Prieš daugiau nei 30 metų Keistuolių teatre gimęs spektaklis „Aukštyn kojom“ vos po kelių pasirodymų sulaukė didžiulio populiarumo. Bilietai į pasirodymus buvo tiesiog šluojami, dainelės – tiek vaikų, tiek tėvų – išmoktos atmintinai, o spektaklio herojai atpažįstami ir sveikinami net gatvėje. Vienas iš jų – nuotaikingoji juodaplaukė varna Albertina, kurią suvaidino aktorius Robertas Aleksaitis. Pastarąjį dar ir po trijų dešimtmečių žmonės atpažįsta ir pavadina personažo vardu, tačiau vyras tikina, jog tai visiškai neglumina, atvirkščiai – net malonu: „Juk varna Albertina ir esu aš.“
Spontaniškai gimęs personažas
Jūs gyvenat taip, kaip norit,
Mes gyvenam aukštyn kojom.
Ir svajojam ir dainuojam –
Aukštyn kojom.
Paklaustas, ar sukelia sentimentų šie žodžiai, aktorius Robertas Aleksaitis neabejodamas atsako teigiamai.
Keistuolių teatro epochos laikai Aleksaičiui iki šiol kelia labai malonius prisiminimus. Dar ir dabar, nors profesinė kryptis senokai nusisuko nuo teatro, vyras stebi buvusių kolegų veiklą ir nueina į keistuolių premjeras. „Negaliu sakyti, kad jau visiškai nevaidinu – prieš pandemiją dar pasirodydavau, nedažnai, bet vieną kitą vaidmenį suvaidindavau, pasifilmuodavau, o dabar, jau dvidešimt metų, ieškau savęs technologijų sferoje. Su kolegomis kuriame startuolį, kurio didelė dalis irgi skirta kūrybai“, – pasakoja itin mėgstamą vaikų personažą vaidinęs vyras.
Prie Keistuolių teatro Robertas Aleksaitis anuomet prisijungė natūraliai – su Ilona Balsyte, Aidu Giniočiu, Andriumi Kaniava ir Darium Auželiu jie buvo bendrakursiai. „Kai tik sužinojau, kad Aidas, Ilona, Sigitas Jačėnas ir Romualdas Vikšraitis įkūrė teatrą, man net nekilo klausimų, kur eisiu, prie ko prisijungsiu“, – prisiminė aktorius.
„Aukštyn kojom“ buvo pirmas mano spektaklis Keistuolių teatre, kuriame pradėjau vaidinti. Prisimenu, tariausi su kolegomis, režisieriumi – reikia spektaklyje personažo, kuris būtų smagus, nutrūktgalviškas. Vaikams nepatinka visiški geriečiai, reikia tokio, kuris būtų visomis prasmėmis pasišiaušęs. Pagalvojau, juk toks galėtų būti tas varnos personažas. Anuomet turėjau ilgus juodus plaukus, susivėliau juos, išverčiau kojas ir pamėginau pavaizduoti, kolegoms ir režisieriui patiko – iš karto prigijo. Taip ir tapau varna Albertina“, – prisiminimais dalinosi aktorius.
Robertas Aleksaitis bando skaičiuoti, kiek metų galėtų būti varnos Albertinos personažui: „Na, ko gero, ir filmas, ir spektaklis gimė 1991-aisiais. Taigi, galime sakyti, kad varnai – jubiliejus. Bus jau apie 30 metų.“
Buvo laukiami visur
„Ir sunku, ir lengva patikėti, kad praėjo jau trys dešimtmečiai, – juokiasi aktorius. – Matau savo sūnų, jis gimė tada – varnos laikais. Na, metais jaunesnis už varną. Matau suaugusį žmogų, vadinasi, ir varnos Albertinos personažas jau suaugo. Kiek dar jį prisimins?“
„Mitai kalba, kad varnos gyvena kelis šimtus metų, bet gyvenime taip nebūna, – šmaikštauja Robertas Aleksaitis, – tad reikėtų pasakyti „ačiū“ Albertinai ir už tuos 30.“
„Ryškiai prisimenu kelis momentus. Spektaklio reitingus smarkiai pakėlė sukurtas ir LRT parodytas filmas „Aukštyn kojom“. Tada buvome laukiami visur, mus pradėjo kviesti į gastroles, važinėjome po visą Lietuvą. Kartais spektaklį rodydavome ir po tris kartus per dieną“, – intensyvų darbymetį su Keistuolių teatru prisiminė vyras.
