Maestro Modestas Pitrėnas šiemet palieka Sankt Galeno simfoninį orkestrą, kuriam vadovavo aštuonerius metus. Vienas atsisveikinimo koncertų bus būtent 30-ojo Vilniaus festivalio atidarymo vakaras birželio 5-ąją, rašoma Lietuvos nacionalinės filharmonijos pranešime žiniasklaidai.
Kokie Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento ryšiai su Sankt Galeno muzikantais? Kodėl pasiryžo su jais skirtis? M. Pitrėną kalbino Dalia Musteikytė.
Sankt Galeno simfoninis orkestras, kuriame groja muzikantai iš daugiau nei 20 šalių, ir M. Pitrėnas Nacionalinės filharmonijos publikai pristatys šveicarų kompozitoriaus Fabiano Künzli garsovaizdį „Taip skamba Sankt Galenas“. Koncertą papuoš puikią pasaulyje žinomas akordeono virtuozas Martynas Levickis – jis su svečiais atliks švedų kompozitoriaus Danielio Nelsono koncertą akordeonui ir orkestrui „Traktatas apie vaiduokliškąją mašiną“. Vakarą vainikuos Ludwigo van Beethoveno Penktoji simfonija – „Likimo“.
– Maestro, kas jus nubloškė į Sank Galeną? Iki jūsų karjeros posūkio tokio miesto, tiesą sakant, net nežinojau.
– Sankt Galenas – graži vieta. Nors net nežinau, ar Šveicarijoje yra negražių miestų. Mano galva, jis patenka į patraukliausių tos šalies miestų penketuką su savo nuostabiu senamiesčiu, UNESCO paveldo objektais – katedra ir biblioteka, kuri žinoma knygos mylėtojams visame pasaulyje. Joje gausu senovinių rankraščių, čia ypatingas labai gražus viduramžiškas interjeras. Bet, aišku, ten patekau ne dėl bibliotekos (šypteli).
Mano karjeros proveržis buvo tuomet, kai dirbau Latvijos nacionalinės operos vyriausiuoju dirigentu. Tai buvo metai, per kuriuos atsirado daugiausia ryšių ir galimybių. Tuo periodu atvažiuodavo daug užsienio „pirklių“ pažiūrėti Rygos spektaklių. Latvijos opera, vadovaujant Andrejui Žagarui, buvo traukos centras, baltiškos kultūros flagmanas. Rygos teatras man siūlė likti vadovu, bet atsisakiau – tuo laiku sutikau daug svarbių žmonių, kurie turėjo įtakos mano darbams Šveicarijoje, Vokietijoje ir visur kitur.
Pradžia buvo tokia, kad gavau kvietimą padiriguoti spektaklį, kuris buvo tarsi testas. Jiems patiko. Tada iškart pasiūlė operų, koncertų. Tas testavimas truko, regis, penkerius metus – nuo 2012-ųjų, paskui jie man pasiūlė šefo poziciją. Tradicinė kadencija yra treji, kartais ketveri metai, manoji iškart buvo penkeriems. Vėliau dar ją prasitęsiau.
– Kaip užmegzti ryšį su vis nauju orkestru?
– Ryšys arba yra iš karto, arba jo nėra. Paskui jį galima šiek tiek modeliuoti į vieną arba kitą pusę. Po kurio laiko susigyvenam vieni su kitais, atrandam naujų briaunų, bet dažnu atveju ir pabostam. Tai – labai natūralu, toks jau yra tas rutininis gyvenimas. Iš šalies gali atrodyti, kad menas neturi rutinos, bet išties jos dar ir kiek. Paskui taip ir banguoji: jei labiau pavykusi programa, gali kažką daugiau pasakyti, kitąsyk kažkas prasčiau – žiūrėk, orkestrantai jau nuobodžiauja ir laukia kito dirigento.
– O kaip buvo Sankt Galene?
– Tai jau mano trečia šefo pozicija, žinojau, kaip šefai elgiasi. Atmosfera ir supratimas buvo puikūs: geros repeticijos, koncertinės programos. Mes tikrai buvome įsimylėję ir tebemylim, bet pasiekėme fazę, kai reikia vieniems kitus paleisti ir žvalgytis kitur. Su laiku ateina supratimas, kad užtenka. Tą supratimą pastiprino darbų apimtys – administracinis darbas, susijęs su meno vadovo funkcijomis. Man tai buvo ne itin patrauklu ir galbūt netiko mano asmenybės sandarai. Pasibandžiau trejus metus, pavargau. Pagalvojau, kad gal man užtenka ir vienų meno vadovo funkcijų Vilniuje.
– Kuo jūsų šveicariškas orkestras skiriasi nuo kitų, su kuriais teko dirbti?
– Tai – labai kosmopolitiškas kolektyvas, labai nevienalytės sudėties. Kiekvienas žmogus, ateinantis į orkestrą, atneša daug įvairių spalvų, kitokios patirties. Visi orkestrai turi savas tradicijas, šis – taip pat. Tai yra senas kolektyvas, tuoj švęs 150 metų. Prie jo pulto stovėjo žymiausi to laiko dirigentai ir kompozitoriai, kurie mums dabar atrodo kaip seniai išmirę dinozaurai. Tad orkestras turi rimtą tradiciją, kuri dabar kinta, nes vyksta dinamiška orkestrantų kaita, įliejama naujo kraujo iš viso pasaulio – ten groja muzikantai iš visų žemynų, išskyrus Antarktidą: Azijos, Australijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos. Žinoma, Europa vis dar griežia pirmu smuiku.
