Nors vidurinės klasės atstovai turėtų be didelių sunkumų patenkinti ir būtiniausius poreikius, ir atsidėti taupymui, investavimui ar ne pirmo būtinumo prekėms bei paslaugoms, pagal EBPO apibrėžimą, uždirbančiuosius kiek daugiau nei minimumą Lietuvoje jau galima priskirti vidurinei klasei. Vertindami šios grupės atstovų finansines galimybes, LRT.lt kalbinti ekonomistai sutinka, kad ne visais atvejais jos didelės.
Vidurinė klasė – nuo 1 104 eurų popieriuje?
„Sodros“ duomenimis, didžiąją dalį apdraustųjų šalyje sudaro vidurinė klasė – 56 proc. visų dirbančiųjų gauna darbo pajamas 1 100–3 100 eurų rėžiuose.
Straipsnis trumpai
- Pagal EBPO apibrėžimą, vidurinei klasei Lietuvoje galėtų būti priskirti nuo 1 104 eurų popieriuje uždirbantys gyventojai.
- J. Cvilikienės manymu, 1 104 eurus popieriuje uždirbančius asmenis būtų sunku priskirti vidurinei klasei. Vis dėlto, jeigu gyventojas turi būstą, santaupų, neturi įsipareigojimų, o jo būtinos išlaidos siekia 300 eurų, teoriškai tai įmanoma.
- Anot I. Genytės-Pikčienės, vidurinei klasei galėtų būti priskirti asmenys, be didelių sunkumų galintys patenkinti savo būtinąsias reikmes, taupyti, investuoti ir dalį lėšų skirti ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų vartojimui.
- T. Povilauskas atkreipia dėmesį, kad gyventojai pajamas gauna ne tik iš darbo pajamų, tačiau ir pajamų iš individualios veiklos, kapitalo grąžos, socialinių išmokų ir t. t.
- „Euromonitor International” vidurinę klasę apibrėžia kaip namų ūkius, kurių disponuojamosios pajamos sudaro tarp 75 ir 125 proc. šalies vidutinių disponuojamųjų namų ūkių pajamų.
Pagal EBPO apibrėžimą, vidurinei klasei priskiriami gyventojai, kurių pajamos siekia nuo 75 iki 200 proc., skaičiuojant nuo vidutinių šalies pajamų.
Pernai atlyginimų prieš mokesčius mediana siekė 1 473 eurus. Taigi, pagal EBPO apibrėžimą, vidurinei klasei galėtų būti priskirti gyventojai, uždirbantys nuo 1 104 eurų popieriuje (apie 770 eurų į rankas) iki 2 946 eurų popieriuje (apie 1 782 eurus į rankas).
Vidutinė būsto paskola per metus – 3 tūkst. eurų brangesnė
Nors, „Sodros“ duomenimis, Lietuvos gyventojų atlyginimai per metus vidutiniškai padidėjo 13,3 proc. arba 140 eurų (iki 1 192 eurų) į rankas, pajamų augimas nusileido infliacijai.
Praėjusiais metais itin brango pirmojo būtinumo prekės – maistas ir energijos ištekliai. Tai veikė ne tik neturtingiausius šalies gyventojus, tačiau neišvengiamai perskirstė ir vidurinės klasės biudžetą.
Turinčiųjų paskolas galimybes taip pat apkarpė ir palūkanų normų šuolis. „Swedbank“ skaičiavimu, vidutinę būsto paskolą turinčiai šeimai šios išlaidos padidėjo maždaug 3 000 eurų per metus.
Tuo metu minimali mėnesio alga Lietuvoje augo gerokai sparčiau nei vidutinis darbo užmokestis. Be to, mažiausias pajamas gaunantys gyventojai gavo kompensacijas už šildymą ir pan.
Jei prieš metus mažiau nei 840 eurų prieš mokesčius uždirbantys gyventojai sudarė 22 proc. visų apdraustųjų, šių metų kovą šis skaičius siekė tik 9 proc.
Abejoja finansinėmis galimybėmis
Paklausta, ar apie 770 eurų į rankas uždirbantį žmogų iš tiesų galima priskirti vidurinei klasei, „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė pripažįsta, kad EBPO apibrėžimas labai siauras ir apimantis tik vieną aspektą – pajamas.
Dėl šios priežasties, analitikės aiškinimu, vertinti tik pajamas – gerokai per mažai žmogaus finansinei situacijai nusakyti.
