piktiniesi, kad neturi kada pailsėti, tačiau gavęs laiko pailsėti, būni susierzinęs, kad nieko nedarai, jautiesi tarsi nereikalingas. Turiu dar padirbėti šiuo klausimu!
– Pasirinkusieji kūrėjo kelią teigia neretai susiduriantys su reikalingumo klausimu, mat ši profesija nėra susijusi su būtinaisiais poreikiais, kaip, pvz., mokytojo ar mediko. Daugelis pasakoja, kiek daug pastangų reikia įdėti, kad tavo paslaugos ar prekės būtų reikalingos.
– Tiesos yra! Jei mes alkani arba gresia pavojus gyvybei, apie meną ir kūrybą sunku galvoti. Per pandemiją visi supratome, kad be meno, kultūros galime išgyventi, bet tik laikinai. Galiausiai vis tiek į jį atsigręžėme – skaitėme knygas, klausėmės muzikos, žiūrėjome filmus ir pan. Tai mus praturtina, nuramina ir padeda atitrūkti. Mums tai yra svarbu ir reikalinga.
Tačiau turbūt kiekvienas kūrėjas susiduria su tuo, kad ne visada jaučiasi reikalingas. Man taip irgi būna. Ir tai susiję ne tik su profesija, bet ir su mano asmenybe. Kadangi esu kūrėjas, priklausantis LGBT+ bendruomenei, kartais susimąstau, ar apskritai esu reikalingas savo valstybei. Tenka kasdien sau priminti, kodėl galiu būti reikalingas ir ką galiu duoti.
Man svarbu kalbėti apie edukaciją ir pokytį visuomenėje, plėsti jos požiūrį, atkreipti dėmesį į svarbias temas. Tik kartais nesulaukiu jokio atgalinio ryšio, o jei ir sulaukiu, jis nebūtinai visada būna malonus. Manau, kad neigiamos žmonių reakcijos į mane atsiranda iš jų pačių nelaisvės, pykčio ir liūdesio. Juk visada aš geros nuotaikos, ryškus, pasitempęs, drąsus! Labiausiai gąsdinančios reakcijos, kai jau yra grasinama susidoroti, rašoma asmeniškai su linkėjimais susirgti, mirti, kai gatvėje stabteli ir išvemia savo nepasitenkinimą.
Reikėtų daugiau pagalvoti apie save, išmokti brėžti ribas ir atsisakyti to, kas nebeteikia malonumo bei naudos, apsupti save tinkamesne aplinka.
– Ar panašūs dalykai netrukdo pasinerti į kūrybą, pavyksta išvengti krizių?
– Šiuo metu kaip tik ir išgyvenu krizę. Po gegužę surengtos pirmosios savo autorinės, patirtinės parodos „Puota“, į kurią sudėjau visą širdį ir labai daug laiko, pajaučiau nemenką tuštumą, nors vasara buvo kupina įvairių projektų, dalyvavau projekte „Žiedų valdovai“ ir veiklos netrūko, pažiro pokyčiai asmeniniame gyvenime – išsiskyriau su partneriu, teko ieškotis naujų namų, uždaryti bendrą studiją, išsidalinti užgyventu turtu, draugais. Prasidėjo bakalauro darbo rašymas bei mados kolekcijos kūrimas.
Be to, vis dar vyksta teismo procesai, susiję su incidentu, kai prieš dvejus metus su buvusiu vaikinu buvome užpulti prie namų. Išvydęs, kad einame gatve susikibę rankomis, praeivis puolė mus sekti, įžeidinėti ir grasinti. Pasakojo, kad pažeidžiame Lietuvos Respublikos įstatymus, nes partnerystės įstatymo nėra, tad laikydamiesi už rankų gatvėje neva trukdome kitiems.
Nors po įvykio medikai man nustatė potrauminio streso sindromą, byla buvo nutraukta. Viskas užsitęsė, su Žmogaus teisių centru bei advokatu Donatu Murausku kreipėmės į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Teismo procesas Lietuvoje atnaujintas, o Strasbūre sėkmingai priimtas ir svarstomas.
Taigi pastarąjį pusmetį viskas sukosi tokiu greičiu, kad nespėjau visko tinkamai suvirškinti ir apgalvoti. Grįžo traumos simptomai, atsirado naujų. Leidau sau paliūdėti, pailsėti, porą savaičių tiesiog gulėjau apsikrovęs užkandžiais, žiūrėjau filmus ir skundžiausi, koks kartais neteisingas gyvenimas, tačiau per ilgai tokios būsenos stengiausi nebūti ir surasti jėgų eiti toliau.
