„Nėra geresnio menininko nei brolis. Jei kažkas būtų geresnis, dirbčiau su juo“, – žvelgdamas į brolį Remigijų juokiasi Algirdas Gataveckas. Kartu kuriantys broliai menininkai neseniai drauge leidosi ir į naujus vandenis – debiutavo kaip projekto „Didysis dailės iššūkis“ vedėjai, padedantys prasklaidyti kūrybos užkulisius ir parodyti, kad kurti gali kiekvienas. Prie kavos puodelio šnekučiuodamiesi apie sunkumus eteryje, kultūrą gyvenime ir talentų paieškas, nuklydome ir į brolių kasdienybę, kurią pastaruoju metu žaismingai išjudina Remigijaus sūnus.
– LRT TELEVIZIJOS eteryje įsibėgėja projektas „Didysis dailės iššūkis“, savotišku išbandymu tapęs ne tik dalyviams, bet ir jums – pirmąkart tapote laidos vedėjais.
Remigijus: Labai jaudinomės, netgi svarstėme, ar priimti pasiūlymą, juk mums tai visiškai nauja patirtis, nežinojome, ar susitvarkysime.
Tačiau pasidavėme prodiuserio Vyginto Prebergo įtikinėjimams, be to, papirko laidos turinys – žinojome, kad šia tema tikrai turime ką pasakyti. Ne mažiau žavėjo ir tai, kad projekto kritikėmis tapo meno mugės „ArtVilnius“ direktorė Diana Stomienė bei menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.
Algirdas: Iš tiesų tikrai esame labai dėkingi komandai – tai tikri profesionalai, sukūrę puikų mikroklimatą, atmosferą ne tik dalyviams, bet ir mums. V. Prebergas suteikė mums nemažai laisvės ir visuomet skatino, palaikė. Tai savotiška chemija, tikiuosi, ji matoma ir per ekranus.
Beje, smalsiausia, ką dalyviai galvoja televizoriuje išgirdę mūsų komentarus – per filmavimus jie negirdėjo, ką kalbėjome už kadro, bet iš tiesų buvome ganėtinai griežti. Laida – šviečiamojo pobūdžio, tad nesinorėjo meluoti.
Daugelis žmonių yra įsitikinę, kad menas ne jiems, tačiau tai tėra klaidingas įsitikinimas.
– Ar kritikos negailite ir vienas kitam?
Algirdas: Tikrai taip, nevengiame vienas kito paskalpuoti, bet visuomet stengiamės ir vienas kitą palaikyti.
Remigijus: Buvo toks atvejis – Algirdas atsiuntė vieną tapybos darbą, matyt, labai džiaugėsi rezultatu ir norėjo pasigirti. (Juokiasi.) Tačiau atsakiau: „Broleli, esi labai geras tapytojas, už mane daug geresnis, tačiau tai, ką atsiuntei, nieko gero.“ Jis truputį įsižeidė, bet po kelių dienų atsiuntė pakoreguotą darbą, man beliko atsakyti „myliu Algirdo šedevrus!“ Vis dėlto, kūrinys yra kaip vynas – jį reikia subrandinti.
Algirdas: Dažniau užgožiu brolį įvairiuose interviu, daugiau kalbu, mane labiau myli kameros, todėl jis bent jau taip atsigriebia! (Juokiasi.) Turbūt rečiau kritikuoju brolį.
Remigijus: Tiesiog Algirdas žino, kad esu jautresnis ir mano savivertę pakelti sunkiau, todėl kritiką išsako taktiškiau.
Algirdas: Kaip ir sakiau, visada vienas kitą palaikome, nevengiame vienas kito pagirti, tik mūsų pagyrimai visada pelnyti. Kadangi dirbame kartu, labai svarbu mokėti ir pagirti, ir pakritikuoti – juk savo darbais patenkinti turime būti abu.
– Vienas kitam esate didžiausi autoritetai?
Algirdas: Be abejo! Nėra geresnio menininko nei brolis. Jei kažkas būtų geresnis, dirbčiau su juo. (Juokiasi.) Iš tiesų mums kūryba yra ne tik rezultatas, bet ir procesas, laikas su brangiausiu žmogumi, taip pat turi būti malonu. Kurdami vienas kitą suprantame be žodžių, tad rezultatas dažnai pranoksta vieno ar kito lūkesčius. Būna, žiūri, kaip brolis kažką daro ir nenori kištis, nes daro tobulai...
Aišku, nenuvertiname ir kitų pasaulio kūrėjų, kai kurių jau nebėra šioje žemėje, bet jie palikę didžiulį lobyną, taip įkvėpimo semiasi kiti. Nuo to nepabėgsi. Natūralu, kad autoritetų, darančių įtaką mūsų meniniam skoniui, labai daug – nuo mokytojų iki menininkų, kurių darbai eksponuojami galerijose.