Šveicarams labai svarbu darbo vizos, tad vadinamosios trečiosios šalys turi gauti specialius darbo leidimus. Tas tautų katilas, Babelio bokštas, turi žavesio. Bet – ir savo kainą. Privalai kalbėti daug universalesne šneka, negali naudoti siaurų kontekstų, kokius aš galiu naudoti Lietuvoje, kur visi daugiau ar mažiau turime tą pačią patirtį, kodus. Ten dar ne visada muzikantai supranta kažkokį mano ekskursą į praeitį ar pastabą. Dėl to reikia kalbėti trupučiuką objektyviau ir universaliau. Muzikantai labai stengiasi kurti gerą ryšį, nes žino, kad tik taip bus malonu dirbti. Geras sambūvis neatsiras, jei į tai neinvestuosi. Tai duoda ypatingą jautrumą, kūrybinį santykį ir sveiką įtampą repeticijose.
– Plėšytis tarp dviejų orkestrų turėtų būti sudėtinga.
– Sudėtingiausia padalinti savo dienotvarkę, laiką ir dėmesį. Dar norisi turėti ir laisvo laiko nuo tų dviejų orkestrų. Todėl išplėšti save ir paruošti, kad būtum derlingas atvykęs ir ten, ir ten, yra iššūkis. O tą derlingumą įmanoma susikurti paskaitant, pabūnant su savimi, į ežero bangas pažiūrint. Galų gale dar pažiūrint į vaikus. Tiesą sakant, su Sankt Galenu turėjau sutartį dar metams, bet pats ją susitrumpinau. Kai Sankt Galeno periodas baigiasi, gal atsiras laiko susitelkti į tikrus dalykus, kurie reikalauja ryškesnio dėmesio, daugiau įsigilinimo.
– Grįžkime prie Vilniaus festivalio. Koncerto programą sudarėte jūs?
– Tai buvo kompleksinis darbas su mūsų programų komisija. Šveicarijoje viskas labai demokratizuota, veikia daug komisijų, pakomitečių ir kitų mažų struktūrų, kurios atsakingos už skirtingus orkestro gyvenimo aspektus. Kartu su komisija nusprendėme, kad mums reikalingas kūrinys, kuris atstovautų Šveicarijai, Sankt Galenui. Turėjome tarpdisciplininį projektą, kuriuo siekėme, kad kompozitorius per kūrybines dirbtuves surinktų atvirlaiškius su publikos įrašais, kokie garsai jiems asocijuojasi su Sankt Galenu.
Atsakymų gauta įvairiausių: nuo troleibuso ir praskrendančio medikų malūnsparnio, kuris kalnuose dažnai suka ratus, iki, žinoma, karvių skambalų ar mūkimo, šniokščiančių krioklių ar krykštaujančių vaikų, jaunimo balsų, nes miestas universitetinis, jame daug studentų, barų – gyvo gyvenimo. Tai truko apie pusę metų. Kompozitorius pabandė viską sudėti į gražią pusvalandžio simfoniją, kurioje daug miesto raibumo. Mes paprašėme ją sutraukti – padaryti „kvapų esenciją“ ir paversti keliolikos minučių uvertiūra „Taip skamba Sankt Galenas“.
Toliau rinkomės iš to, ką aš norėčiau turėti iš savo šalies solistų, baltiškosios pusės. Taip sutapo, kad mūsų gastrolėse Lietuvoje ir mano atsisveikinimo koncerte Šveicarijoje, kuris taip ir vadinasi: „Iki pasimatymo!“ (beje, afišoje didelėmis raidėmis parašyta lietuviškai), gros Martynas Levickis. Tad mums bus paranku su juo groti. O Beethoveno Penktoji simfonija pasirinkta dėl dviejų norų. Norėjosi priminti jau artėjančias kompozitoriaus mirties metines, kurios bus kitąmet. Ir, aišku, pasirinkimą padiktavo tam tikra gastrolinė orkestro sudėtis – negalėjome atvežti kažkokios didelės simfonijos.
Gastrolinė sudėtis – ta, kuri atitinka mūsų lėktuvo dydį ir biudžetą. Dar pasirodė svarbu, kad dalyvausime festivaliuose, tam reikia skambaus kūrinio pavadinimo, o Beethoveno Penktoji, „Likimo“, yra ypatinga, būtent tai, ko reikia. Tiesa, paskui šveicarai man sakė: „Ką sau galvoji imti Beethoveno Penktąją! Gastrolėse ją groja tik Vienos ir Berlyno filharmonijos, tik tie kolektyvai gali groti mobiliakines simfonijas ir pasakyti kažką naujo.“ Taip, tie žinomi žinomiausi kūriniai, tapę mobiliųjų telefonų tonais, kaip lakmusas atskleidžia orkestro stiprybes arba silpnybes. Todėl jie trupučiuką išsigandę, aš irgi trupučiuką sunerimęs. Žodžiu, programa sudėliota „mišriu būdu“.
30-ojo Vilniaus festivalio atidarymo koncertas „Sankt Galeno simfoninis orkestras, Modestas Pitrėnas, Martynas Levickis“ vyks birželio 5 d., penktadienį, 19 val. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Festivalio rengėjai: Lietuvos nacionalinė filharmonija ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“, pagrindinis rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
