„Titanike“ skulptorius Mykolas Sauka atidarė parodą „Vaikų kambarys“. „Iš dalies ji skirta vaikams, be to – tai dirbtuvė, kurioje žaidžia menininkas vaikas, ir galerija, kurioje menininkai gauna progą pažaisti su savo darbais, visaip juos padėlioti. Dar vaikų kambarys man yra Bažnyčia, per amžius buvusi menininkų darbdavė“, – LRT.lt sako „Kambario“ autorius.
Ir pats, ir kiti jam teigia, kad jis užsiima tautodaile. Dievdirbyste, priduria Mykolas. Sako, vertėtų reabilituoti tautodailę, nes dabar ji truputį pašiepiama, laikoma naivia. Naivumas skulptoriui siejasi su vaikiškumu, nebrandumu.
Skulptūra jam įdomi kaip sakralinis objektas, kaip stabas. Parodoje Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų salėje „Titanikas“ jis sumanė sukurti sakralią erdvę. Jei tai skamba kiek pretenzingai – tiesiog drožinių, neišbaigtų skulptūrų parodą.
2018–2019 metais Viršuliškių miško parke skulptorius apgyvendino 3 metrų aukščio (ūgio?) betonines skulptūras. Betonas šaltas, be to, iškart primena sovietmetį arba industriją, pigesnius masinės gamybos paminklus.
Medis kas kita. Paėmęs jį į rankas pradėjo kurti keistų, neįprastų daiktų ir būtybių visumą. Jam patinka dideli, dažniausiai net ir neįgyvendinami užmojai.
„Žmogus pasitraukia į vienumą, kažką daro, daro, bet žino, kad niekada nepabaigs. Sumanymas žlunga, tačiau kelia įspūdį pati pastanga“, – sako M. Sauka.
Medis jam siejasi su naivumu, šventumu, jaukumu, lietuvišku baroku. Medis diktuoja temas ir iš jų diena po dienos kyla tam tikra organizuota visuma, statinys, vaikų bažnyčia.
Pagrindinis parodos veikėjas – „Il Putto“, rubuilis barokinis angeliukas. Iš čia ir parodos pavadinimas, nes tokių angeliukų jai sukūrė dešimtis.
Parodoje rodomi ir saviti paveikslai, M. Saukos vadinami vabzdžių viešbučiais. Jaučiantys kiaurymių baimę geriau prie jų tegul nesiartina: nežinia, kas išlįs.
Vabzdžių viešbučiai dabar gana populiarūs. Skulptorius visai norėtų, kad juose iš tikrųjų apsigyventų vabzdžiai, visur ropinėtų. Būtų gražus estetinis patyrimas. „Būtų gyvoji grafika“, – sako M. Sauka.
Vieną vabzdžių viešbutį vasarą įrengė miesto parke Skuode. Jame iškart apsigyveno laukinės bitės.
M. Sauka užaugo Užtiltėje greta Dusetų. Abu jo tėvai – Nomeda ir Šarūnas Saukai – menininkai. Dėl šios priežasties vaikystėje jam atrodė, kad ir kitų vaikų tėvai yra menininkai, kitaip tariant – menininkai yra visi pasaulio žmonės. Vėliau suprato klydęs.
Būdamas 8-erių iš laikraščių pradėjo daryti galvas. Nuo jų viskas ir prasidėjo, laidai „Dėmesio! Ieškome meno“ yra prisipažinęs M. Sauka. Galvos nesibaigia iki šiol. Jos savaime ir tiesiogiai jį atvedė į skulptūros studijas. „O plokšti menai man... plokšti“, – sakė tapytojų sūnus.
Parodos darbų sukūrimą parėmė Lietuvos kultūros taryba. M. Sauka (g. 1989 m.) mokėsi Kazio Būgos gimnazijoje Dusetose, 2014 metais baigė skulptūrą VDA. Už apsakymų rinkinį „Grubiai“ buvo apdovanotas Kazimiero Barėno literatūrine premija. 2016 metais parodoje „Pasijuntu stebimas kito“ pristatė trijų metrų aukščio betonines skulptūras, realistiškai atvaizduojančias nuogus senyvus žmones. Gyvena ir kuria Vilniuje.