„Dar labai įsiminiau didžiules eiles prie Keistuolių teatro. Rodomi pirmieji „Aukštyn kojom“ spektakliai Spaudos rūmuose ir staiga eilės į teatrą nusidriekia nuo Spaudos rūmų pastato iki troleibusų stotelės, kuri yra už kelių šimtų metrų. Visa tai buvo tikrai labai labai malonus laikas“, – atviravo pašnekovas.
„Kartais galvoju, kad Aš ir esu ta varna“
Paklaustas, ar ilgisi aktorystės, Robertas Aleksaitis svarsto, kad klausdami apie aktorystę žmonės dažniausiai turi galvoje vaidybą ar vaidmenis, o vaidyba yra tik viena iš techninių aktorystės dalių: „Gyvenime vaidiname nuolat – tai vieną, tai kitą vaidmenį. Darbe esame vienokie, namie kitokie, o buvusiems klasės draugams vaidiname dar mokykloje sukurtą savo kaip klasioko personažą – visur mūsų vaidmenys. Taigi – man varna Albertina irgi buvo vienas iš vaidmenų. Tokie ryškesni niekur nedingsta, tai tarsi tavo gyvenimo arsenalas, geras prisiminimas.“
O pati aktorystė, pasak Aleksaičio, tai daugiau misija, kurioje savo išsikeltų tikslų sieki naudodamasis įvairiomis technikomis ir būdais. „Ir šiandien, kurdamas visai kitoje srityje, man regis, nepametu savo tikslų, tik sritis nuo vaidybos stipriai skiriasi. Tiesa, jei visuomenę matytume kaip medicinos struktūrą, manau, vaidyba būtų panaši į chirurgiją, o aktorystė greičiau į sielų vedimo misiją“, – mintimis dalinosi aktorius.
Gatvėje atpažįsta iki šiol
Prieš 30 metų praeiti ramiai gatve varnai Albertinai buvo tikrai nepaprasta. Vyras neslepia, kad dėmesio sulaukdavo labai daug. Vis dėlto, Aleksaitis tikina, kad žmonės niekada jo nevargino – visada supratau, kad tai laikina, o antra – tas jų dėmesys juk visada buvo labai teigiamas.
Robertą „varna Albertina“ gatvėje žmonės pašaukia ir šiandien, tik dabar jau labai retai. Tai karta, kuri užaugo su Keistuolių teatru, kurią tėvai vedė į mūsų spektaklius ar šiaip karta, prijaučianti teatrui, – jie puikiai prisimena šiuos herojus. „Pašaukia, bet manęs tai netrikdo. Personažas buvo labai teigiamas, todėl tikrai niekada nesulaukia neigiamų komentarų, dažniausiai žmonės nori pasakyti ką nors gero ar maloniai nusišypso, parodo, kad dar prisimena. Suvokiu, kad per ilgą laiką šiems žmonės aš ir tapau varna Albertina. Prisimenu, vėliau, kai jau išėjau iš teatro, keli kolegos bandė vaidinti varną Albertiną, bet jiems buvo sunku, reikėjo labiau mane nei varną vaidinti. Taip ir keliaujame laiku kartu su Albertina, aš ja tai nesiskundžiu“, – šmaikštavo aktorius.
Sentimentai tam laikotarpiui ne taip dažnai, bet aplanko, prisipažįsta vyras. „Visai neseniai per pandemiją kažko ieškojau LRT mediatekoje ir pasižiūrėjau filmą „Aukštyn kojom“. Na, tikrai sukelia labai smagias emocijas“, – tikino vyras. Ar būtų įmanoma atkurti „Aukštyn kojom“ po trijų dešimtmečių? Aleksaitis įsitikinęs, kad ne – ir nereikia.
„Akių žibėjimas jau nebe tas. Jauni ir energingi kūrėme savo teatrą, rizikavome visu 100 procentų. Tai būna tik kartą gyvenime ir mes tą stebuklą susikūrėme. Gal tada nebuvo tiek konkurencijos, gal tai, ką darėme, buvo nauja, gal kažko net ir nepadarėme, bet tai buvo tikras „Aukštyn kojom“ – vietoje ir laiku. Iššovėme kaip petarda ir esame labai dėkingi savo dėstytojams, TV filmo režisierei Neringai Pociūtei-Čereškevičienei, visiems padėjusiems, kūrusiems ir apsivertusiems kartu“, – už nepakartojamą laiką dėkojo Aleksaitis.
O dabar, kai kojos jau pačios bando virsti personažinėmis, pasak aktoriaus, galime tik smagiai prisiminti tas puikias akimirkas, o kas dar nematė, gali pasinaudoti visagale mediateka, pasižiūrėti filmą ir trumpam persikelti į tuos laikus.
