„Sako: kaip čia jums sekasi? Ne, mieli ponai, mums ne sekasi, mes darome, kad taip būtų“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pabrėžia laidų vedėjas, prodiuseris Arūnas Valinskas. Darymo, veikimo momentą jis mini kalbėdamas kone kiekviena tema. Azartas gyventi, gyvenimą lenkiančios svajonės – šie dalykai bet kokio amžiaus sielą padaro jauną ir galingą, tiki 55-metį neseniai atšventęs vyras.
Apie A. Valinską, išbandžiusį ir humoristo, ir politiko, ir televizijos žvaigždės kelią, regis, visi viską žino, juk nuolatos mato televizorių ekranuose. Jį liaupsina ir be saiko kritikuoja, tačiau paviršiai ir gilumos yra skirtingi dalykai. Kam daug duota, iš to ir daug pareikalauta. O kas duota A. Valinskui ir ko iš jo pareikalauta?
„Tai yra šios akimirkos atsakymas. Laimė žmogui kiekvieną akimirką skirtinga ir tai, ką jis pasakė tuo metu, fiksuokime, bet neįbetonuokime į sieną. Gyvenimo kokybė vis dėlto yra gyventi taip, kad tau visą laiką kažko trūktų. Kai tu užpildai – viskas, esi gyvenimo užpildytas indas ir į jį daugiau nieko neįdėsi. Šiek tiek tuštumos, šiek tiek smalsumo, šiek tiek nežinojimo... Kad kiekvieną kartą, kai tu padarai kažką naujo, atsivertų nauji nežinomybės horizontai. Tada atsistoji ir galvoji: į kurią pusę dabar noriu eiti?“ – mintimis dalijasi jis.
Vadovaudamasis šia tiesa A. Valinskas neseniai atšventė 55-ąjį gimtadienį. Sako, perkopus pusės amžiaus ribą vis mažiau svarbūs skaičiai ir dovanos. Ir ne tik jam – ir sutuoktinei Ingai, su kuria jiedu greit minės 35-ąsias santuokos metines.
„Mes jau seniai vienas kitam nedovanojame daiktų. Džiaugiuosi, kad su Inga tai supratome ir pajautėme gerokai anksčiau, kad didžiausia vertybė – visa tai, kas netgi lieka ne fotografijose. Mes labai nemėgstame fotografuotis. Kai prašo: atsiųskite, ką jūs ten veikiate... Mes viską krauname į širdį. Kai tu, atsisukęs atgal, gali prisiminti emocijas, kurios tave tada lydėjo, vaizdus, kurie tada tave supo, tai yra pats geriausias apsidovanojimas gyvenime“, – mano pašnekovas.
Visada garsėjęs neišsemiama fantazija A. Valinskas tikina seniai supratęs, kad geriausias kompanionas svarbiam gyvenimo įvykiui yra įspūdis.
„Mūsų santuokos dešimtmečio proga su kolegomis sugalvojome padaryti tikrą gerą balių su balta suknele, su pamergėmis, net autobusą ilgą užsakėme, kuris vežiojo svečius po Vilnių. Bet didžiausias įspūdis buvo materialus daiktas – tada nusprendėme, kad reikia padaryti tokį bravūrišką dalyką, padovanojau visiškai naują automobilį ir jį kranu užkėlėme ant namo terasos. Esmė buvo ne tas automobilis – jis jau seniai parduotas, bet įspūdis, vaizdas lieka visam gyvenimui. Maždaug po dešimtų vestuvių metinių savaime atėjo įspūdžio gyvenime ieškojimas, kad kiekvieną akimirką turi vienintelę. Gali būti susipykęs, susiėdęs, bet gali būt mylimas, mylintis. Ir tai yra pats nuostabiausias dalykas“, – kalba A. Valinskas.
Įspūdį visuomenei savo elgesiu jis irgi yra sukėlęs ne kartą. Ryškus, drąsus, smagus, ambicingas – toks jis buvo pramogų pasaulyje, toks buvo politikoje, toks jis ir šiandien televizijoje. Tačiau niekur nedings ir kiti faktai: melagingai kvietęs policiją, sulaikytas neblaivus už vairo ir turbūt perėjęs daugybę pagundų pragaro ratų.
„Anksčiau taip būdavo, nėra ko slėpti. Kai policininkai sustabdydavo žmogų iš kadro ir pamatydavo, tai puldavo vos ne atsiprašinėti, kad trukdo. Privalai būti atsakingas. Neretai mano kartos žmonės suklysta, nes kartais galvoja: ai, kaip kadaise būdavo, gal prasprūsiu... Viskas, baigta. O dėl to, kad vyresnioji karta prisimena tuos ryškiausius momentus, nieko keisto. Tokių priekvailių nebuvo labai daug, ypač iš tos socialistinės masės“, – sako žinomas vyras.
Eterio visuomenė dievams būna maloninga ir lygiai taip pat negailestinga. A. Valinskas neslepia, jog viešumas ir malonina, ir baudžia, ypač jei suklydai ar pernelyg susireikšminai.
