Dainininkė Ieva Narkutė iš savo tėvų gavusi pagarbos asmeniui ir kitai nuomonei patirtį, ją perduoti stengiasi ir savo dukroms. „Žinojimas, kad gali ateiti pas savo tėvus ir jiems viską pasakyti, yra labai svarbus“, – sako dainų autorė ir atlikėja, kalbėdama apie pasitikėjimo tėvais svarbą.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Papasakokite apie savo vaikystės prisiminimus. Galbūt kažkas įstrigo iš tėvų auklėjimo, taisyklių ar pan.?
– Mano tėvai buvo griežti, bet aš, kad jie griežti, dažniausiai girdėdavau iš draugų arba pusbrolių, kurių tėvai nebuvo tokie griežti. Kaip ir kiekvienam vaikui, taip ir man, atrodė savaime suprantama, kad taip, kaip yra, taip ir turi būti. Realiai tėvai nustato normas, kaip reikia bendrauti. Kai tau 3, 4 ar 7 metai tu neturi su kuo palyginti, ką reiškia augti su kitais tėvais. Todėl taisyklės, ribos, normos man atrodydavo normalu, o kitiems atrodydavo griežtai.
Mano tėvai nebuvo autokratai, kurie iš aukščiau nuleidžia taisykles, kurių turi laikytis. Prisimenu, kad jie manęs ir ketveriais metais jaunesnio mano brolio klausdavo nuomonės. Pavyzdžiui, jeigu rinkdavome naujus baldus, jie visai sėkmingai sudarydavo įspūdį, kad mūsų nuomonė svarbi. Buvo nemažai pasitenkinimo ir jausmo, kad esi lygiavertis šeimos narys, nes kai sprendžiami svarbūs šeimos klausimai, tai tu dalyvauji tame pokalbyje, nors nebūtinai supranti, kodėl ir apie ką šnekama. Man atrodo tai labai vertingas dalykas, nes pasitikėjimas savimi ir gebėjimas turėti savo nuomonę neprasideda nuo paauglystės, tai prasideda jau nuo mažų dienų.
– Panašiai auklėjate savo dukras ir jūs?
– Mano dvimetė renkasi pati, kaip nori apsirengti, kokios spalvos puskojines užsidėti. Nuo mažų dalykų galima mokyti vaikus, kad jo nuomonė yra svarbi ir į ją bus atsižvelgta. Galbūt galutinį sprendimą dėl, pavyzdžiui, spintos, turėtų priimti tėvai, bet pats atsižvelgimo, pasitarimo, komandinio žiūrėjimo į šeimos reikalus principas manau, kad man labai persidavė.
Mūsų šeimoje buvo daug kalbamasi ir buvo galima turėti kitokią nuomonę. Mes galėjome visi turėti skirtingas nuomones ir viskas dėl to būdavo gerai, mes visi, turėdami skirtingas nuomones, galėjome gyventi po vienu stogu ramiai ir laimingai. Manau, kad tai labai svarbu.
Aš pati, kaip mama, kartais galvoju, kad sunku surasti vidurio kelią, nes nuolat reikia balansuoti nuo buvimo tuo autokratu, kuris nuleidžia iš viršaus, kaip turi būti, iki perdėto rūpesčio. Man reikia jėgų, kad atsispirčiau piktai pasakyti: „NES AŠ TAIP PASAKIAU“ (juokiasi). Aš nenoriu, kad mano dukros augtų su įsitikinimu, kad suaugėliai gali sakyti ką nori ir tai bus labiau tiesa, nes jie yra suaugę. Nes suaugę iš tikrųjų pasako daug netiesos, neteisingų, netikslių dalykų. Ir savo valdžią jie neretai naudoja prastai, nesugeba jos panaudoti savo ar vaikų, pasaulio naudai.
O kitas kraštutinumas, kai į kiekvieną vaiko mirktelėjimą sureaguoji, viską meti dėl kiekvieno vaiko garselio, leidi pertraukinėti, įsiterpti, užimti visą namų dėmesį. Vaikams labai reikia ribų ir aiškumo, kaip atrodo jų diena, jų darbai, jų atsakomybės, kai turi kasdienybės rėmą, tada jau galima jame ir improvizuoti. Dažnai gyvenime būna, kaip su grojamu pianinu – turi mokėti pagrindus, kad galėtum judėti toliau. Tokią tvarką perėmiau iš savo tėvų.
