„Man labai gaila, kad nesugebėjau vyriškai padaryti taip, kad būtų kuo mažiau skausmo“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ prisipažįsta dainų atlikėjas Egidijus Sipavičius. Tačiau į praeitį dainininkas nesigręžioja: neturi nei senų nuotraukų, nekaupia net savo plokštelių. Anuomet, pamena, buvo didelis narcizas: „Man dėmesys labai patiko, patiko visos galimybės, kurias suteikė žinomumas.“
Scenos liūtas, estrados karalius, šokio pradininkas ir energijos kamuolys – visi epitetai tinkami, nes E. Sipavičius – vienas iš nedaugelio tokių universalių, energingų ir neblėstančios jėgos pilnų atlikėjų. Beveik 40 metų scenoje ir visus juos – publikos meilė.
E. Sipavičius, pasak laidos vedėjos Editos Mildažytės, ne tik koncertinis dainininkas, bet iki šios dienos ir muzikinių projektų bei šou dalyvis, taip pat konkursų, festivalių nugalėtojas, televizijos laidų vedėjas, renginių veidas, o nuo visai neseniai – ir vėl vedęs laimingas šeimos vyras. Kaip jo gyvenimą pakeitė kertiniai slenksčiai – siaubinga avarija ir nauja atrasta meilė?
– Jauno žmogaus požymis yra tai, kad jis sugeba papasakoti savo gyvenimą per penkiolika minučių, o kuo mes labiau amžėjame, tuo kiekviena detalė pasidaro vis svarbesnė ir svarbesnė. Ar ne?
– Žinai, kaip man yra... Tiesą pasakius, aš labai sunkiai galvoju apie praeitį. Pavyzdžiui, manęs paprašė kažkokiam renginiui senų nuotraukų ir aš neturiu. Neturiu kažkokių koncertinių afišų, net kompaktų. Nežinau, kažkaip neprisirišu prie viso to, kas buvo. Vis dėlto tikiu, kad man dar labai daug yra priekyje. Man tai daug įdomiau negu tie seni dalykai iš praeities.
Aš nesigailiu pasikeitimų, bet gailiuosi to, kaip jie įvyko. Suteikiau labai daug skausmo žmogui, kurį mylėjau, dėl to man labai gaila, kad nesugebėjau vyriškai padaryti taip, kad būtų kuo mažiau skausmo.
– Aš manau, kad užtai jums taip ir sekasi, kad ne krapštote tai, kas kažkada buvo, o vis žiūrite į priekį. Bet buvo tokių momentų, kai neigėte savo praeitį net muzikine prasme. Sakėte: aš nedainuosiu senų dainų, neprašykite „Antilopės“, „Miškų dukros“. Kategoriškai sakėte: aš dabar dainuosiu „Tėtė šoka bugi“.
– Taip, bet tai buvo vienintelis išsigelbėjimas išlįsti iš tokio štampo, kad Egidijus Sipavičius toks, „Miškų dukra“, „Diskoteka“ ir daugiau nieko. Man tai labai padėjo sukurti naują įvaizdį, praplėsti repertuarą. Atradau ir tvistus, ir „Gera“, ir „Senieji Vilniaus stogai“, ir tą patį „Tėtė šoka bugi“.
Man pasidarė daug įdomiau gyventi. Jeigu būčiau drožęs tas pačias dainas, tokio paties stiliaus dainas, man gal būtų labiau sekęsi muzikine prasme, bet būčiau daug mažiau laimingas.
– O kaip visa tai prasidėjo? Jūs gi visai ne muzikantas. Jūsų pradinis išsilavinimas buvo įgytas Kauno politechnikos institute?
– Aš ten stojau, bet nebaigiau, nes muzikantas manyje nugalėjo. Bet aš neturiu jokio muzikinio išsilavinimo. Natas pažįstu, bet pasiimti ir solfedžiuoti negaliu. Man reikia pasiimti gitarą, tada susirenku, suskaičiuoju visas pauzes, visus ženklus. Neturiu tų įgūdžių ir kartais man tai labai maišo. Man labai maišo tai, kad aš nežinau harmonijos, turiu daug muzikinių minčių, man jos galvoje skamba, bet kai pradedu jas groti, išeina banalu. Aš nerandu tų dermių, kad ta melodija skambėtų taip, kaip aš ją girdžiu. Yra didžiulė problema, negaliu kurti. Bet visame kitame man tai nemaišo. Ko gero, per tiek metų išmokau.
– <...> Jūsų populiarumas šovė kaip šampano kamštis. Atsirado nuostabus kitoks judesys, provakarietiška apranga, nuostabi šukuosena. Kaip jūs susitvarkėte su tokiu populiarumu?
– Buvo labai lengva, nes tai labai patiko. Mes visi ten esame narcizai, o aš buvau ypatingas narcizas. Man tas dėmesys labai patiko, patiko visos galimybės, kurias suteikė žinomumas, patiko dainuoti, koncertuoti. Be abejo, krūvos koncertų, pasiūlymų. Man labai patiko tas laikotarpis.
– Kada pradėjo ta pirminė sėkmė slopti? Ar ji taip niekada ir nenuslopo? Ar jūs pats ją slopinote?