„Galbūt jaunystėje būdavo toks dalykas, kai sakydavome: tai – žvaigždžių liga. Buvo savotiška sceninė korona, bet nuo jos skiepų nėra. Tegu man neaiškina žmonės, kurie lipę į sceną, ėję į kadrą, kad to dalyko neperėjo, tik vieniems ta forma buvo lengvesnė, kitiems sunkesnė. Bet reikėjo save paskiepyti nuo to. Kai kuriems skiepai suveikė, o kitiems būdavo ir atkritimų“, – šypsosi jis.
Žmonės, kurie užsiima ne savigrauža, o savianalize, kur kas daugiau pasiekia gyvenime. Būk karštakošis, būk flegmatiškas, kokį tave sutvėrė, bet nebūk abejingas sau šitam gyvenime – jis yra vienintelis.
Dabar apie tokius dalykus A. Valinskas gali kalbėti iš savo patirties. Jis pripažįsta, jog iš klaidų visada mokęsis, bet dėl nesėkmių nesigraužęs, nors kai kurie virsmai atrodydavo lyg gyvenimo ar bent jau sėkmingos karjeros pabaiga.
„Tai tave stumia ne į kampą sėdėti ir verkti, o atsisėsti ir galvoti: na, ką dabar dar padaryti? Tie dalykai mane visuomet vesdavo į priekį. Žmonės, kurie užsiima ne savigrauža, o savianalize, kur kas daugiau pasiekia gyvenime, nes nesėdi kamputyje ir nesigraužia rankų ir kojų nagų, kokie yra nevykėliai. Būk karštakošis, būk flegmatiškas, kokį tave sutvėrė, bet nebūk abejingas sau šitam gyvenime – jis yra vienintelis. Sako: kaip čia jums sekasi? Ne, mieli ponai, mums ne sekasi, mes darome, kad taip būtų, o jums tik atrodo, kad mums sekasi“, – patikina pašnekovas.
Gal todėl A. Valinsko neišgirsi dejuojant dėl nesėkmių. Ir seniau, ir dabar jis sako gyvenantis geriausią savo laiką. Svarbu eiti pirmyn net patyrus kritines situacijas – toks yra jo gyvenimo moto. Ir pasakyti, kaip vaduojasi iš sunkumų, nėra paprasta. „Aš negaliu pasakyti, ką darau, nes labai dažnai tai būna spontaniškai. Bet dažniausiai išeinu aukštai iškelta galva. Net jeigu neišėjo padaryti tai, ką reikėjo: na ir užsikniskite“, – juokiasi jis.
Spontaniški nematomi darbai, dėl kurių gali didžiuotis
Išgyvenęs sudėtingų profesinių virsmų, skyrybas su bendraminčiais laidų vedėjas ir televizijos prodiuseris savo pozicijų neužleidžia jau tris dešimtmečius. Niurzgantiems, jog per tokius kaip Valinskas televizijoje nėra vietos jauniems talentams, jis turi atsakymą.
„Vaikai, jūs niekada neužimsite nei Vytauto Šapranausko, nei Vytauto Šerėno, nei Vytauto Kernagio vietos, nes jie niekieno vietos nebuvo užėmę, jie buvo sukūrę savąją. Jiems pasitraukus tos vietos liko laisvos – ko jūs ten nesiveržiate? Užtai kad tiek nesugebate. Jūs turite sukurti save žmonėms.
Kai išeina gražus vedėjas su ne tokiom atlėpusiom ausim kaip mano ir gražiai sušukuotais plaukais, nenusibodęs per tiek metų veidas ir negali žiūrėdamas į kamerą pasakyti dviejų trijų sakinių, viską daro žiūrėdamas į tekstą... Žmogau, tau kas? Alzheimeris? Išvis eik be jo“, – sako scenos vilkas.
Kaip negali būti geras operos dainininkas, jei nežinai kvėpavimo technikos, taip negali būti televizijos laidos vedėjas, jei neskaitai knygų ir neturi tam tikro akiračio, įsitikinęs A. Valinskas. Kad ir koks talentingas būtum, su savimi turi dirbti nuolatos, kad neaptingtum, kad viskas netaptų vienodai nesvarbu. Žinomas žmogus pripažįsta – darbui turi ruoštis kasdien, net jei į eterį ar sceną tądien gal net neisi.
„Man įdomu dirbti tą darbą, kurį aš dirbu, nes jis yra mano įdomaus gyvenimo dalis. Kaip man gali būti neįdomu gyventi?“ – klausia pašnekovas.
Ar A. Valinskas skiria dėmesio savo kūnui, sveikai gyvensenai, kokybiškai mitybai? Prisipažįsta, jog nesportuoja, tiesiog gyvena judriai ir neramiai. Bet, pasak jo, svarbiau už kūno galias yra azartas, kurį nešioji širdyje. Jis bet kokiame amžiuje verčia jaustis jaunam ir galingam.