Bičiuliams iš užsienio labai mėgstu girtis skirtingų sričių Lietuvos kūrėjais, ypač kūrėjomis. Tenka pripažinti, kad pastaruoju metu būtent moterys kūrėjos Lietuvos vėliavą neša iškėlusios aukščiau – kalbant ir apie Venecijos bienalę, ir operos sceną, ir pan.
Puikus pavyzdys – Dominika Banevič-B-Girl Nicka bei jos mama Alina, tai įkvepiantis pavyzdys, kaip pamatyti vaiko talentus ir tikslingai juos puoselėti. Manau, ji verta valstybinio apdovanojimo. Taigi tikrai turime kuo didžiuotis.
– Kas atrado jūsų polinkį, talentą?
Algirdas: Mus įkvėpė kiti kūrėjai, įvairūs objektai, kuriuos norėjosi išsaugoti popieriuje ir pan., o gabumus su laiku išlavinome. Apskritai kalbėti apie talentus, ypač vaikų, labai pavojinga. Pavyzdžiui, vienas vaikas galbūt eina į žirgyną, daug kartų matė žirgą ir gali jį nupiešti tiksliau. Tai dar nereiškia, kad kažkuris vaikas gabesnis ar talentingesnis, tačiau aplinkiniai, tėvai, mokytojai neretai skuba vienus pagirti ir pavadinti talentingesniais, kitus – priskirti prie negabių.
Jei vaikas patiki, kad yra negabus, iš jo tarsi atimamos galimybės tobulėti, lavintis. Iš tiesų meno kūrinius reikėtų vertinti kaip knygas – labiau atsižvelgti į turinį nei į šrifto grožį, nes unikalumo pagrindas yra idėja. Galiausiai yra vaikų, kurie galbūt nemoka piešti, bet turi puikių idėjų, kurias įgyvendinti gali kiti. Tokie vaikai, atrodo, irgi nėra skatinami, veikiau baudžiami. Tačiau jei geriau pagalvoji, architektai taip pat pateikia idėją, kurią įgyvendina kiti.
Remigijus: Iš tiesų, mus su broliu daugelis taip pat laiko piešėjais, tačiau jei manęs paprašytų nupiešti kengūrą, jos nematydamas nenupieščiau geriau nei daugelis. Man reikia matyti, kaip atrodo jos galva, žandikaulis ir pan. Mokame piešti geometrines formas, kurių junginiai yra viskas aplink, gebame pridėti šešėlius, pastebėti pustonius, šviesą, galime objektą vartyti galvoje. Būtų smagu, jei ir laida „Didysis dailės iššūkis“ paskatintų žmones kurti, nes kūrėjai yra laimingi žmonės.
Algirdas: Jei nepaskatins kurti, galbūt bent jau paskatins lankyti parodas, muziejus. Mokslininkai sako, kad menas (muzika, knygos, dailė) teigiamai veikia savijautą, praturtina gyvenimą.
Iš tiesų meno kūrinius reikėtų vertinti kaip knygas – labiau atsižvelgiant į turinį nei į šrifto grožį, nes unikalumo pagrindas yra idėja.
– Sakote, kad bandysite priartinti žmones prie meno. Ar tikrai esame taip nuo jo atitolę?
Remigijus: Daugelis žmonių įsitikinę, kad menas ne jiems, tačiau tai tėra klaidingas įsitikinimas. Kiekvienas gali kurti, piešti, išbandyti naują sritį. Taigi su broliu turime rubrikėles, kuriose pasakojame, kaip suprasti tam tikrus dalykus ir pradėti kurti, komponuoti. Trumpai tariant, duodame įrankius, palengvinančius procesą.
Algirdas: Norisi atskleisti, kad kūryba nėra joks magijos triukas. Magija paslaptinga ir įdomi tol, kol nežinome, kaip ji gimsta. Taigi parodysime, kad viskas nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti, ir parodysime, kaip galima mąstyti kuriant. Taip pat, neabejoju, atskleisime, kaip gimsta meno kūriniai, kaip juos suprasti ir vertinti.
– Šiuo metu daug diskutuojama apie meno ir politikos santykį, svarstoma, ar reikia boikotuoti rusų meną. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
Algirdas: Menas – labai galinga jėga, galinti diktuoti madas ir keisti pasaulėžiūrą. Imperialistinis rusų mentalitetas reiškiasi ir per kultūrą – jie tarsi teigia, kad jų opera, literatūra ir kt. geriausia, geresnė nei kitų kraštų. Nė viena kita šalis taip nesilygina, savęs neiškelia. Akivaizdu, ši kultūra supuvusi iš vidaus, pirkdami jų kultūrą remiame jų pradėtą karą.