„Vidurinei klasei visuomenė linkusi priskirti asmenis, gaunančius pajamas, kurių užtenka būtinoms išlaidoms ir įsipareigojimams padengti, lieka ir nebūtiniems poreikiams, tokiems kaip pramogos, kelionės, sportas, patenkinti“, – atkreipia dėmesį finansų ekspertė.
Kitas svarbus aspektas, anot jos, ar žmogus turi santaupų, būstą. „Reikėtų vertinti pagal visus šiuos kriterijus“, – akcentuoja J. Cvilikienė.
Asmeninių finansų ekspertės manymu, 1 104 eurus popieriuje uždirbančius asmenis būtų sunku priskirti prie vidurinės klasės. Vis dėlto, jei gyventojas turi būstą, santaupų, neturi įsipareigojimų, o jo būtinos išlaidos siekia, pavyzdžiui, 300 eurų, pasak J. Cvilikienės, teoriškai tai įmanoma.
„Tačiau realybėje matome, nors pagal EBPO rėžį šias pajamas gaunantis gyventojas patenka į vidurinę klasę, kažin, ar jo finansinės galimybės didelės“, – abejoja ji.
J. Cvilikienė sutinka, kad išaugus kainoms ir palūkanoms vidurinės klasės atstovai nebegali sau leisti tiek, kiek galėjo kelerius metus anksčiau. „Nors augo darbo užmokestis, infliacija buvo didesnė“, – sako ji.
Vis dėlto, pasak finansų ekspertės, daugelis supranta, jog ekonominiai ciklai normalūs, o situacija kinta, infliacija rimsta. „Per pandemiją išaugusios sukauptos santaupos leidžia amortizuoti sudėtingą situaciją“, – pabrėžia ji.
Akcentuoja ir šešėlį
Vertindama EBPO rėžius, pagal kuriuos Lietuvos vidurinei klasei priskiriami gyventojai, INVL vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė sutinka, jog bandymus „užtempti struktūriškai skirtingas šalis ant bendro kurpalio“ visada reikia vertinti su tam tikra atsarga.
„Lietuvos atveju apatinė riba tikrai gali kelti klausimų, jei vertintume gyventojo, gaunančio tokias pajamas Vilniuje, situaciją“, – LRT.lt sako ekonomistė.
I. Genytės-Pikčienės aiškinimu, Lietuvoje atlyginimų mediana gerokai žemesnė už atlyginimų vidurkį. Be to, turime santykinai didelę šešėlinę rinką, kur uždirbamos papildomos iir statistikoje neatsispindinčios pajamos.
„Aklai remtis šiuo apibrėžimu ir nustatyti vidurinės klasės dydį negalima“, – pabrėžia I. Genytė-Pikčienė.
Ekonomistė atkreipia dėmesį ir į itin ryškius regioninius skirtumus. Pavyzdžiui, vidurinės klasės atstovų pajamos regionuose gali būti gerokai kuklesnės nei miestuose, nes ten kainų lygis žemesnis, o ir didesnės galimybės užsiauginti maisto.
„Apskritai pragyventi [regionuose] lengviau su mažesnėmis pajamomis“, – pastebi I. Genytė-Pikčienė.
Vis dėlto, jos manymu, atsispirti nuo tam tikrų atskaitos taškų reikia. „Laikui bėgant šios ribos naudingos stebint ekonominius ir socialinius pokyčius“, – akcentuoja I. Genytė-Pikčienė.
Pajamos gaunamos ne tik iš darbo pajamų
SEB banko ekonomisto Tado Povilausko aiškinimu, pagal EBPO apibrėžimą naudojamos visos vienam namų ūkio gyventojui disponuojamos pajamos, ne tik darbo užmokestis, tad neteisinga prie skaičių (1 104–2 946 eurai) minėti EBPO pavadinimą tik dėl to, kad naudojamas tokio pat dydžio (75–200 proc.) intervalas nuo medianos.
„Gyventojai pajamų gauna ne tik iš darbo, tačiau ir iš individualios veiklos, kapitalo grąžos, socialinių išmokų ir t. t. Be to, EBPO ir kitos tarptautinės organizacijos atsižvelgia į namų ūkių sudėtį, todėl skaičiuoja namų ūkių pajamas, tenkančias vienam namų ūkių nariui.