„Mano pagrindinis sportas vis dėlto yra intelektinis darbas, kuris, patikėkite, suvalgo labai daug jėgų ir kalorijų. Aš pastebiu tą dalyką, jeigu per savaitę reikia paruošti labai daug medžiagos. Noriu užtikrinti, kad klausimus ruošiu aš. Anksčiau prisidėdavo ir Andrius Tapinas, bet dabar jis nuėjo į savus laukus. Per sezoną, kuris trunka maždaug 9 mėnesius, tenka paruošti apie 12 tūkstančių klausimų“, – teigia intelektinio žaidimo „Auksinis protas“ kūrėjas ir vedėjas.
Vienas pirmųjų pradėjęs kurti, prodiusuoti populiarius televizijos projektus ir realybės šou A. Valinskas lietuviškame pramogų pasaulyje įžiebė ne vieną naują žvaigždę ir pelnytai galėtų vadintis jaunų talentų krikštatėviu.
„Esu matęs žmonių, kurie nepaprastai gabūs scenai, televizijai, bet jie pradėdavo daryti projektus, ne kuriais grožėtųsi žiūrovai, jie pradėdavo grožėtis savimi. Ir tai yra viskas. Žvaigždės stadija turi staigiai praeiti arba ta žvaigždė labai greitai užgęsta“, – kalba pašnekovas.
Bet A. Valinskas didžiuojasi ir džiaugiasi ne vien tais darbais, kurie buvo matomi eteryje. Gerokai svarbesni buvo padaryti spontaniškai ir žinomi tapo tik po daug metų. Tada dar radijuje vedęs laidą temai apie šeimas, negalinčias susilaukti vaikų, A. Valinskas pasikvietė dirbtinio apvaisinimo pradininkę Lietuvoje, gydytoją Gražiną Bogdanskienę. Ši papasakojo apie šeimą, ryžtingai taupiusią pinigus dirbtinio apvaisinimo operacijai. Tuomet A. Valinskas nusprendė akimirksniu.
„Paklausiau, kiek pinigų reikia, mes panašiai tiek turėjome ir pervedėme tai šeimai. Paskui man gydytoja pranešė, kad jiems gimė dukrytė. Aš tuo tada labai džiaugiausi. Tokie dalykai man patinka, kai savaime padarai. Yra nemažai dalykų, kuriuos padarai spontaniškai ir kuriais nesididžiuoji, bet jie linksmina žmones, pavyzdžiui, 15 tūkstančių litų centų priekaba“, – pasakoja laidų vedėjas.
Keliose laidose yra klausę: tai kaip jus tiksliai pristatyti? Užrašykite Arūnas Valinskas – jeigu to užtenka, tai pats didžiausias žmogaus pasiekimas. Aš esu ramus, nereikia jokių titulų ir kitų dalykų.
Nuo tų įvykių praėję jau daug laiko. Pasak A. Valinsko, keitėsi ir jo požiūris į pokštus. Nors pradžioje visuomenė kaip visišką juoką priėmė jo pasiryžimą suburti partiją ir tapti politiku, žingsnis tapo reiškiniu. Prieš beveik 14 metų įvykusiems savo karjeros virsmams laidos herojus turi paaiškinimą: užtikrinęs saugumą sau ir šeimai jis žengė į kitą lygmenį – visuomeninį. Ir tai – natūralus žmogaus virsmas.
„Yra žmonių, kurie eina į politiką norėdami užtikrinti savo pirmąjį lygmenį. Tai pats baisiausias dalykas. Žmonės į politiką turi eiti tuomet, kai jau parodė visuomenei, kad gali susitvarkyti su savo, žmonos, vaikų socialine buitimi. Tada jie gali rūpintis kitais“, – tiki A. Valinskas.
Visi patirties keliai veda išminties link. Nors studijas jam pavyko baigti tik po 18 metų, greta to visada buvo kalnai knygų ir būtent jas A. Valinskas vadina savo keliu į aukštesnį lygmenį – išmintį. Paklaustas, kokį knygos skyrių dabar išgyvena pats, prodiuseris juokiasi, jog savo gyvenimo knygą jis tik pradėjęs rašyti.
„Keliose laidose yra klausę: tai kaip jus tiksliai pristatyti? Užrašykite Arūnas Valinskas – jeigu to užtenka, tai pats didžiausias žmogaus pasiekimas. Aš esu ramus, nereikia jokių titulų ir kitų dalykų.
Daugybė sutiktų žmonių įvairiausiose situacijose vis paklausia: kokia gyvenimo prasmė? Aš manau, kad mano, kaip ir kiekvieno žmogaus, gyvenimo prasmė turėtų būti šitą prasmės ieškojimą palikti savo vaikams, apkrėsti juos tuo pačiu ieškojimu“, – mintimis dalijasi A. Valinskas.
Kad gyventi netaptų nuobodu, svajonės, tikslai ir įspūdžių troškimas turi išlikti begaliniai, kaip ir vizijų kūrimas. „Aš turiu labai daug vizijų. <...> Kiekviena diena, kuri išaušta tą rytą, yra pirma iš tų, kurios tau likusios. Ir gyvenk tą dieną kaip pirmą, o ne graužk save. Svajonės turi siekti gerokai toliau, negu žmogui skirta. Svajonės turi lenkti gyvenimą“, – sako laidos pašnekovas.
Plačiau – vasario 12 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