– Kiti jus taip pat laiko griežta?
– Aš savęs nelaikau griežta, nors iš aplinkinių, kurie mato, kaip kalbame su vaikais, kaip elgiamės, sako, kad esame griežti tėvai. Matosi, kad mūsų šeimoje yra aiškios taisyklės, susitarimas. Bet nemanau, kad yra vienas atsakymas, vienas būdvardis, kuris apibūdintų tėvystės ar mamystės stilių. Bet aš pati savo gyvenime labai jaučiu, kad struktūra, planavimas yra labai svarbu. Su vaikais galima daug ką susitarti, galima daug kam užbėgti už akių iškart informuojant, kas bus po ko daroma. Nedaug mano planų drastiškai sugriuvo dėl vaiko ožių, nenorint rengtis striukės. Jeigu aš žinau, kad yra tokia galimybė, tai aš 10 minučių anksčiau pradėsiu ruoštis. Jau geriau anksčiau kažkur nuvažiuosiu.
Turiu omenyje, kad mes, kaip suaugę, turime atsižvelgti į vaiko elgesį, kuris mums atrodo visiškai neracionalus, nelogiškas, bet turime suvokti, kad vaikui tai yra normų norma, nes jo smegenys formuojasi. Iš savo pusės turime padaryti vadybinį darbą. Net jei vaiką ištiks koks piktumo priepuolis. Mūsų pareiga žinoti, kokioje smegenų augimo stadijoje vaikas yra, ko iš jų galima tikėtis, ko negalima tikėtis ir kur link galima skatinti juos stiebtis.
– Daug kalbate apie vaiko psichologiją, ar pakako turimų žinių, ar ruošėtės prieš vaikų gimimą, skaitėte specialią literatūrą?
– Aš baigusi klinikinę psichologiją, ten nemažai teko studijuoti ir apie raidos psichologiją. Daug mano žinių ateina iš to gyvenimo etapo. Bet viena yra studijuoti universitete abstrakčiai, neturint vaikų, ir kai konkretūs vaikai žviegia ant tavo konkrečių rankų.
Kai gimė dukros, tuomet iškilo daug specialių, konkrečių klausimų. Tada jau ieškai specifinių knygų, kodėl žviegia vaikas (juokiasi). Mano namų bibliotekoje yra knygų, pavyzdžiui, apie vaikų miego ypatumus, nes ieškau sprendimų į aktualesnius, specifinius klausimus. Aš apskritai mėgstu skaityti. Stebiu, kad keičiu dabar grožinę literatūrą psichologinėmis knygomis. Bet dažnai jos susijusios su vaikų raida. Klausimai vis keičiasi, bet visada turi būti budrus ir viskam pasiruošęs.
– Galbūt meilę knygoms pavyksta perduoti ir dukroms?
– Vyresnėlė labai sparčiai pažindinasi su skaitymo malonumais. Smagu stebėti, kad ji spontaniškai skaito, nebereikia visuomet besti pirštu ir rodyti, kur skaityti. Ji pati pasiima knygą. Man gražu žiūrėti, kadangi esu skaitantis žmogus, puikiai suprantu, kokie jai atsivers pasauliai, kai ji pajus, kad skaitant jie veriasi prieš akis ir kad per knygos skaitymą gali nugyventi tūkstančius gyvenimų, nors realiai gyveni tik vieną savo gyvenimą. Net truputį pavydu jai to atradimo džiaugsmo, kuris, tikiu, kad laukia. Mes patys skaitom, ir skaitom vaikams nuo visiškos kūdikystės. Kai mažėlė mato vyresnėlės pavyzdį, jau irgi ima knygas, bando skaityti. Ji jau turi supratimą, kas yra skaitymas.
– Grįžtant prie auklėjimo ypatybių. Atrodo, kad tiek tėvai, tiek jūs žvelgiate į vaikus kaip į suaugusį asmenį, jums svarbu demokratija, nuomonės turėjimas, kokios dar vertybės jums svarbios šeimoje?
