Galime politikuoti, bet privalome saugotis, tiems, kurie į COVID-19 žiūri skeptiškai, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Klauskite daktaro“ sako Jolanta Daukšienė. Vos per kelias dienas ji neteko 61-erių sveikata nesiskundusio vyro, nors medikai kartojo, kad jo būklė nėra mirtina.
Jei kada pagalvojote, kad COVID-19 – tik lengvas peršalimas, kad tai jums negresia, o mirti nuo naujojo koronaviruso gali tik senoliai, ši istorija jus privers pergalvoti viską iš naujo.
Laidoje „Klauskite daktaro“ prisiminta 12-oji koronaviruso auka – 61-erių verslininkas Zigmas Daukša, neturėjęs sveikatos nusiskundimų, žalingų įpročių ir propagavęs sveiką gyvenimo būdą, bet pralaimėjęs kovą su COVID-19. Laidoje svečiavosi jo žmona Jolanta Daukšienė, ir pati persirgusi virusu, nusinešusiu jos mylimo vyro gyvybę.
„Jis buvo neeilinis žmogus, galėjo bendrauti su bet kokiu žmogumi, ar ministru, ar ubagu, sėdinčiu prie bažnyčios. Jis žmones laikė viename lygmenyje, galėdavo užkalbinti bet kurį, dėl to žmonės jį mylėjo“, – prisimena ji.
Z. Daukšos mirtis buvo didelis šokas ne tik artimiesiems, bet ir visai jį supusiai bendruomenei – visi gedėjo pavydėtinai gyvybingo žmogaus. „Visada lėkdavo tekinas, jaunam žmogui dar reikėjo paskui jį suspėti. Sveikata niekada nesiskundė, nors ja rūpinosi“, – tikina J. Daukšienė.
Moteris savo gyvenimo meilei negaili gražių žodžių ir kaip sutuoktiniui, ir kaip vaikų tėvui.
„Vyras buvo toks, už kurio jaučiausi saugi, jis galėjo pasirūpinti viskuo: manimi, vaikais, namais, tą jis ir darė. Mylėjo mus, visą mūsų šeimą, vaikus – visais mumis labai rūpinosi. Buvo mūsų atrama, mūras, už kurio visada jautėmės saugūs. Labai jaučiame jo trūkumą. Ką darėme dviese, dabar darau viena. Turiu vaikus, kurie visada palaiko, kurie visada kartu, bet jo man labai trūksta“, – su ašaromis akyse kalba J. Daukšienė.
Ir skaitome, ir girdime: parodykite man žmogų, kuris sirgo virusu. Štai aš prieš jus – sirgau pati ir netekau vyro per tą ligą. Tai yra realybė. Mes galime politikuoti, bet jis yra, jo reikia saugotis.
Moteris su velioniu vyru kalbėjosi telefonu ir jo mirties dieną. Pasak laidos viešnios, nebuvo jokių ženklų, kad ši diena jam gyvenime paskutinė.
„Tą dieną kalbėjome dukart. Ryte viskas buvo tvarkingai, nesiskundė, sakė, kad jį iš reanimacijos ruošiasi perkelti į paprastą palatą. Bet pakilo kelios dalys temperatūros. Kadangi vietos reanimacijoje yra, sakė, dar pagulėk. Ir jį paliko. O vakare pokalbis buvo trumpas todėl, kad jis tuo momentu negalėjo kalbėtis, bet kažkokių žymių, kad jis blogai jaustųsi, tikrai nepastebėjau“, – sako ji.
Naktį staiga ėmė dusti, o atgaivinti nebepavyko
Ką reiškia sirgti COVID-19, žino ir pati J. Daukšienė. Jiedu su vyru užsikrėtė pobūvyje – ten buvusieji užsikrėtė visi.
„Pobūvis buvo savaitgalį, antradienį po pietų aš jau turėjau temperatūros, man skaudėjo galvą. Niekada nebūdavo, kad gerčiau vaistus nuo galvos skausmo. Bet tokie buvo pirmieji požymiai, o vyrui dar nieko nebuvo. Vyras juos pajuto tik ketvirtadienį po pietų“, – kalba pašnekovė.
Z. Daukša ėmė karščiuoti, tuo tarpo jo žmonai pasireiškė kur kas daugiau simptomų: krenkštimas, didžiulis nuovargis vos pajudėjus, prakaitavimas, skausmas inkstų srityje. Visgi į ligoninę pateko ne ji, o jos vyras – tai nutiko, kai niekaip nepavyko numušti aukštesnės nei 39 laipsnių temperatūros.
„Aš jau jam sakiau: važiuok į ligoninę, ir aš kartu važiuosiu. „Na, gal dar ne šiandien.“ Nes jis, matyt, nesijautė dar blogai. Jis išvažiavo į ligoninę geros būklės, tekinas nulėkė į greitąją“, – pamena J. Daukšienė.
Ir medikai moteriai kartojo – nieko mirtino. Tačiau vieną naktį vyras pasikvietė seselę, paprašė jos padėti jam atsistoti ir ėmė dusti. Jį gaivino valandą, tačiau nesėkmingai. Nuvežtas į ligoninę penktadienį apie 14 val., Z. Daukša sekmadienio paryčiais iškeliavo anapilin.
„Jokios nuojautos, minties, kad jam bus blogai, nebuvo. 7 val. sulaukiau skambučio, aišku, dar miegojau. Tas skambutis prikėlė iš miego ir žmogus kitapus ragelio sako: mirė. Aš, žinote, iš miego nelabai dar ir supratau, kas čia. Sakau: kas mirė? „Zigmas mirė.“ Dar kokias 15–20 minučių sėdėjau lovoje, lingavau ir, atvirai pasakius, nelabai supratau, kas vyksta. Nes kitas draugas taip pat gulėjo ligoninėje, jam jau buvo sukelta koma, galvojau, gal sumaišė, gal čia tas draugas, gal ne jis. Nelabai supratau situacijos...“ – sunkiais išgyvenimais dalijasi moteris.
Ji neslepia: suvokimas iki dabar neatėjo – iki pat šiol jai sunku suvokti, kas įvyko, vis kyla mintis, kad tai nutiko ne jai.
Žmonėms, kurie į koronavirusą žiūri skeptiškai, J. Daukšienė nori pasakyti: „Ir skaitome, ir girdime: parodykite man žmogų, kuris sirgo virusu. Štai aš prieš jus – sirgau pati ir netekau vyro per tą ligą. Tai yra realybė. Mes galime politikuoti, iš kur tas virusas kilo, bet jis yra, jo reikia saugotis. Ir jeigu mes patys neapsisaugosime, niekas nepadės. Žinoma, jis labai klastingas, nežinome, ko saugotis, bet vis viena yra priemonių, kurios gali mums padėti. Mes tiesiog turime jas naudoti, saugoti save ir visus aplinkinius.“
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Alvydas Unikauskas primena – skaičiuojama viruso aukų statistika, tačiau svarbūs ne skaičiai – svarbi kiekviena šeima ir jos istorija, tad saugokime save ir aplinkinius.
Plačiau – spalio 1 d. laidos „Klauskite daktaro“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
