Vilniečio Adomo Bukausko gyvenimas apsivertė prieš šešerius metus. Iki tol jis buvo visiškai sveikas, verslus, Anglijoje kūręs verslą ir vairavęs motociklus bei laivus. Tačiau vieną dieną netikėtai patyrė stuburo smegenų insultą:

„Susmukau čia maždaug, skausmas buvo žvėriškas. Nušliaužiau iki miegamojo, kur buvo telefonas, išsikviečiau greitąją. Pajaučiau, kaip šiluma užliejo kūną ir pusė kūno tapo tarsi želė. Dabar suprantu, kad tada plyšo kraujagyslė nugaros smegenyse“, – pasakoja Adomas.

Po ilgo gydymo ir reabilitacijos jis iš gydytojų išgirdo sukrečiantį verdiktą:

„Gal didžiausias smūgis buvo, kai po 2–3 mėnesių surengė konsiliumą ir pasakė: „Jūs nebevaikščiosite.“ Pirmą vežimą, kai atvežė man, žiūrėjau į jį… Jau turėjau keltis po trijų mėnesių, bet man paskyrė vežimą 5–6 metams. Pamaniau: ne, penkerių metų nesėdėsiu“.

Pasak mokslų daktarės, psichoterapeutės, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentės Irinos Banienės, žmonės, patyrę gyvenimą keičiančias ligas arba netekę gebėjimo vaikščioti, matyti ar girdėti, išgyvena savotiškus naujos realybės priėmimo etapus: šoką, neigimą, pyktį arba kaltųjų paiešką, derybas, liūdesį arba depresiją.

Kad priėmimas ateitų lengviau ir greičiau, labai daug gali padėti artimieji, jei tik žino, kokia pagalba skatina sveikimą, o kokia – gali trukdyti:

„Moksliniai tyrimai rodo, kad žmogaus adaptacija vyksta geriau, kai pagalba artimųjų neatima kontrolės. Leidžiama žmogui daryti dalykus savarankiškai, galbūt ne taip greitai, galbūt darant klaidas, bet tas savarankiškumas yra be galo svarbus. Hipergloba ar hiperkontrolė tokioje situacijoje gali labai kenkti“, – sako psichoterapeutė.

Reportaže sužinosite, kaip atpažinti, kada mums ar artimiesiems būtina psichologo pagalba, ir kas efektyviausiai padėjo Adomui grįžti ir prisitaikyti prie naujo gyvenimo.

Ved. dr. Tomas Vaičiūnas.