Jei vidutinės klasės pajamos skaičiuojamos tik pagal vieno gyventojo darbo užmokestį, neatsižvelgiant į kitas pajamas ar namų ūkio dydį, toks skaičiavimas atspindi tik nedidelę visuomenės grupės situaciją, t. y. gaunančius tik darbo pajamas ir neturinčius vaikų ar globojamų asmenų“, – dėsto T. Povilauskas.
Tiesa, T. Povilauskas sutinka, kad statistikai namų ūkių pajamų medianas pateikia su dideliu atsilikimu ir kol kas turime 2020 metų duomenis.
Vis dėlto, jo aiškinimu, pritaikius pajamų augimo 2021 ir 2022 metais koeficientus, praėjusiais metais vienam namų ūkio nariui tenkanti pajamų po visų mokesčių mediana buvo apie 1 050 eurų.
„Pritaikius 75–200 proc. medianos intervalą, galima teigti, kad pagal EBPO metodiką vidurinei klasei būtų galima priskirti namų ūkius, kurių pajamos, tenkančios vienam namų ūkių nariui, yra tarp 790 ir 2 010 eurų per mėnesį. Vadinasi, jei namų ūkis susideda iš dviejų suaugusių ir dviejų vaikų, vienam 14 m., o kitam 6 m., tokios šeimos pajamos po visų mokesčių per mėnesį turėtų būti tarp 1,8 ir 4,8 tūkst. eurų“, – skaičiuoja T. Povilauskas.
Ekonomistas antrina, kad dėl mažesnių būsto kainų ar pigesnės būsto nuomos mažesniuose Lietuvos regionuose užtenka truputį mažesnių pajamų, kai norima išlaikyti atitinkamą pragyvenimo lygį.
Ragina nesilyginti su kitomis šalimis
Taip pat, pasak T. Povilausko, nereikėtų daryti klaidos ir vertinti vidurinę klasę Lietuvoje pagal kitų šalių namų ūkių gaunamas pajamas.
„T. y. teigti, kad vidurinei klasei priklausantys asmenys turi gauti pajamas kaip Vokietijoje. Tokia EBPO metodika, manau, bene geriausia, naudoja konkrečius skaičius ir kai reikia kalbėti ne vien bendromis frazėmis, bet ir skaičiais“, – tikina T. Povilauskas.
Ekonomisto teigimu, pagrindinis tokio skaičiavimo minusas aiškiai atsispindi per praėjusių metų pavyzdį – vidurinei klasei nustatyti pagal EBPO metodiką naudojamos pajamos, o ne išlaidos, todėl pernai, kai infliacija augo labiau negu pajamos, skaičiavimai neparodys aiškios infliacijos įtakos vidurinės klasės dydžio pokyčiui.
„Todėl ekonomistai visada stengiasi naudoti keletą alternatyvių rodiklių, šiuo atveju su vidurinės klasės apibrėžimu, pavyzdžiui, ar namų ūkiai turi užtektinai santaupų, kad galėtų bent trumpuoju laikotarpiu įveikti nepalankius iššūkius. Pavyzdžiui, pernai, kai infliacija šoktelėjo daugiau nei 20 proc., akivaizdu, geriau laikėsi didesnes pajamas gaunantys asmenys“, – sutinka T. Povilauskas.
Kitas vidurinės klasės apibrėžimas, anot ekonomisto, – tokiai klasei priklausančiam asmeniui neturėtų būti sudėtinga įsigyti nuosavą būstą, o tai vertinama, pavyzdžiui, pagal vidutinės būsto kainos ir pajamų santykio pokyčius.
„Pernai ir užpernai šis santykis gerokai padidėjo, nes būstas brango labiau negu pajamos, todėl gyventojų galimybės įgyti būstą prastėjo. Kita vertus, Lietuvoje tai dar nekelia tiek daug problemų, nes mūsų šalyje didžioji dalis namų ūkių turi nuosavą būstą ir augančios būsto vertės kartu didino ir namų ūkių turtą, o sunkumų turėjo jauni asmenys, kurie tik ruošiasi įsigyti pirmąjį būstą“, – akcentavo T. Povilauskas.
Apibendrindama I. Genytė-Pikčienė teigia, kad vidurinės klasės terminas apibrėžia gyventojų dalį, be didelių sunkumų galinčią patenkinti būtinąsias reikmes.
„Be to, jiems kiekvieną mėnesį lieka lėšų taupymui, investavimui ir dalį jų skirti ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų vartojimui“, – paaiškina ekonomistė.