– Demokratija tikrai yra vertybė. Dabar, kai pasakėte, kad žiūriu į vaiką kaip į suaugusį, galvoju, kad ne, aš į vaiką nežiūriu kaip į suaugusį žmogų, žiūriu į jį kaip į vaiką, bet su daug pagarbos. Mano studijos man visiškai uždarė kelius į vaiko matymą kaip į kažką netikro, nematomo ir kad jis kažko nemato, nesupranta, kad nieko neatsimins, kas nutiks. Manau, tokį įsivaizdavimą kai kurių galvose dar galima rasti. Iki studijų irgi nežiūrėjau taip į vaiką, bet studijos man užtvirtino ir iškalė amžiams galvoje ir širdyje, kad kiekvienas prisilietimas, žodis fiksuojasi. Svarbu, kad kritiškų žodžių nebūtų daugiau nei meilės žodžių.
Man svarbu, kad mano vaikai turėtų pasitikėjimą, kad pas mane ar tėtį galima ateiti su bet kokia istorija, bet kokia nesėkme ar bėda. Aš irgi taip auginta buvau ir taip gyvenu.
Manau, kad taip augintiems žmonėms lengviau gyventi ir netgi lengviau sekasi. Nebūsi užaugęs kaip šiltnamy, tėvai pasakys, kad nesąmonę padarei. Bet vis tiek žinai, kad jie tavęs nemenkina, nekritikuoja, kad tau dar labiau skaudėtų.
Žinojimas, kad gali ateiti pas savo tėvus ir jiems viską pasakyti, yra labai svarbus. Nes jeigu net tėvams negali kažko pasakyti, tuomet kuo daugiau pasitikėti? Tuomet, kai taip užaugi, tau nebereikia, kad draugas atstotų tėtį arba mamą, žmona mamą ar vyras tėvą. Nes tu turi mamą ir tėtį, šita vieta užimta. Šis etatas veikia, kad ir už kiek kilometrų tie tėvai bebūtų. Tu su jų balsais, padrąsinimais eisi per pasaulį, net jeigu tėvai jau bus išėję iš šio pasaulio.
Todėl ir aš noriu, kad mano dukros žinotų, kad ir kas nutiktų, gali ateiti ir pasakyti, kad kartu pabliausime, pakalbėsime, kad prisidirbo, ir palinkėsiu sėkmės. Bet gyveni ir balansuoji, kaip per daug už vaiką nepadaryti, ką leisti, ką liepti ir pan. Niekas nepasakys, kaip daryti. O visi, kurie sako, kad žino, kaip daryti, yra šarlatanai ir apsimetėliai, nes viskas gyvenime yra daug sudėtingiau. Nėra vieno atsakymo.
– Jūsų dukros turi gražius, sakykime, senovinius vardus: Ona ir Elena. Kaip gimė dukrų vardai?
– Mes su vyru norėjome, kad būtų vardas, o ne naujadaras (juokiasi). Man patinka, kad kai kam nors pirmą kartą pasakau vaikų vardus, žmonės neperklausia, visiems aišku, kokie vardai, ir jų neiškraipo. Man atrodo, kad svarbu vaikui duoti vardą, kuris nesukels gyvenime papildomų komplikacijų, ką suteikia vaikui sudėtingas vardas. Vaikas ir taip prisidarys tų komplikacijų gyvenime.
Aš abu vardus sugalvojau dar nėštumo metu. Gana anksti žinojau, kad tai Ona ir Elena. Ona buvo artima teta vyro šeimoje. Yra daug šiltų atsiminimų apie ją. O Elena ateina iš mano šeimos pusės. Mano mamos irgi vienas iš vardų Elena. Man jie abu tokie, kur nežinau, kaip paaiškinti. Gal čia mamiškas dalykas – supranti, kad tikrai čia tas vardas. Kai gimė vaikai, užteko žvilgtelėti į vaiką, kad ar tikrai tinka tas vardas. Su vyru abu kartus kažkaip lengvai nusprendėme, kad tie vardai tinka.