Sunkiausia, kad kai turi visko tiek išgyventi, trūksta jėgų ramiai kurti, net kartais nesinori galvoti. Bet, kaip sako japonai, kiekviena krizė yra arba žūtis, arba galimybė kažką pakeisti. Turbūt ne visi mano pasirinkimai ar įsitikinimai veikė, galbūt turėjau per didelių lūkesčių, tad šį laikotarpį skiriu apmąstymams, bandau suvokti, kas man nebetinka, ko turėčiau atsisakyti ir stengiuosi geriau suprasti save bei visuomenę.
– Paminėjote užpuolimą, po jo netgi buvote išvykęs į užsienį?
– Taip, po incidento norėjosi išvažiuoti, tad su studentų mainų programa pusmečiui išvykau į Ispaniją. Ten išties jaučiausi laisvesnis, saugesnis, niekam nerūpėjo, kaip atrodau, kokius auskarus ar žiedus nešioju. Buvau ramus ir atsipalaidavęs. Man tai patiko, bet, kita vertus, ėmiau galvoti, ką aš galiu duoti valstybei, kurioje esu tik svečias.
Mano šaknys juk yra Lietuvoje, iš esmės džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo šalimi, savo pavarde, tradicijomis bei istorija, kurią išsaugojome. Kodėl turėčiau atiduoti save kažkur kitur? Taigi grįžau su trenksmu, nauja jėga ir noru kurti. Vis tiek čia jaučiuosi labiausiai reikalingas.
Nesakau, kad tai reiškia, jog užsidarysiu ir neišvyksiu pagyventi svetur – tokios patirtys padeda įsikvėpti, išlaikyti smalsumą, tobulėti, keistis. Noriu, kad bent po truputėlį keistųsi, laisvėtų ir mūsų visuomenė, todėl stengiuosi atnešti savo pasaulio gėrio, grožio ir bent truputį šviesos, savo vaikystės laisvumo ir džiaugsmo.
– Stebint jūsų pasirodymą „Žiedų valdovuose“, susidaro įspūdis, kad esate linkęs maištauti...
– Aš ir esu maištininkas, nemėgstantis netiesos, melo ir tamsos. Tik nesu iš tų maištautojų, kurie šūkauja, draskosi ir mėto akmenis į langus. Aš tiesiog noriu parodyti žmonėms, kokių dar yra alternatyvų, kaip dar gali būti, įkvėpti kitus. Nebūtina visiems būti menininkais ir kūrėjais, bet kiekvienas galime į savo aplinką, buitį įnešti naujų vėjų, neužsisukti nepasitenkinimo katile ir jo turinio nepilstyti ant kitų.
– Kas jūsų gyvenime yra atsvara kūrybai?
– Bėda ta, kad atsvarą surasti šiandien sunku. Kitiems žmonėms atotrūkiu nuo darbų gali būti paroda, kinas, spektaklis ar knyga, o aš jaučiuosi sugadintas, pavyzdžiui, atėjęs į spektaklį, pradedu analizuoti kostiumus, vizažą, scenografiją ir negaliu atsipalaiduoti, ypač jei matau, kad kažkas atlikta nekokybiškai.
Taigi atsvaros ieškau sportuodamas, vaikščiodamas, išvažiuodamas į savo vienkiemį, keliaudamas, medituodamas ar rašydamas. Turbūt tokios kasdieniškos smulkmenos padeda labiausiai. Naujas atsipalaidavimo būdas – maisto gaminimas! Net nemaniau, kad jis duoda tiek ramybės!
Iš esmės džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo šalimi, savo pavarde, tradicijomis bei istorija, kurią išsaugojome. Kodėl turėčiau atiduoti save kažkur kitur?
– Pasakojote apie sudėtingą laiką, kurį dabar išgyvenate. Ko tikitės iš kito, naujo etapo?
– Norisi gilesnio ryšio su savimi, poilsio! Turiu įtarimą, kad kai kurie pokyčiai galėjo prasidėti anksčiau ir viskas nebūtų sukritę į vieną vietą, kaip gyvenime dažnai nutinka. Turbūt reikėtų išmokti atidžiau stebėti ženklus ir į juos atsižvelgti.
Tiesa, kai esi maksimalistas, perfekcionistas ir darboholikas, darbas, kūryba dažniausiai tampa prioritetu, nustumiančiu į šoną asmeninius poreikius. Turbūt reikėtų daugiau pagalvoti apie save, išmokti brėžti ribas ir atsisakyti to, kas nebeteikia malonumo bei naudos, apsupti save tinkamesne aplinka.