Remigijus: Paprastai tariant, menas yra jų identiteto reklama, kuriama tam, kad darytų įtaką. Pažiūrėkite, kokie paveikūs gali būti filmai iš fronto, kaip jautriai viskas papasakota, tačiau pasiduodami emocijai negalime legalizuoti invazijos.
– Nors buvo sunkumų ir geopolitinių neramumų, kokie jums buvo praėję metai?
Algirdas: Daugiausia laiko paskyrėme trims projektams – sukūrėme skulptūros eskizą, šiuo metu sprendžiami įgyvendinimo klausimai, norėtųsi, kad neliktų vien tik eskizas.
Remigijus: Taip pat pradėjome naują, konceptualią tapybos seriją, kurioje naudojame nuo Renesanso laikų brangiausią spalvą – azūrą. Taip pat dirbame, kad užbaigtume dar vieną piešinį, kurį piešiame daug metų. Taigi metai turtingi projektų.
– O kaip ilsitės nuo kūrybos, nuo meno?
Remigijus: Jei tik yra galimybė save palepinti, ir kaip juokais sakome, padegraduoti nieko neveikiant, valgant saldumynus ir pan., būtinai ja pasinaudojame. Mylimiems uošviams, kurie yra tikri darboholikai, mėgstu sakyti: žiūrėkite ir mokykitės. (Nusijuokia.)
Tenka pripažinti, kad pastaruoju metu būtent moterys kūrėjos Lietuvos vėliavą neša iškėlusios aukščiau.
– Remigijau, turbūt nemažai laiko skiriate trejų sūneliui Kamiliui. Žinau, kad mažylis puikiai sutaria ir su dėde...
Algirdas: Žinoma, didžiausias krūvis tenka tėvams, tačiau ir mes turime savų reikalų. Kai yra dėdė, tėvų nelabai ir reikia.
Remigijus: Taip ir yra! Jei tik brolis ateina, Kamilis pasiima mašinėlę ir vedasi dėdę pažaisti atskirai, prašo, kad mes su mama netrukdytume.
– Stebuklinga, kaip atsiradus mažiesiems, viskas pradeda suktis apie juos...
Algirdas: Mokome jį, kad pasaulis vien tik apie jį nesisuka, nors kartais tai neišvengiama.
Remigijus: Kaip tik per Kūčias susirinkome prie bendro stalo, su kai kuriais buvome ilgai nesimatę, norėjosi pabendrauti. Neiškentęs Kamilis atsistojo ir šaukė: „Ei! Palaukite, pažiūrėkite į mane! Kas dabar nori mane prižiūrėti?!“ Prajuokino visus kaip reikiant, po to ėjo prie kiekvieno ir vedėsi pažaisti.
– O gal mažąjį jau mokote breiko judesių?
Remigijus: Turiu įrašų, kur jis bando šokti. Žaidžiame tokį žaidimą, metame kauliuką, kas išmeta daugiausia, šoka nugalėtojo šokį.
– Specialiai „Didžiajam dailės iššūkiui“ sukurtame anonse demonstruojate, kad breiko judesių tikrai nepamiršote...
Remigijus: Juokaujame, kad tam esame per seni, be to, dešimtmetį nešokame, bet kūnas šį bei tą atsimena.
Algirdas: Filmavausi su žieminiais batais, po ligos, jėgų trūko, be to, buvome labai savikritiški, bet ačiū komandai – jų dėka viskas atrodo puikiai.
– Galbūt galvojate ir apie naujas avantiūras? Ko tikitės iš šių, dar tik pagreitį įgaunančių metų?
Remigijus: Su žmona statome namus, tikiuosi, kad šiemet bus baigti. Ten su broliu turėsime studiją, kurioje gims daug meno kūrinių. O svarbiausia, žinoma, kad visi aplink būtų sveiki, nes tada nieko netrūksta.
Algirdas: Norėčiau pažvelgti į viską globaliau – jei žiūrėsiu tik į save, niekas neveiks, kai spręsis viskas aplink, bus gerai ir man. Taigi tikiuosi, kad šie metai bus turtingesni visokeriopai. Tikiuosi, augs ekonominiai rodikliai ir tai atsispindės kultūros srityje. Dabar žmonės važinėja naujais automobiliais, tačiau meno kūrinių perka palyginti nedaug.
Tikiuosi, žmonės domėsis menu, bus investuojama į kūrėjus. Norėtųsi, kad dar rimčiau būtų sprendžiami gynybos klausimai, kad būtų mažiau susiskaldymo politinėje padangėje, o svarbiausia – nebeliktų karų ir įtampos, norėtųsi daugiau pagarbos žmogaus teisių klausimams, jie šiuo metu kiek kliba. Jei visa tai bus sprendžiama, tikiu, kiekvienam bus geriau.
