Teisėjas yra viršuje, jis viską ir sustatys į vietas, o žmonės turėtų atsipalaiduoti ir nesistengti visko sukontroliuoti, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ mintimis dalijasi laidų vedėja Zita Kelmickaitė. Etnomuzikologė dieną tikina užbaigianti malda, tačiau pamaldumo niekada nei demonstruoja, nei akcentuoja. „Kieno koks reikalas?“ – sako apie tuos, kurie savais laiko kitų reikalus.
– Kokią vietą jūsų gyvenime užima tikėjimas ir bažnyčia?
– Vis tiek viskas ateina iš vaikystės ir tu visada prisimeni tokius dalykus, kurie tau, kaip vaikui, arba labai patiko, tu juos ir šiandien akyse matai, arba buvo baisus įsitempimas. Tai aš galiu pasakyti, kad man baisiausias dalykas buvo, kai aš važiavau į savo senelio laidotuves Raseinių rajone (mes jį vadinamo strujumi). Važiuojame autobusu ir mama man ir broliui sako: „Vaikai, tik atvažiuojate, iš karto puolate prie karsto, klaupiatės ir kalbate poterius.“ Aš visą tą kelią nuo Klaipėdos iki Užuomedžio kaimo galvojau, kokia gėda bus taip prie visų žegnotis ir poterius kalbėti. Aš visus juos mokėjau, bet pats baisiausias rūpestis, kurį iki dabar atsimenu, buvo, kaipgi aš prie visų persižegnosiu.
Atvykome. Guli mano strujukas pašarvotas. Turėjau daug pusbrolių ir pusseserių ir visi tik klapt, klapt supuolė ant kelių melstis. Na ir aš paskui juos. Ir persižegnojau, ir poterius sukalbėjau, nė ten baisu buvo. Tada prisimenu giesmes. Girdi, kaip tie žemaičiai pilnais balsais rėkia. Kaip man gražu, kaip gražu... Kartais atrodo, kad tas nabašnykas ims ir atsikels, ir pėsčias į dangų kulniuos. Tada tu supranti, kad nesi vienas, kad yra giminė ir tau nebus baisu.
Tai vienas momentas, antras – Velykos. Varpai skamba, kažkokia ypatinga pakylėta nuotaika. Jei būnu Klaipėdoje, visada nueinu į tą mažą bažnytėlę, kur mane ir krikštijo. Įėjus visad galvoju, ar rasiu kažką, ką menu iš anksčiau.
Vieną kartą atėjus buvo tokios gražios Mišios, kad, galvoju, po jų nueisiu padėkoti kunigui. Kunigas manęs ir klausia, ar aš čia krikštyta. Nežinau, sakau. Jis man ir sako, kad viskas pas juos suskaitmeninta. Tik pykšt mygtuką ir sako, kad esu pakrikštyta lapkričio 18 dieną. Dar sako, kad mano tėvai buvę geri katalikai, nes gimiau spalio 19-ąją, o lapkričio 18-ąją jau buvau pakrikštyta. Kunigas sakė, kad turiu tą dieną atsiminti, nes ji yra svarbiausia gyvenime – ne gimimo diena, o krikšto diena.
Kai einu į tą mažą bažnytėlę, visada atsimenu tą procesiją aplink bažnyčią, tas mergikes, kurios barstydavo gėles. Menu tą tikrą džiugesį. Ir dabar, jei tik nesu „nukalta“ darbų, per Velykas iš ankstyvo ryto skambant varpams skubu į bažnyčią. Kartais tu nieko nenori sutikti, nieko nenori matyti, bet būti su tuo varpų skambesiu, su savo mintimis, su tuo prisikėlimo džiugesiu ir viltimi.
Ką mes darėme ir padarėme, nurašykime į gyvenimo nuostolius. Yra teisėjas ir jis viską padarys. Atsipalaiduokim.
– Žvelgdamas į jus suprantu, kad tikėjimas jums yra džiugesys, viltis, o ne kaip nutinka su kitais žmonėmis, kurie būna niūrūs, rūgštūs, tik ir skaičiuoja, kas ką padarė...
– Ne, klausykite, ką mes darėme ir padarėme, nurašykime į gyvenimo nuostolius. Yra teisėjas ir jis viską padarys. Atsipalaiduokim.
– Jūs daug keliaujate po Lietuvą, važiuojate ten, kur aš net kojos nebuvau įkėlęs. Sutinkate gausybę įvairiausių žmonių, regite jų skirtingas tikėjimo formas. Kas jus traukia pas tuos žmones?
– Žinote, man visada patinka žmonių klausti ir visada paklausiu, ar jie tiki, ar bijo mirties. Ir tada laukiu, ar jie pasakys kažką, ką man bus įdomu parodyti žmonėms. Man labiausiai patinka Žemaitijoje, nes tokie tiesmuki, bet su galva, žmonės stovi ant žemės. Klausiau vienos žemaitės: „Baba, a bijai smerties?“ – „Ne, bet jei kas klaustų, ar geriau šiandien mirti, ar rytoj, visad atsakyčiau, kad rytoj.“
Yra tokių romantišką polinkį turinčių žmonių, kurie sako: jau prie manęs apie mirtį tai nekalbėkit. Kodėl, klausiu, negi nemirsi? Kaip ten sakydavo – nemirusių dar nesutikau, visi mes mirsim. Tie žmonės lyg ir veja mirtį nuo savęs.