– Ji nuslopo mūsų Dainuojančios revoliucijos laikais. Viskas persikėlė į aikštes, be abejo, mano muzika liko nuošalyje, bet tuo metu labai sėkmingai išvykome į Vakarus, pradėjome nuo Olandijos, paskui buvo Italija, Šveicarija. Iki 1995 metų aš prasibasčiau.
Buvo labai įdomus metas, labai daug mane išmokė. Aš labai daug gavau gyvenimo pamokų, nes išvažiavau iš čia superstar. Lietuvoje aš buvau žinomas kaip labai geras ir ypatingas dainininkas. Ir staiga atsiduriu Amsterdame, suknistame klubelyje. Man dėl to išėjimo 15 minučių reikėjo kovoti, įrodyti, kad aš geras dainininkas, kad aš galiu. Nėra jokių avansinių plojimų: yes, jis išeis.
– Bet jūs išlaikėte tą egzaminą.
– Išlaikiau. Su tuo bagažu po penkerių metų grįžau į Lietuvą. Tada buvo visai kiti dalykai. Man vėl reikėjo kovoti už savo vietą, nes tada buvo nauja banga.
– Būnant tokiu paklausiu žmogumi labai sunku atsispirti pagundoms ir kažkaip ryžtis išsirinkti, kam pasižadėti, susirasti tą vienintelę arba, sakykime, pakeisti. Nėra toks paprastas uždavinys. Kaip mano tėvas, pakeitęs daug žmonų, sakydavo: išsiskirti reikia pajėgti ir išsiskirti reikia galėti, ir tai nėra labai paprasta. Jums pasisekė ar ne?
– Deja, ne, deja, man nepasisekė. Aš nesigailiu pasikeitimų, bet gailiuosi to, kaip jie įvyko. Suteikiau labai daug skausmo žmogui, kurį mylėjau, dėl to man labai gaila, kad nesugebėjau vyriškai padaryti taip, kad būtų kuo mažiau skausmo.
– Bet taip atsitinka, tai visiškai suprantama ir žmogiška. O jūsų sūnus Karolis yra jūsų geras draugas ir bičiulis, kaip suprantu?
– Su bendrais vaikais Liepa ir Karoliu mes draugaujame, bet aš negaliu pasakyti, kad tai nepaliko jokio pėdsako, jokio kartėlio mūsų santykiuose. Be abejo, tai yra, nes aš labai įskaudinau mamą. Paties tėtis teisingai sakė: reikia būti pakankamai vyriškam ir drąsiam, kietam, kad sugebėtum išsiskirti gražiai.
Mūsų skyrybos labai atsijojo žmones ir jų dabar mažai, bet jie geri, tikri ir jų užtenka.
– Aš manau, kad tai yra beveik neįmanoma, manau, kad tai pavyksta tiktai išimtiniais atvejais ir kai dažnai tie santykiai jau būna likę formalūs. Jeigu yra kokios nors emocijos, tai tu iš savo geriausio draugo įsigyji geriausią priešą, kuris žino visas tavo pažeidžiamiausias vietas. Tai vienaip ar kitaip atsisuka atgal. Bet jūs pasiryžote kurti naujus santykius formaliai. Dabar labai daug ir viešoje erdvėje kalbama apie tai, kad tai neturi jokios reikšmės. Kodėl jūs ryžotės formalizuoti santykius?
– Manau, kad bet kokie santykiai tarp vyro ir moters, tarp partnerių eina vis progresuojančiu keliu. Arba regresuojančiu. Jeigu regresas, tai ate, o jeigu progresas, tai formalumas – kaip ir aukščiausias pikas, ar prieš Dievą, ar prieš valstybę.
– Jūs turėjote ateiti į mano laidą ir tuo metu pakliuvote į avariją. Tai nebuvo postūmis?
– Tai buvo postūmis. Kai man buvo bėda, gulėjau ligoninėje, mano būsima žmona negalėjo gauti apie mane informacijos, kas man yra, kokia mano būklė, nes formaliai ji buvo niekas. Tai buvo paskutinis lašas, net ne lašas, o geras puodas vandens. Supratome, kad būtinai.
– <...> Ar turite tokių draugų, kurie jus lydi visą gyvenimą?
– Taip, yra, bet daug mažiau negu kažkada turėjau. Mūsų skyrybos labai atsijojo žmones ir jų dabar mažai, bet jie geri, tikri ir jų užtenka. O su amžiumi vis mažiau reikia ir didelių kompanijų.
<...> Žinai, dėl ko buvo gerai ta pauzė? Aš velniškai pasiilgau muzikos, koncertų. Dabar esu toks energijos užtaisas, kad net pats savęs bijau. Kartais turiu tris keturis koncertus per dieną ir man duok dar, dar galiu. Būdavo du koncertai ir jau leisgyvis: oi, kiek čia daug... Dabar nežinau, kas pasidarė.
Ir žmonės, ir atlikėjai jau buvo persisotinę. Kuo tu čia dar gali nustebinti? O pasirodo, tai, ką tu darai, yra taip gera būtent dėl tų emocinių kibirkščių, ryšių, kurie vyksta koncerto metu. Tai yra stebuklas, aš dabar toks laimingas, kad galiu eiti į sceną. Ta laimė ir džiaugsmas kaip iš verdančio katilo purslais liejasi.
Visas pokalbis – sausio 24 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