O Dzūkijoje mane, pirmo kurso studentę, kadaise pribloškė pirmoji ekspedicija Krokšlio kaime, kai išgirdau dzūkų raudas. Negalėjau patikėti, kad žmonės gali šitaip žodžiais verkti. Mums, studentėms iš Vilniaus, buvo prisakyta pririnkti tų raudų, tai mes ir prašėme tų močiučių paverkti žodžiais. Kai jos pradėdavo, jų vyras ar sūnus virsdavo kokiu nors gamtos dariniu, pavyzdžiui, bitinėliu, kuriam gresia nudegti sparnelius pakurtoje ugnelėje. Ir tu supranti: nemokyti žmonės žodžiais, ištisais puslapiais geba išraudoti, išpasakoti tą savo meilę tokiais gražiais įvaizdžiais. Tai yra kažkas stebuklingo, nuostabaus.
– Pakalbėjome apie giesmes, pakalbėkime apie maldas. Jūs meldžiatės?
– Žinoma, o ką gi daugiau daryti atėjus į bažnyčią? Be to, kiekvieną vakarą aš tą savo dieną kažkaip parokuoju. Ir ne taip, kad tik prašau: Dieve, tu man to nedavei, Dieve, aš to noriu... Jei būnu taip „užkalta“ darbų ir kokią savaitę nesukalbu poterių, tai niekas nebeina. Tada sakau: Zitute, kur maldelės?
Mes turime per daug puikybės ir norime pasirodyti kaip teatre. Tai yra bjauru. Mes dar nemokame būti laisvi.
Kitas dalykas, niekada nemaniau ir nemanau, kad turiu tai demonstruoti. Malda yra labai individualus dalykas. Neturiu užsiregistruoti visiems, kad aš atėjau, kad aš persižegnojau, ar visi pamatė. Lygiai taip pat davatkėlės skuba apšnekėti moterį, kuri stovi, neklūpi. Bet jos neprieina ir nepaklausia, gal ji po kokios operacijos, gal ji atėjo į bažnyčią nepaisant to, kad jai baisiai skauda kojas. Niekam nėra reikalo žinoti, ar ji dabar kalbasi su Dievu, ar su savimi, ar ji atliks išpažintį, ar ne.
Mes turime per daug puikybės ir norime pasirodyti kaip teatre. Tai yra bjauru. Mes dar nemokame būti laisvi. „Oi, jūs irgi vaikštote į bažnyčią?“ – klausia taip, tarsi ką tik būčiau žmogų papjovusi. Aš taip žmogui nedrįsčiau pasakyti. Kieno koks reikalas?
– Paminėjote sąvoką „davatka“. Kas yra davatkos?
– Man tai žmonės, kurie ateina ir sako: ne taip darai, ne taip sėdi, čia reikėjo sėdėti, čia tuoj eis kunigas ir reikia daryti taip, kodėl neatsiklaupei laiku, o kodėl ne taip darei per pakylėjimą?.. Jie nori viską kontroliuoti. Gyvenimas keičiasi. Vieni sensta ir nebeatsikelia, kitas – jaunas ir kvailas – nežino, kaip elgtis, tai kam viską kontroliuoti?
Būna ir tokių davatkų, kurioms tradicija yra nepajudinama. Mirė a. a. Norbertas Vėlius, o jis man buvo sakęs: „Kai numirsiu, pakviesk tuos kretingiškius.“ Sakiau jam, kad nesijaudintų, nes ką pakviesiu, tai pakviesiu. Pakviečiau tuos giedotojus – keturias moteris ir keturis vyrus. Jau giedos kalnus ir prisistato „žinovės“: „Čia reikėtų gal to.“ – „Paprasto vandens.“ – „Gal sulčių?“ – „Vandens, nes nuo sulčių burna džiūsta.“ – „Gal saldainių?“ – „Seilių per daug.“ – „O gal čia dar reikia žvakių?“ – „Žvakės prie nabašnyko.“ – „Kiek laiko giedosit?“ – „Tris su puse valandos.“ – „Gal galima trumpiau?“ – „Didelis žmogus, bus ilgiau.“
Tie žmonės žino, ką daryti. Jei žmogus su tradicija, neturi nepaisyti tos tradicijos, bet kartais jos kinta, reikia būti tolerantiškam, kantriam, atidžiam. Nežinai, tai prisėdai, prikandai lūpytę, suraukei rūrytę ir žiūri, kaip ir kas darosi.
Plačiau – balandžio 3 d. laidos „Išpažinimai“ įraše. Laidos vedėjas – Donatas Puslys.
Parengė Indrė Motuzienė.
